Ir vėl rašau apie elektros sektorių.
Kai nukrito elektros kainos, visuomenės susidomėjimas šia sritimi sumenko. Tačiau fundamentalios problemos liko neišspręstos.
Bet štai pasiekia žinia, kad Europos Komisija rekomenduos spręsti nepagrįstų viršpelnių pigios elektros gamintojams (saulės, vėjo, seniai pastatytoms hidroenergijos ir branduolinės energijos jėgainėms) klausimą fiksuojant jų kainas ilgalaikiais sandoriais su valstybe.
Greičiausiai turima omenyje CfD principą, kai, biržos kainai esant aukštesnei negu fiksuota kaina, gamintojas grąžina papildomas pajamas valstybės įgaliotam subjektui, o esant žemesnei kainai – valstybė kompensuoja gamintojui skirtumą su fiksuota kaina.
Ilgalaikė gamintojo kaina paprastai fiksuojama aukciono metu varžantis gamintojams tarpusavyje, kas pasiūlys žemesnę kainą ir taip atsiranda rinkos mechanizmai.
Taikant šį principą visiems gamintojams per neigiamą ar teigiamą kainos priedą skirtą pigių gamintojų kainos fiksavimo išlaikymui (VIAP mokesčio dalis) visiems vartotojams elektros kaina artėja prie pigių gamintojų kainų ir mažinama kainų svyravimo rizika dėl tarkim staiga galinčių pabrangti gamtinių dujų.
Tokia pigių gamintojų kaina, neįskaitant elektros energijos tiekimo, skirstymo ir kitų fiksuotų kaštų gali būti apie 5–7 ct/kWh neįskaitant PVM.
Apie būtinybę taikyti šį principą rašiau nuolat nuo pat energetikos krizės pradžios. Į tai nebuvo jokios reakcijos nei iš Energetikos ministro Dainiaus Kreivio nei iš kitų valdančiųjų politikų.
Tik viename Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijos posėdyje VERT pirmininkas Renatas Pocius užsiminė, kad buvo bandyta taikyti minėtą principą, bet nebuvo investuotojų susidomėjimo. Labai įdomu – visoje Europoje susidomėjimas yra, tik Lietuvoje nėra. Gal buvo pasistengta, kad jo nebūtų prigalvojus visokių nenormalių sąlygų aukcionų dalyviams?
Tokią Kreivio ir Co poziciją galėčiau paaiškinti tik fanatišku noru išsaugoti esamą biržos „lachatroną“ ir išlaikyti kuo geresnes galimybes taip vadinamiems nepriklausomiems elektros tiekėjams brangiai perparduoti pigią gamintojų elektros energiją galutiniams vartotojams. Tai galima pavadinti atnašavimu neoliberalizmo stabui energetikoje su įmaišytais galimais savanaudiškais motyvais, susijusiais su elektros sektoriaus privačiais verslais.
Nors p. Kreivys puikiai žinojo apie EK siūlymus, tačiau apie tai Lietuvos visuomenei neužsiminė nė žodžio. Net ir paskelbus žinią iš EK, sekančią diena publikuotame plačiame interviu su p. Kreiviu, apie EK siūlymus nieko neminima.
Suprantu p. Dainių. Jam EK siūlymai yra lyg smūgis šlapiu skuduru per veidą. Turiu daug priekaištų EK, kad ji palaimino minėtą lachatroną ir veikė kaip Putinui naudinga idiotė, dėl kurios sprendimų kartu su dirbtinai Rusijos išpūstomis gamtinių dujų kainomis, šovė į kosmines aukštumas ir elektros kaina.
Tačiau EK, susidūrusi su skaudžia realybe, visgi ją pripažino. Tuo tarpu mūsų D. Kreivys, Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė su visa TS-LDK ir Co, kaip tikri marksistiniai fanatikai iki paskutinės akimirkos ignoruoja realybę. Todėl jie greičiausiai visaip boikotuos EK siūlymų įgyvendinimą, tol kol nebus pašalinti iš valdžios.
Kartu verta paminėti ir kitą, Seime, Vyriausybėje ir tarp energetikos sektoriaus dalyvių aistras keliančia problemą. Turiu omenyje diskusijas dėl atsiskaitymo su gaminančiais vartotojais už perteklinę jų pagamintą energiją, kurią tiekia į tinklą.
Nevarginsiu detalėmis apie problemos niuansus ir siūlomus sprendimus. Tik pažymėsiu, jog akivaizdu, kad pirmas valdančiųjų sprendimas – grąžinti gamintojams patiektą elektros energiją, kai jiems jos truks ir nevertinant superkamos ir grąžinamos elektros energijos kainų skirtumo, iš karto užprogramavo didžiules problemas ateityje.
Teisingas sprendimas buvo nustatyti pagrįstą fiksuotą perteklinės energijos supirkimo kainą iš gaminančių vartotojų, atsižvelgiant į jiems teikiamą paramą, jėgainių statybos, eksploatavimo kaštus ir papildomą naudą kuri atsiranda mažinant elektros skirstymo nuostolius, kai atsiranda gamintojai tuose tinkluose. Tokia kaina galėtų būti apie 5–8 ct/kWh.
Tačiau toks sprendimas prieštarautų p. Kreivio ir Co praktikuojamam minėtų stabų garbinimui. Todėl iki šiol jo nesvarsto nei valdantieji politikai, nei valdininkai, bet vietoj to kelia aistras siūlydami neaiškius kompromisinius sprendimus.
Suprantu kodėl taip elgiasi valdančiųjų partijų politikai, tačiau nesuprantu, kodėl tokio sprendimo nesiūlo opozicinės partijos? Ar joms trūksta kompetencijos? O gal joms trūksta politinės valios vertinti visą elektros rinkoje įvykdytą aferą konceptualiai ir kompleksiškai? O gal trukdo kokie nors savanaudiški interesai?
Bijau, kad gali būti labai nemalonus visų paminėtų priežasčių kokteilis…
Nuoroda į EK siūlymus ČIA.