Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Alvydas Butkus dalyvavo Sąjūdžio veikloje, nuo 1995 m. vadovauja VDU Letonikos centrui, yra Asociacijos „Lietuvos ir Latvijos forumas“ pirmininkas, Atminimo įamžinimo ir pavadinimų sumanymo komisijos narys (prie Kauno m. savivaldybės). Tautininkų sąjungos narys, Seimo rinkimuose iškeltas Nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ vienmandatėje Šilainių apygardoje Nr. 11.
Prof. Alvydą Butkų kalbino dr. Gediminas Mikelaitis.
Kas paskatino Jus, žinomą mokslininką, kalbininką, apsispręsti ir dalyvauti Seimo rinkimuose?
Aktyviai dalyvavau pirmajame Sąjūdyje, buvau jo Seimo narys, Kaune kartu su kitais rūpinausi, kad būtų atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas, o jame – lituanistikos ir latvistikos studijos. Džiaugiausi atgautąja Lietuvos laisve, nors pirmasis jos dešimtmetis buvo ir niūrokas – suvešėjo mafijinės struktūros, buvo suabsoliutintas kapitalizmas ir laisvosios rinkos ypatumai. Bet maniau, kad perbrisim šitą purvo upę, ir vėliau bus gerai.
Tačiau gerai nebuvo. Lietuvos idealai, kuriuos turėjome, vaduodamiesi iš sovietijos, ilgainiui ėmė tolti. Idealizuotas vakarietiškasis liberalizmas, mechaniškai perkeltas į Lietuvą, čia ėmė rodyti savo grimasas: pradėtas niekinti lietuviškasis tautiškumas, hipertrofuotai sureikšmintos įvairios mažumos, buvusių politrukų ir TSKP istorikų ištraukti iš stalčių sovietmečio laikų užrašai, iš kurių į apyvartą vėl paleisti Lietuvos patriotams skirti sovietiniai epitetai „fašizmas“, „nacionalizmas“, „neonacizmas“ ir pan. Teisinė sistema, valstybės saugumo struktūros tapo valstybėmis valstybėje. Įstatymai pradėti taikyti selektyviai, ėmė rastis regionų, kuriuose apribotas Lietuvos Konstitucijos galiojimas, įsišaknijo teisinis nihilizmas. Vyriausybė jau net nesistengia slėpti savo bejėgiškumo tramdant minėtuosius reiškinius. Galop atsirado atotrūkis tarp valdžios ir visuomenės, nesiskaitymas su visuomene, jos interesų ignoravimas.
Tad ar visa tai matydamas, gali lyg niekur nieko ramiai darbuotis, numojęs į viską ranka?
Kokias matote opiausias Lietuvos problemas ir kaip jas spręstumėte?
Jų daug. Nesubalansuota užsienio politika: aklas pataikavimas imperinėms Lenkijos pretenzijoms ir liguista neapykanta panašias pretenzijas reiškiančiai Rusijai. Jau net Latvijos politikai ėmė kreipti mūsų dėmesį į tai, kad Lenkijos pretenzijos Lietuvai dėl lenkų bendruomenės yra to paties galo, kaip Rusijos pretenzijos Latvijai dėl rusų bendruomenės. Abiem atvejais tai yra kišimasis į Baltijos šalių vidaus reikalus ir pastangos destabilizuoti situaciją Baltijos regione. Bėda ta, kad dalis Lietuvos politikų Lenkijos pretenzijoms pritaria ir net ketina po rinkimų vykti į Varšuvą kurti naują Lietuvos švietimo įstatymą. Žodžiu, patys klaupiasi ir kitus klupdo. Šita valstybinio orumo stoka mūsų politikų veikloje itin krinta į akis. Tokius, atsiprašant, „politikus“ reikia per šūvio atstumą laikyti nuo politikos.
Leista grįžti į valdžią buvusiems „Jedinstvos“ veikėjams autonomininkams bei jų šalininkams ir net leista jiems sukurti partiją nacionaliniu pagrindu. Apsimetinėjama, jog nepastebima, kad pietryčių Lietuvoje kuriamas lenkakalbis rezervatas bei atgaivinama polonizacija, adoruojama nusikalstama „Armijos Krajovos“ veikla Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu, taip pat želigovskinė Rytų Lietuvos okupacija.
Apie teisinės sistemos bėdas jau minėjau. Gegužės 17-osios smurtas Garliavoje turbūt įeis į Lietuvos istoriją. Ir ne tik į Lietuvos.
Žodžiu, visas problemų Gordijaus mazgas. Vienu kirčiu jo neperkirsi – teks narplioti kiekvieną fragmentą atskirai, todėl bendro recepto nėra, reikia žiūrėti konkretybių.
Kodėl priėmėte Lietuvos Sąrašo paramą ir kaip įgyvendintumėte jo siūlomus Lietuvos darbus?
Pirmiausia norėčiau padėkoti už paramą. Ją priėmiau todėl, kad ir Lietuvos Sąrašo taryba daugeliu atvejų mato tas pačias problemas, kaip ir aš, tik galbūt formuluoja kiek kitaip. O apie įgyvendinimo būdus bus galima kalbėti po rinkimų, jei tie būdai taps man įmanomi.
Kokie būtų Jūsų konkretūs žingsniai sprendžiant tautinės kultūros, tautinių mažumų politikos klausimus?
Lietuvos lenkų problemos yra sukurtos pačių politikų, sąmoningai sutirštintos, hipertrofuotos. Jei, tarkim, pavardžių rašyba lenkiškomis raidėmis tikrai būtų esminė, to siektų viso regiono lenkai. Tačiau, pavyzdžiui, Latvijos lenkai, dalis kurių yra „Inflanty Polskie“ gyventojų palikuonys, tokios problemos nekelia. Jie nedrasko Latvijos valdžiai akių ir dėl švietimo įstatymo, pagal kurį nuo 2004 m. 60 proc. dalykų Latvijos tautinių mažumų mokyklose dėstoma valstybine latvių kalba. Niekas ten nekelia triukšmo dėl dvikalbių užrašų būtinybės. Visi viešieji užrašai – gatvėvardžiai, vietovardžiai, įstaigų pavadinimai – Latvijoje yra tik valstybine kalba. Vadinasi, tokios nuostatos reikia laikytis ir Lietuvoje, nes Lietuva yra viena iš trijų Baltijos šalių, o ne Lenkijos septynioliktoji vaivadija.
Švietimo sistemoje būtina suvienodinti mokymo programas. Visos mokyklos, įskaitant ir tautinių mažumų, yra Lietuvos mokyklos. Jau ir patys lenkai pripažįsta, kad lenkiškų mokyklų programos yra gerokai nutolusios nuo Lietuvos kultūros, literatūros ir istorijos, jose trūksta žinių apie šio krašto lenkiškai kūrusius literatus, pvz., Juzefą Mackevičių, Michalą K. Pavlikovskį, Karolį Vendziagolskį, Stanislavą Mackevičių, Sergiušą Piaseckį, Marianą Zdziechovskį, Česlavą Jankovskį, Juzefą Veysenhofą ir kt. Kaip savo laiške ministrui G. Steponavičiui yra teigęs politikas R. Maceikianecas, „susidaro įspūdis, kad kažkam rūpi, jog mokyklų su lenkų dėstomąja kalba moksleiviai užaugę mylėtų tik Lenkiją ir Varšuvą ir būtų tos šalies patriotai, tačiau nieku gyvu – ne Lietuvos ir Vilniaus“.
Kas galėtų įvykdyti dabar iš visų pusių peikiamą švietimo reformą? Ko reikia – ar politinės valios, ar akademinės bendruomenės subrendimo?
Kaip ir visur – politinės valios. Pirmiausia politinės valios negriauti to, kas yra patikrinta laiko. Kitų šalių modeliai nėra Prokrusto lova – ten tie modeliai susiformavo pagal tų šalių tradicijas ir patirtį. Mūsų šalies patirtis rodo, kad kaimo mokyklų direktyvinis naikinimas yra smūgis kaimo kultūrai. Atveriami vartai į tos bendruomenės degradaciją ar išsivaikščiojimą.
Dar vienas dalykas – nustokim mušęsi į krūtinę, kad Lietuvos mokslas yra žemesnio lygio nei Vakarų šalių – taip tikrai nėra ir niekada nebuvo. Lietuvoje mokslus baigę gydytojai, inžinieriai, informatikai puikiausiai randa darbą pagal specialybę Vakarų šalyse. Net vidurinių mokyklų abiturientai išsilavinimu lenkia daugelio šalių bendraamžius. Todėl apmaudu, kad Lietuva rengia specialistus ne sau, o toms šalims. Tačiau priežastys, žinoma, daug gilesnės, ir keliais žodžiais jų nenupasakosi.
Kodėl tautinės idėjos dar svarbios šiuolaikinėje visuomenėje? Ką jos reiškia asmeniškai Jums?
Nedidelėms valstybėms jos ne „dar“, bet visada bus svarbios. 1990 m. Kovo 11-osios aktas buvo 1918 m. Vasario 16-osios akto aidas. Atkurta ne bet kokia, o tautinė valstybė, t. y. tokia, kokia buvo deklaruota 1918 m. Tautiškumas buvo ir lieka pagrindinė Lietuvos valstybingumo ir jo tęstinumo sąlyga.
Man, latvistui, tautiškumas asmeniškai yra daugiau nei lietuviškumas. Lietuviai tautinės savimonės XIX a. gale mokėsi ir iš brolių latvių, kurių savimonė susiformavo geru pusšimčiu metų anksčiau. Su latviais esame likę vieninteliai baltai pasaulyje. Turime didžiuotis savąja baltų kultūra. Pasauliui esame unikalūs ne keltiškų švenčių šventimu ar angliškais Lietuvos firmų pavadinimais, o savo unikalia etnokultūra ir kalba. Ne be reikalo baltistas prof. Olegas Poliakovas savo monografiją „Pasaulis ir lietuvių kalba“ (Vilnius, 2008) baigia siūlymu: „Lietuvių kalba verta būti UNESCO Pasaulio paveldo sąraše“. Pridurčiau – ne tik kalba, bet ir etnokultūra. Baltiškoji.