„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ | LRT.lt
Šis Alvydo Jokubaičio komentaras buvo paskelbtas 18-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.
Norint suprasti dabartines Europos Sąjungos politinės krizės priežastis, reikia pasigilinti į šios politinės organizacijos istoriją. Europos Sąjunga turi du skirtingus savo istorijos etapus. Pirmasis prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo norima pasimokyti iš karų patirties. Buvo siekiama Europos be karų ir kuriančios bendrą gerovę. Kitas Europos Sąjungos istorijos etapas prasidėjo nuo Mastrichto sutarties, kada tikrąja to žodžio prasme atsirado Europos Sąjunga.
Pirmuoju atveju galima kalbėti apie taikai tarnauti turinčią politinę sąjungą, kokių per tarptautinių santykių istoriją buvo sukurta ne viena. Antrasis atvejis susietas su daug didesnėmis pretenzijomis. Pradėta siekti kažko daugiau, negu sąjunga taikai išsaugoti. Labiausiai tiktų sakyti, kad norima sukurti Jungtines Europos Valstybes. Norima valstybių sąjungos, bet nesugebama pasakyti, kokio pobūdžio tai darinys – imperija, kvazivalstybė be suvereniteto, tarptautinė vyriausybinė ir nevyriausybinė organizacija, liberali utopija ar ideologija pagrįstas internacionalas. Atrodo, kad nei viena, nei kita, bet, gali būti, kad viskas kartu. Europos Sąjunga bando įrodyti, kad politinę sąjungą galima valdyti kaip valstybę.
Nėra pagrindo džiaugtis, kad Europos Sąjunga netelpa į nusistovėjusią politinių formų tipologiją. Tai turi būti nerimas, o ne džiaugsmas. Kai sugriuvo Abiejų Tautų Respublika, lietuviai po tam tikro laiko suprato, kad vietoj kunigaikštystės reikia sukurti naują politinę formą – tautinę valstybę. Dabar ši valstybė vis intensyviau yra griaunama, bet kol kas neaišku, kas ją gali pakeisti.
Visos dabartinės Europos Sąjungos problemos yra susijusios su šios politinės organizacijos įstrigimu tarp praeities ir ateities. Gyvename tarp valstybės ir nežinia ko, kas net neturi politinės formos pavadinimo. Siūloma atsisakyti tautinės valstybės, bet nerandamas lygiavertis pakaitalas. Kalbama apie Europos Sąjungą, kaip atskirą politinį darinį, šalia 27 valstybių, bet nesugebama paaiškinti jo politinės formos. Kartais atrodo, jog turime Europos imperiją, kartais šį darinį norisi aiškinti kaip tarptautinę verslo asociaciją, kartais – kaip skolų išieškojimo kontorą.
ES sudarančių tautinių valstybių lyderiai jaučia pareigą pasakyti ką nors blogo apie tautinę valstybę, tačiau ištikus krizei piliečiai protestuoja prie tautinių parlamentų, o ne Briuselio institucijų. Europos Sąjunga primena iš tarptautinių ekonominių susitarimų išaugusią konfederaciją, tačiau net ir šiuo klausimu nėra aiškumo. Sunku suprasti, ar tai konfederacija, ar federacija. Kartais atrodo, kad valdo biurokratinis triumviratas, o kartais – kad valdo tris kartus padidintas Senovės Romos stiliaus decemviratas.
Šiandien Europos Sąjunga yra panaši į lifte įstrigusį žmogų. Dabartinis politinis ES liftas negali nusileisti žemyn, į kokius nors tarpukario tautinės valstybės laikus, bet kartu negali pakilti į viršų, į naują politinio gyvenimo formą. Vieni lifto keleiviai šaukia, kad reikia leistis žemyn, kiti būtinai siūlo kilti į viršų. Pirmieji nesupranta, kad statybininkai sugriovė žemutinius aukštus, ir todėl nėra kur nusileisti, o antrieji nežino, kad dar nepastatyti viršutiniai aukštai, ir todėl neįmanoma pakilti į viršų. Euro optimistai gali džiaugtis, kad liftas negali nusileisti žemyn, į tautinės valstybės praeitį, o euroskeptikai teisūs sakydami, kad po gražiomis kalbomis apie šviesią ateitį nėra ilgalaikės politinio gyvenimo formos. Panašiais atvejais žmonės sako: „Nei pirmyn, nei atgal“. Užsitęsus įstrigimo tarp praeities ir ateities situacijai, lifto keleiviai gali pradėti šaukti: „Bet kur kitur, tik ne čia“.
ES lifto užstrigimo situaciją galima apibūdinti kaip tam tikrą politinių formų interregnum. Susiduriame su tokiu pat interregnum, koks buvo po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žlugimo, kai pamažu pereita prie tautinės valstybės kūrimo. Šiandien tautinė valstybė praranda savo galią, tačiau nepavyksta sukurti naujos politinės formos ir todėl apsiribojama eksperimentais.
Neįmanoma sušukti „Karalius mirė, tegyvuoja karalius!“, nes nėra nei karaliaus, nei tautos, nei liaudies, nei kokio nors kito galimo pretendento į politinio suvereno vaidmenį. Pažvelgus iš kitos pusės, galima sakyti, kad šiuo metu Lietuvoje veikia net du suverenai. Vieno rezidencija yra Vilniuje, kito – Briuselyje. Šie du suverenai įkūnija dvi skirtingas filosofijas. Stipriai nutautėjęs Vilnius kol kas yra suvokiamas kaip tautinės valstybės sostinė, o Briuselis simbolizuoja be tautos apsieiti galinčios visuomenės ilgesį.
Pasakymas, kad Lietuvai niekada nebuvo taip gerai, kaip Europos Sąjungoje, reiškia, jog mūsų valstybei nėra geresnio kelio, kaip išnykti didesniame politiniame darinyje. Todėl šiuo požiūriu emigracijos mastai turi būti suvokiami kaip savaime suprantamas reiškinys. Nesinori ginčytis dėl tautos išnykimo – gal išnyksime, o galbūt ne, tačiau blogiausia, kad net nežinome, kur išnyksime – Europos Sąjungoje ar kitose tautinėse valstybėse. Reikėtų bent jau iškelti reikalavimą, kad išnyktume Europos Sąjungoje, o ne Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Ispanijoje ar Liuksemburge.
Norėdami sunaikinti tautinę valstybę, Europos Sąjungos biurokratai naikina sėkmingiausią (nors ir gana problemišką) politinį modernybės kūrinį. Galima sakyti, kad susiduriame su politine revoliucija, tačiau tai būtų nepagrįstas teiginys, nes šios revoliucijos kūrėjai žino, ką nori sugriauti, tačiau nežino, ką nori pastatyti. Manoma, kad viskas turi paaiškėti ateityje, eksperimentuojant su nesibaigiančia Europos Sąjungos integracija.
Politinės formos neaiškumas ypač pradeda gąsdinti po „Brexito“, nes dabartiniai Sąjungos nariai mato, kad Jungtinė Karalystė sugrįžo prie seno politinio tapatumo. Britai mano, kad Europos Sąjunga būtų buvusi stipresnė be Mastrichto sutarties politinių pretenzijų. Šioje vietoje negalima sakyti „be pretenzijų į netikrą valstybę neturinčios sąjungos“, nes neaišku, kaip apibūdinti dabartinę ES politinę formą. Ši organizacija kol kas yra nežinomasis. Ne ta prasme, kad negalėtume perskaityti jos dokumentuose surašytų teisinių formuluočių, o ta, kad už dokumentų nėra piliečius vienijančios ir juos bendrai veiklai įkvėpti galinčios dvasios. Kol kas sukurta tik dvasios imitacija, kurią viešųjų ryšių specialistai įpakuoja kaip dvasią. Jeigu tai būtų įprastinė politinė sąjunga, nereikėtų vaizduoti dvasios, bet užtektų politinių, ekonominių ir karinių interesų.
Pagrindinė Europos Sąjungos problema yra susijusi su tuo, kad sąjunga pradėjo neigti ją sukūrusį pagrindą – moderniąją tautą. Tautos neigimas sukūrė tiek pat problemų, kiek jos perdėtas teigimas – atsirado vadinamasis „demokratijos deficitas“. Susinaikinti norinti tautinė valstybė savo funkcijas nutarė perduoti kažkam, kas nėra valstybė ir ko neįmanoma apibūdinti per kelis tūkstančius metų nusistovėjusiomis politinėmis sąvokomis.
Paklausus, kas yra Europos Sąjunga, galima atsakyti: save naikinanti tautinė valstybė. Pareikalavus tikslesnio atsakymo, galima pridurti: save naikinanti, bet nieko vietoj savęs pasiūlyti kol kas nepajėgianti kvazivalstybė, sąjunga, imperija ir politinis nežinomasis. Vokietija ir Prancūzija dabar jau yra nepatikimas sąjungos variklis. Pirmiausia todėl, kad Prancūzija po Vokietijos susivienijimo jau nėra jai lygus partneris, o Vokietija neturi didesnės tarptautinio politinio veikimo patirties ir įkalinta savo pačios kovose su nacistine praeitimi. Eurooptimistai nori, kad Europos Sąjunga ištirpintų Lietuvą imperijoje, bet ji to niekaip nepajėgia padaryti. Euroskeptikai tikisi sąjungos iširimo, bet, atsižvelgiant į susidariusią tarptautinę padėtį, ir ypač ginkluotą Rusijos užsienio politiką, tai gali tapti valstybių nepriklausomybės pakasynomis.
Iškildama virš savo kūrėjų, Europos Sąjunga pradėjo kurti seniai pamirštus iššūkius demokratijai. Pamažu susiformavo neišsprendžiamas Briuselio politinių institucijų ir tautinių valstybių konfliktas. Europos Sąjunga šiandien grindžiama visai kita filosofija negu tautinė valstybė. Tarp šių dviejų politinių filosofijų vyksta nuolatinė kova, kurią galima apibūdinti kaip nacionalizmo ir kosmopolitizmo kovą.
Atsiradus savarankiškoms Briuselio politinėms institucijoms, politinė valstybių sąjunga pradėta suvokti kaip atskira 500 milijonų visuomenė. Tai neregėtas dalykas. Nepaisant to, kad Europos valstybių piliečiai anksčiau skundėsi pilietiškumo nuosmukiu, atsirado naujas pramanas – Europos pilietinė visuomenė, neturinti net menkiausios bendrų veiksmų patirties. Europiečiai gyvena tautinėse valstybėse, bet kartu palaiko jas įveikti norintį Briuselį. Jie yra savo pačių sukurto politinės formos neaiškumo įkaitai.
Europos Sąjungos pilietis šiandien jau nemoka nei teigti, nei neigti, bet tik gali kalbėti apie skirtumą tarp teigimo ir neigimo. Jis negali teigti tautos, nes kai kurios iš jų buvo fašistinės, tačiau kartu jis negali neigti tautos, nes kai kurios iš jų buvo demokratinės. Europos Sąjungos valdžia neneigia, bet kartu ir neteigia tautos. Arba, pažvelgus iš kitos pusės, Europos Sąjungos politikai taip keistai teigia tautą ir tautinę valstybę, kad jos oponentams tai skamba kaip jos neigimas. Jie už tai atsilygina euroskepticizmu.
Pastarųjų kelerių metų Europos Sąjungos patirtis rodo, kad dabartiniai lyderiai stipriai pervertino savo jėgas su ekonomikos ir teisės pagalba išardyti nusistovėjusius tautinių valstybių ryšius. Tautinė valstybė pasirodė suklijuota daug stipresniais klijais, negu buvo galima tikėtis. Aukojamas ir tautinių valstybių suverenitetas, iš kurio šiandien yra likusi iškamša.
Jeanas Jacques Rousseau išjuokė dabartinį suverenitetą turinčias valstybes. Jo žodžiais, „iš suvereno jie padaro kažkokią fantastinę būtybę, panašią į žmogų, sudarytą iš keleto kūnų, kurių vienas turėtų tik akis, kitas – rankas, trečias – kojas ir daugiau nieko“. Dėl dabartinio suvereniteto išskaidymo į atskiras sudedamąsias dalis ir Europos Sąjungos nesugebėjimo tapti tauta susiformavo vidinis šios politinės organizacijos savęs naikinimo mechanizmas. Tautinės valstybės praranda anksčiau turėtąją galią, tačiau bet kuri Briuselio nesėkmė jas sugrąžina naujam politiniam gyvenimui.
Bet kuris Europos Sąjungoje pasirodantis demokratijos ilgesys susietas su prisiminimais apie tautinę valstybę. Nereikšmingais atrodę kultūriniai skirtumai aštrių nesutarimų atveju tampa politinės reikšmės dalyku. Ryškiausias pavyzdys yra Briuselio nenoras suprasti Vengrijos. Dėl Briuselio politikos lietuviai taip pat priversti nesuprasti vengrų vien todėl, kad neturi išsamios informacijos apie šios šalies politiką ir jos motyvus. Žmonių tarpusavio supratimą turėjusi kurti sąjunga prieš vengrus naudoja propagandą.
Kovodama su tautine valstybe, Europos Sąjunga nuolatos kartoja dvi politinės filosofijos studentų dažnai daromas klaidas. Pirma, užmirštama, kad modernusis nacionalizmas turi ne tik tamsiąją, bet ir šviesiąją pusę, – padėjo sukurti anksčiau nematytą žmonių kultūrinį ir politinį solidarumą. Akivaizdu, kad nacionalizmo gerumas ar blogumas priklauso ne nuo jo paties, bet nuo to, kokiems tikslams tarnauja. Tą puikiai žino visų dabartinių Europos tautinių valstybių piliečiai.
Prancūzijos revoliucija ir kitos po 1848 metų Europoje įvykusios revoliucijos buvo demokratinės tautų revoliucijos. Tauta tapo neatskiriama nuo demokratijos, kuri tvirtai suaugo su moderniuoju nacionalizmu. Europos Sąjungos politikai šiandien nenori prisiminti, su kokia didele energija, aistra ir pasiaukojimu buvo kuriama modernioji tautinė valstybė. Nieko panašaus nerodo Europos Sąjungos istorija. Antra, nacionalizmą darydami savo pagrindiniu priešu, Europos Sąjungos šalininkai nepastebėjo, kaip patys tapo už agresyvaus nacionalizmo stovėjusio politinio makiavelizmo šalininkais. Jau galima pagrįstai kalbėti apie Europos Sąjungos politinių veikėjų makiavelizmą, o ne tik apie agresyvių nacionalistų nusikaltimus. Velniu vaizduojamas Makiavelis galėtų pagirti už abejingumą Prancūzijos ir Olandijos referendumams bei kišimąsi į Lenkijos vidaus reikalus.
Norėdami tyliai nugalėti tautą, Europos Sąjungos biurokratai naikina demokratiją. Tai turbūt skaudžiausias šios politinės organizacijos veiklos aspektas. Pradžioje nacionalizmas buvo vaizduojamas kaip nesutaikomas demokratijos priešas, tačiau per paskutinį dešimtmetį paaiškėjo, kad tauta yra vienintelis patikimas moderniosios demokratijos pagrindas. Norint toliau kurti Europos Sąjungą, reikia pripažinti, kad kertant tautą, neišvengiamai griūna ir demokratija. Sunaikinamas demosas, kaip būtina demokratinės visuomenės sąlyga, vietoj to sugebant pasiūlyti tik nepolitinę individo idėją.
Eurooptimistai šiandien trokšta naujos žmonių bendrijos, kuri iš tikrųjų nėra bendrija, bet gali būti apibūdinta kaip mažai ką bendro turinčių individų sankaupa. Kai kurių Europos parlamento ideologinių frakcijų įsitikinimu, europiečiai vienas kitą turi pamilti tik kaip individai – be civilizacijos, kultūros, tautos, šeimos, religijos, lyties ir socialinės padėties skirtumų.
Tikram europiečiui neturi rūpėti valstybių sienos, kultūriniai prisirišimai, moraliniai sentimentai, religiniai įsitikinimai ir tautybė. Ši utopinė naujos visuomenės vizija gali būti įdomi laisvalaikio skaitymams, tačiau realiame politiniame gyvenime ji sunaikina bet kokius piliečių politinio tapatumo ir politinio veikimo pagrindus. Pripažinus bet kokią kultūrinę aplinką peržengti galinčio individo idėją, nelieka demokratijai būtino demoso, kurį pakeičia technokratija.
Savo dabartiniu pavidalu Europos Sąjunga yra pasmerkta nesėkmei. Prieš ją atsiveria du reformos keliai: daugiau reikšmės suteikti tautinėms valstybėms arba sukurti naują tautą. Tertium non datur. Trečiojo kelio ieškojimas yra šios organizacijos smukdymas. Pastaruosius dešimtmečius stoviniuojama pusiaukelėje, ir tai nieko gero nežada nei vienai, nei kitai pusei. Eurooptimistai per silpni, kad sukurtų naują tautą, o euroskeptikai per silpni, kad apgintų seną tautinę valstybę.
Jeigu nugalėtų eurooptimistai, tektų atsisveikinti su demokratija, prieš tai, aišku, įrodžius, kad ji nėra svarbus visuomenės gyvenimo veiksnys. Euroskeptikų pergalė skaudžiai paliestų taikai užtikrinti būtiną supratimą, kad senojo žemyno gyventojus sieja daug bendrų dalykų. Nacionalizmas turi savo tamsiąją, sunkiai valdomą pusę.
Dabartinė Europos Sąjunga negali rasti savo politinės formos ir remiasi tik vienu jos tapatumą formuojančiu veiksniu – integracija. Keistai skambėtų, jeigu kas nors pasakytų, kad JAV ar Kinija remiasi integracija. Tačiau dabartinėje Europos Sąjungoje apie tai kalbama rimtai. Politinės teologijos požiūriu Europos Sąjunga yra stebuklo laukimas. Briuselio politikai tiki, kad vieną dieną atsivers stebuklingi naujos politinio gyvenimo formos vartai. Tikima, kad po tam tikro neaiškumo periodo turi ateiti galutinio nušvitimo valanda. Reikia pasakyti, jog tai visiškai nepagrįstas įsitikinimas, nes viskas gali būti atvirkščiai – tolstant nuo taikai užtikrinti sukurtos Europos prie Europos kvazivalstybės neaiškumas tik didėja.
Gali būti, kad geriausia ES politinė forma liko praeityje. Tai reiškia, kad šiai politinei organizacijai reikia žengti kelis didelius žingsnius atgal, link tarptautiniams santykiams įprastos valstybių sąjungos. Tačiau to neįmanoma padaryti, nes tai būtų pernelyg didelis daugybės valdžią turinčių ir jos neturinčių žmonių politinės religijos įžeidimas.
Dabartinis Europos Sąjungos nesugebėjimas rasti savarankiškos politinės formos yra už jos stovinčios žmogaus ir visuomenės sampratos padarinys. Iš dabartinės europietiškos žmogaus kaip dievo sampratos neįmanoma išvesti politikos. Gyvename pakrikusios politinės tvarkos laikais, kai netinka nei tautinė valstybė, nei Europos Sąjunga. Sunku pasakyti, kiek šis pakrikimas gali tęstis. Kol kas aišku tik tai, kad abi ginčo pusės tuščiai vaizduoja žinančios teisingą atsakymą. Tai pavojingas veidmainiavimas, nes Europos Sąjungos priešams dabar jau tik reikia ramiai stebėti jos prasidėjusį byrėjimą.
Kalbant apie Europos Sąjungos problemas, reikia nustoti manyti, kad susidūrėme su smulkiomis techninėmis problemomis. Atėjo metas pasakyti, kad matome tik antraeilius dalykus, tačiau nenorime pripažinti svarbiausių. Mes nežinome, kokio žmogaus ir visuomenės norime. Šį žinojimą Vakarų civilizacija prarado prieš du šimtus ir daugiau metų. Europos kultūra turėjo problemų iki Europos Sąjungos ir jos visos persikėlė į sąjungą. Friedrichas Nietzsche tikriausiai tik juokiasi, žiūrėdamas į šulcus, junkerius ir tuskus. Dabartinė ES yra senų Europos kultūros problemų įkaitė.
Neverta tikėti nė vienu, teigiančiu, kad yra paprastas Europos kultūros problemų sprendimas. Gyvename sąjungoje, kuri yra ne tik senų problemų sprendimas, bet ir naujų kūrimas. Gali būti, kad Europos Sąjungai reformuoti reikės vis naujos sąjungos senos sąjungos problemoms naikinti. Šiandien jau neaišku, ar blogi yra prieš tai padaryti, ar dabar daromi sprendimai.