Jūsų dėmesiui siūlome Alvydo Jokubaičio, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politinių mokslų instituto profesoriaus, straipsnį „Demokratiją smaugia sena problema“, kuriame jis svarsto, kodėl atstovaujamoji demokratija iš principo nepajėgi įgyvendinti jai keliamų tikslų – sėkmingai atstovauti rinkėjams – ir kodėl yra teisus J.J.Rousseau, sakęs, kad „atstovaujamoji demokratija yra ne demokratija, o oligarchija“:
Pagrindinė tezė skamba taip: atstovaujamoji demokratija gerai gali veikti tik kaip atsitiktinumas, kaip gerai susiklosčiusių aplinkybių padarinys, o ne kaip būtinumas. Visada egzistuoja žymiai didesnė tikimybė, kad atstovaujamoji demokratija veiks blogai, negu priešingas variantas.
Grynai filosofiškai, tai veikti neturintis politinis mechanizmas, kurį kamuoja rimti prieštaravimai, tačiau kuris sugeba veikti. Aiškinant atstovaujamąją demokratiją visada reikia stebėtis, kad ji veikia ne tik kaip ritualas.
Norint suprasti atstovaujamąją demokratiją, reikia prisiminti, kad demokratija ir atstovavimas yra du skirtingi dalykai, kuriuos skiria du su puse tūkstančių metų.
Graikų demokratija nebuvo atstovaujamoji, o atstovavimą išrado ne demokratai, bet monarchistai. Sujungus feodalinio atstovavimo ir antikos demokratijos idėjas iškilo daug naujų politinių problemų.
Demokratijai kaip idėjai atstovavimas nėra geriausias sprendimo variantas. Vien todėl, kad neįmanoma sukurti gerai veikiančio demokratinio atstovavimo.
Visą straipsnį skaitykite portale delfi.lt ČIA.