TS-LKD deleguotas Vilniaus meras Valdas Benkunskas pareiškė, kad paminklą Justinui Marcinkevičiui statysime tik tada, kai dėl jo sutars visuomenė.
Taip jis pasakė, kad kol jis bus Vilniaus meras, paminklo nebus.
Kodėl?
Nes vyksta ne ginčas dėl konkrečios istorinės asmenybės, bet kova su globaliaisiais neomarksistais dėl Lietuvos valstybės ir lietuvių Tautos išsaugojimo. Su jais neįmanoma sutarti, kaip neįmanoma buvo sutarti su Lenino bolševikais ar Mao chunveibinais.
Priminsiu, kad apie prasidėjusią minėtą kovą dar 2016 m. aktyviai pasisakė Nacionalinis susivienijimas Pirmininkas prof. dr. Vytautas Radžvilas ir kiti Lietuvos šviesuomenės atstovai susibūrę į visuomeninį Vilniaus Forumo judėjimą.
Deja, valstybės valdantieji nepanoro įsiklausyti į pranašiškus ir gilius perspėjimus.
Dabar raškome karčius vaisius.
Jų raškysime dar daugiau, jeigu ir toliau bus ignoruojamos grėsmės dėl kurių perspėja Nacionalinis susivienijimas.
Ištrauka ir profesoriaus Vytauto Radžvilo kalbos:
„Remiantis tokiais atskaitos taškais galima gana tiksliai lokalizuoti ir poeto Justino Marcinkevičiaus vietą ir vaidmenį okupuotoje Lietuvoje. Pagal pateiktą tipologiją, jis priskirtinas trečiajai, tautos ir valstybės rodytojų, grupei.
Toks vertinimas yra moraliai sąžiningas ir objektyvus, nes žmogus, daręs kompromisus su sąžine ir pats negali būti vadinamas tautos sąžine. Tačiau kita vertus – ir tai svarbiausias dalykas – būtina įsisąmoninti, koks sudėtingas yra ryšys tarp moralinės ir politinės pozicijos. Sąlygomis, kokiomis gyveno Lietuva, radikaliai morali pozicija buvo nepaprastai garbinga, tačiau politiškai minimaliai veiksminga. Politinis poveikis buvo iš tiesų įmanomas tik išeinant į viešąją erdvę moralinių kompromisų ir nuolaidų sąskaita.
Diskusijos apie tai, ką iš tiesų padarė Justino Marcinkevičiaus karta, galėtų būti išspręstos be primityvios alternatyvos „kolaborantas ar patriotas“. Ši karta padarė esminį dalyką. Okupuotoje Lietuvoje tikrasis politinio ir dvasinio gyvenimo turinys buvo dviejų valstybių, Lietuvos ir Sovietų imperijos, kova. Reikia suprasti, kad ši kova pirmiausiai vyko mūsų dvasioje. Kiekvienas žmogus, vykstant šiai kovai, privalėjo ir lygiai taip pat šiandien privalo užimti aiškią poziciją.
Šiame kontekste, J. Marcinkevičiaus ir jo kartos didžiausias nuopelnas yra tai, kad jie padarė viską, jog lietuvių tautos ir valstybės idėja neliktų vien virtuvinių pašnekesių tema ir nebūtų išstumta iš viešojo gyvenimo erdvės. Kad ir kiek kompromisinėmis formomis buvo reiškiamos tos idėjos, neįmanoma paneigti, kad Justinas Marcinkevičius savo veikla ir kūryba teigė Lietuvos valstybės ir tautos, pirmiausiai kaip kalbos gyvasties, galiausiai ir dvasinės pilnatvės idėjas. Nors jo santykis su krikščionybe buvo problemiškas, ir šiuo klausimu jis sakė bent tiek: „žmonės privalo statyti Katedrą ir tai yra prasmingas darbas“.
Kitas dalykas, kurį padarė J. Marcinkevičius ir kurio nelygstamos reikšmės šiandien nenorima pripažinti, yra jo vaidmuo Sąjūdyje. Iš savo patirties galiu absoliučiai autentiškai paliudyti, kad prasidėjus Sąjūdžio grupių steigimuisi ir prireikus važinėti po rajonus, apie Sąjūdį beveik niekas nieko nežinojo. Buvo visiška informacinė blokada. Tokiame kontekste į susitikimus atvykdavo saujelė tiems laikams pakankamai drąsių, bet vis tiek natūraliai išsigandusių žmonių.
Pradėjus jiems kalbėti apie Sąjūdį, vienintelė priemonė išvengti žmonių išsilakstymo buvo pradėti vardinti jiems Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių vardus. Pirmasis, nes įtaigiausias vardas, kurį tekdavo ištarti, visada buvo Justino Marcinkevičiaus. Tik tada žmonės pradėdavo klausytis ir Sąjūdžio plėtra Lietuvoje galėjo judėti į priekį.
Štai kodėl vertinant J. Marcinkevičiaus vaidmenį ir indėlį į Sąjūdžio ir Lietuvos istoriją, reikia suvokti, kad pasaulio politinėje istorijoje jokių perversmų ir lūžių neįvykdo vadinamieji žemieji sluoksniai.
Visi didieji politiniai pokyčiai būna įgyvendinami aukštosios ar viduriniosios klasės atstovų – pripažintų, turinčių „svorį“, autoritetą ir įtaką žmonių. J. Marcinkevičius, nepaisant problemiškų jo biografijos ir kūrybos aspektų, kai reikėjo lemtingai apsispręsti, jis apsisprendė įsipareigoti idealiai lietuvių tautai, kuriai priklauso visi, gyvenę nuo lietuvių tautos atsiradimo, ir Lietuvos valstybei. Dėl to negali būti jokių diskusijų.
Jokiomis sąlygomis neįsivaizduoju J. Marcinkevičiaus ištariant, kad „nekalbės tol, kol nebus pašalintas šitas skuduras“, kaip pasakė Lietuvoje kažkodėl keistai garbstomas, bet niekada net nemėgintas vertinti Algirdas Brazauskas pirmajame Sąjūdžio mitinge Katedros aikštėje, pamatęs atsinešant Trispalvę.
Galiausiai ši įsitautinimo arba išsitautinimo, asmeninio įsivalstybinimo arba išsivalstybinimo dilema yra tokia pati gyva šiandien. Todėl ir puolamas yra visai ne J. Marcinkevičius. Vyksta daug fundamentalesnis procesas.
Sovietmečiu sovietų taikyta tautos ir valstybės naikinimo strategija rėmėsi atviru naikinimu. Todėl kiekvienas žmogus, turėjęs bent minimalią istorinę atmintį ir nuovoką, žinojo, kad reikia apsispręsti tautos ir valstybės atžvilgiu. Dabartinis jų naikinimo principas yra visiškai kitas. Tai nutylėjimo arba neutralizavimo strategija.
Praktiškai ji reiškia, kad niekas lietuvių tautos ar valstybės oficialiai nenaikina. Tačiau panaikinami esminiai valstybingumo atributai, pavyzdžiui, jos valiuta, ir – itin simboliška – iš centų monetų nukaldinamas paminklas lito kūrėjui.
Lygiai taip pat rengiamės švęsti valstybės atkūrimo šimtmetį, tačiau Vyriausybės parengtoje šventės koncepcijoje nėra „mažytės smulkmenos“ – neužsiminta, kas ta valstybė buvo, kas ją įkūrė, kokia jos paskirtis. Taigi ši strategija yra daugeliu atžvilgių rafinuotesnė, sunkiau perprantama ir todėl visuomenei yra kur kas kebliau suvokti, kas vyksta šių dienų Lietuvoje.
Strategija, kai lietuvių tauta ir Lietuvos valstybės naikinama ypatingu būdu, jas simuliuojant, vadintina simuliakro kūrimo strategija. Išlaikomi išoriniai tautiškumo ir valstybingumo atributai, bet jų esmė yra išplaunama.
Taip esame stumiami į situaciją, kur reikia pasirinkti nebe tarp gėrio ir blogio. Renkantis tarp gėrio ir blogio, jie būna aiškiai atpažįstami. Tuo tarpu dabar taikoma strategija, kurios esmė yra ištrinti iš mūsų sąmonės vaizdinį, kad esame tarpusavyje susijusi, iš amžių glūdumos ateinanti ir į ateitį kartu žengti žmonių bendrija. Siekiama ištrinti šią idealios tautos sampratą.
Akimirką, kai iš mūsų vaizduotės išnyksta tauta, mūsų moraliniai apsisprendimai irgi netenka atramos. Jie lieka be sankcijos arba bendruomenės, kuri jiems pritartų arba pasmerktų. Atsiduriame padėtyje, kai esame stumiami į pasirinkimą nebe tarp gėrio ir blogio, bet anapus jų, kur nebesuvokiame, kas tie gėris ir blogis yra. Šios strategijos požiūriu, siektina, kad net nebežinotume, jog tokia gėrio ir blogio skirtis gali egzistuoti.”
Nuoroda į visą tekstą: https://www.propatria.lt/2016/05/vytautas-radzvilas-asmens-sazine-tarp.html