Alvydas Jokubaitis. Filosofija ir universitetas: iš universiteto pradėjome statyti sau dvasios Aušvicą

„Naujasis Židinys-Aidai“ 2015 (3)

Kalbant apie universiteto prasmę, sunku suprasti, kodėl graikiškas žodis scholé, reiškiantis laisvą laiką, lotyniškai virto scola, o angliškai apsivertė į school. Ta vieta, kur žmonės ugdomi ir mokomi, reiškia ne mokyklą, o laisvalaikį. Tai visiškai netinka dabartiniam universitetui apibūdinti. Dabartinis universitetas suvokiamas kaip darbo ir gamybos vieta ir, galima sakyti, atiduotas ekonominio mąstymo diktatūrai.

Mes į universitetą pradėjome žiūrėti kaip į ekonominę įstaigą, kuri visus moko ekonominio pasaulio supratimo. Juokingiausia ir tragiškiausia šioje istorijoje yra tai, kad diktatoriumi tapusi ekonomika visiems pristatoma kaip laisvės simbolis ir garantas. Friedricho Augusto von Hayeko žodžiais, ekonominės laisvės praradimas yra tolygus bet kokios laisvės praradimui ir tampa keliu į vergovę. Ekonominio mąstymo pavertimas universiteto gyvenimo pagrindu taip pat tampa keliu į vergovę.

Žvelgiant iš Filosofijos fakulteto perspektyvos, sunku suprasti, kaip ekonominio būtinumo pasaulis gali tapti laisvės simboliu. Tačiau būtent tuo šiuo metu tiki Vakarų visuomenių piliečiai. Tai reiškia, kad jie turi problemų su laisvės samprata. Akivaizdu, kad ekonomikos ir darbo pasaulis nėra laisvės pasaulis. Darbas prasideda nuo išlikimo gamtoje ir visuomenėje būtinybės. Pasirėmus krikščioniška perskyra, galima sakyti, kad artes liberales skiriasi nuo artes serviles, laisvieji menai skiriasi nuo vergiškų menų. Filosofija yra laisvasis menas.

Jeigu norime suprasti, kas vyksta dabartiniuose universitetuose, pirmiausia reikia pasakyti, kad artes liberales keičia artes serviles. Studentai ir dėstytojai suvokiami kaip darbininkai ir jų veikla suvokiama kaip produkcijos gamyba ar mokymasis gaminti produkciją. Studentas nebėra vien tik studentas, o dėstytojas nebėra vien tik dėstytojas. Jie, pasinaudojus Ernsto Jüngerio terminais, turi būti vadinami die Arbeiter.

Darbininkas – tai jau ne ekonominė, o filosofinė kategorija. „Darbininko“ sąvoka apibūdina dabartinio universiteto esmę. Mes susirenkame į gamyklą, ekonominę korporaciją ir ekonomikos ministerijos padalinį. Sunku kalbėti apie ryšį su senąja akademija. Sunku skaityti Immanuelio Kanto Fakultetų ginčą, kur sakoma, kad aukščiausias yra Filosofijos fakultetas.

Kai Hannah Arendt sako, kad vita activa Naujaisiais amžiais pakeitė vita contemplativa, ji pasako per mažai. Universitetas tapo gamybos visuomene, kuri tvarkoma pagal fabriko vadybos principus. Dėstytojai gamina studentus, kurie turės gaminti produkciją, ir jų bendra veikla vertinama pagal gamybinius principus. Tai, kas anksčiau buvo namų ūkio reikalu, t. y. ekonomika, šiandien tapo politinio ir universitetinio gyvenimo pagrindu.

Universitetui kaip fabrikui nereikia nei vita contemplativa, nei artes liberales. Net žmogaus siela pradėta aiškinti moksliškai ir techniškai. Aišku, žmonėms leidžiama prisiliesti prie artes liberales, bet tik tam, kad jie pailsėtų šeštadienį ir sekmadienį, o paskui dar geriau dirbtų fabrike nuo pirmadienio iki penktadienio. Net filosofija pajungiama darbo logikai ir darbininko idealui.

Sovietmečiu universiteto dėstytojai buvo vadinami „protinio darbo atstovais“. Per 25 metus niekas nepasikeitė, bet tik dar labiau pablogėjo. „Protinis darbas“ pamažu virto „intelektualiniu darbu“, t. y. nuo Kanto Vernunft nusileista žemiau – iki Verstand. Filosofijos fakultetui tai beveik mirties nuosprendis. Filosofai bando prisitaikyti prie dabartinės ekonominės korporacijos, vadinamos universitetu, ir tai yra jų dvasinė mirtis. Įsivaizduokite mokslinę produkciją gaminantį Platoną, Aristotelį, šv. Tomą Akvinietį ar Kantą.

Arbeiterio, ekonomikos arba vartotojų visuomenės žmogus nepasitiki viskuo, kas nėra sunkus darbas ir gamyba ir ko negalima panaudoti gamybai. Jį nervina viskas, ką Dievas atsiunčia žmonėms kaip malonę – filosofinę išmintį, skonį, grožio pajautimą ar meilę. Analitinė anglosaksų filosofija tampa gera filosofija, nes ji reikalauja sunkaus darbo įsisavinant techninį diskursą, o kito pavidalo filosofinės studijos apibūdinamos tik kaip „primityvus“ sielos ugdymas, o ne darbas.

Šioje vietoje verta prisiminti Ludwigą Wittgensteiną. Jo žodžiais, net atsakius į visus galimus mokslo klausimus, žmogaus gyvenimo problemos net nebūtų paliestos. Tačiau šiandien viskas pamažu keičiasi – beprasmiškas mokslas geriau negu artes liberales, nes beprasmiškas mokslas yra darbas ir tarnauja darbui.

Kaip universitete šiandien vertinami Filosofijos fakulteto studentų bakalauro ir magistro darbai? Atsakymą žinome – kaip darbai. Mažai gilinamasi į jų turinį. Svarbiausia, kad studento darbas atitiktų tam tikrus formos reikalavimus, kad būtų padarytas darbas ir būtų dirbta. Dėstytojai studentams pradėjo teikti socialinę paslaugą, panašiai kaip komunalinio ūkio darbuotojai. Tačiau pastarųjų paslauga yra daug svarbesnė už filosofijos dėstytojų teikiamą paslaugą, nes visuomenėje dingo vita contemplativa svarbos ir prasmės suvokimas.

Tai reiškia, kad visoje universitetinėje darbo pasidalijimo sistemoje filosofai iš Platono pretendentų į karalius tapo menkiausiai vertinamais darbininkais. Tikroji filosofija šiandien gyvena ekonomikos ir vadybos fakultetuose, t. y. universiteto ūkio skyriuje. Sunaikinta Johno Newmano mintis, kad universitetas turi ugdyti džentelmenus. Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad buvo sunaikintas artes liberales prasmės suvokimas. Laisvieji menai anksčiau netarnavo gamybai. Jie tarnavo pažinimui, žmogaus ugdymui ir išminčiai. Laisvieji menai patys sau buvo tikslas.

Tie, kurie suprato filosofijos esmę, žinojo, kad žmogaus gyvenimas neturi būti tvarkomas pagal penkmečio, universiteto strateginės veiklos planą ar Lietuvos ekonominius rodiklius Europos Sąjungos kontekste. Įsivaizduokite, koks geras bus gamybinis ir vadybinis rezultatas, kai koks nors universitetas iš 516 reitingų lentelės vietos pakils į 438 vietą. Mes jau išmokome džiaugtis tokiu požiūriu į universitetą. Išminties meilę pakeitė geros vietos reitingų lentelėje meilė. Reitingas užima Dievo vietą.

Universitetas žlunga, kai į jį žiūrima vien tik techninės organizacijos požiūriu, kaip į gamyklą, bendrovę ar ekonominę korporaciją. Kodėl? Todėl, kad žmogus nėra sukurtas tik dirbti. Todėl, kad žmogus turi apmąstyti savo gyvenimo prasmę, turi paliesti klausimus, kurių jam neleidžia apmąstyti modernusis mokslas ir kurie vadinami filosofiniais, metafiziniais ir teologiniais klausimais.

Žmogaus polinkis į filosofiją yra natūralus, o gamykla virtęs universitetas yra išsigimimas. Vienintelis tikrai laisvas žinojimas yra filosofinis žinojimas. Jeigu universitete nelieka filosofijos, kartu nelieka ir artes liberales. Tai du neišskiriamai suaugę dalykai. Tai, kas šiandien vadinama „Filosofijos fakultetu“, Viduramžiais buvo vadinama, bent jau vokiečių kraštuose, „Menų fakultetu“.

Šiandien Filosofijos fakultete gamybos daugiau negu meno. Fizika, ekonomika ir chemija žmonėms reikalingi kaip taikomieji mokslai. Filosofija šimtu procentų yra akademinė, t. y. laisva disciplina. Ji liečia ne vieną ar kitą žinių pritaikymo aspektą, bet visą asmenybę. Filosofai moko į save ir į pasaulį žiūrėti kaip į prasmę turinčią visumą. Ir kai pažvelgiama tos visumos akimis, tampa aišku, kad žmogus nėra darbininkas. Taip jį suvokianti filosofija yra klaidinga filosofija. Dabarties universitetas jau yra ne akademinė, bet gamybinė institucija. Išsipildė liūdniausios Karlo Marxo pranašystės.

Kai filosofija pradeda tarnauti kažkam anapus savęs, ji nustoja būti filosofija. Kai universitete lieka vien tik taikomieji mokslai ir jiems pataikaujanti filosofija, vadinama „pozityvizmo“ ar „scientizmo“ vardais, universitetai galutinai nustoja būti akademinio ugdymo vieta. Nelieka svarbaus žmogiškumo saugotojo, kuris visada sakydavo, kad žmogaus gyvenimo tikslas nėra vien tik darbas, gamyba, vadyba ir psichoterapija.

Platono idėjų pasaulis nėra fabriko pasaulis. Šv. Tomas Akvinietis yra sakęs, kad žmogui tobulėti padedančioje visuomenėje turi būti žmonių, kurie savo gyvenimą paskiria kontempliacijai, t. y. filosofijai ir teologijai. Filosofinė kontempliacija reikalinga ne tik atskiram žmogui, bet visai visuomenei. Lietuva nėra ta visuomenė, kurioje būtų vertinama filosofinė refleksija. Tapę darbininkais, lietuviai dirba net poilsiu vadinamą darbą, o ne kontempliuoja. Turizmo industrija nėra filosofinė kontempliacija, net kai turistai aplanko Atėnus ar Jeruzalę.

Lietuvos studentų filosofijos žinios daugybe atžvilgių šiandien nesiekia 1579 m. lygio. Užtenka paklausyti pirmakursių. Net jeigu mūsų universitetas taptų 431 pasaulio reitingų lentelėje, filosofinės refleksijos lygiu jis savo nelaimei gali likti ties 1579 m. riba (čia kalbu ne apie Filosofijos fakulteto, bet apie kitų fakultetų studentus).

Lietuvos universitetus baigusių žmonių filosofinė refleksija šiandien yra pasibaisėtina, tikros barbarybės požymis. Kai filosofija pajungiama žmogaus gamybinei veiklai („mokslas gali ir turi uždirbti daug pinigų“), universitetas įsiurbiamas į socialinį ir politinį organizmą, taip prarasdamas savo autonomiją.

Kas yra „darbo universiteto“ priešingybė? Pirmiausia universitetas, kuris rūpinasi žmogaus siela, kuris nėra vien tik darbas ir turizmo industrijos suorganizuotas poilsis, bet numato santykį su prasmės klausimais. Filosofija yra atvira viskam, kas nepasiekiama mokslinių tyrimų metodais ir kas pirmiausia liečia žmogaus dvasios arba moralės klausimus. Tai žmogų padaro žmogumi, o ne darbininku. Tik filosofai universitete gali kalbėti apie pasaulį kaip visumą, atsižvelgdami į daugybę neišnaudotų kalbėjimo galimybių. Tik filosofai gali kalbėti apie laisvę. Dabartinis arbeiterio universitetas nuskurdina studentus dvasiškai, padaro juos vienmačiais žmonėmis, kaip tai suprato Herbertas Marcuse.

Ar visavertis gyvenimas yra vien tik savo darbą dirbančio žmogaus gyvenimas? Ne, filosofai žmogų mato plačiau negu gamyba ir vadyba. Reikia pripažinti, kad pasidavę gamybinio mąstymo logikai, dabartiniai universitetai pradeda plėsti nelaisvo mąstymo sritį. Pasaulio patyrimas nėra tai, ką mums sako gamtos ar socialinių mokslų atstovai. Pabėgę nuo utilitarinių, gamybinių tikslų, žmonės universitete turi pamatyti tai, ko negali parodyti pragmatinis santykis su pasauliu.

Mes iš universiteto pradėjome statyti sau ne tik panoptikumą, bet ir dvasios Aušvicą. „Arbeit macht frei“ kabojo virš įėjimo į šią pragaro mašiną. Žinau, kad jeigu pasakyčiau, jog malda yra svarbiau nei daugybė filosofų tekstų, būčiau tyliai išjuoktas. Dievas taip pat nepatenka į arbeiterio kasdienio darbo lauką. Sunku suprasti, kodėl darbu paversta filosofinė refleksija šiandien gali tapti kultu ir religija, ir dėl to yra savaime geresnė nei tikras tikėjimas Dievą. Kodėl tikėjimas Dievą tapo kažkuo žemiau, negu tikėjimas gamybos religija?

Josefas Pieperis vienoje savo puikioje knygoje klausia, ar tai, kad universitetai šiandien užsiima daugybe beprasmių tyrinėjimų, nėra ryšių su religija nutraukimo padarinys? Gali būti, kad tarp religijos pažeminimo, filosofijos paniekinimo ir universiteto virtimo fabriku yra glaudus ryšys.

Niekada neteko matyti tokio puolimo prieš filosofiją kaip per pastaruosius kelerius metus. Kodėl? Todėl, kad filosofija trukdo tiems, kas universitetą nori padaryti „totalinio darbo“ universitetu. Bet ta filosofija, kuri nėra transcendentiška kasdienybei, gamybai ir mokslui, yra pseudofilosofija, kad ir kaip sunku tai būtų pasakyti.

Pseudofilosofija, nes tai tik sofistika, pridengta pozityvizmo, ekonomizmo ir istorizmo vardais. Mūsų filosofijos fakultetai šiandien dažnai moko ne filosofijos, o filosofizmo. Tai du skirtingi dalykai, besiskiriantys taip pat, kaip Sokrato filosofija skyrėsi nuo sofistikos. Dėl to galime nesutarti. Tačiau turime atminti, kad filosofijos nereikia visuomenei, kurios piliečiai galvoja, kad sutarta dėl tikslų, ir vieninteliai likę klausimai yra techniniai klausimai, kuriuos turi išspręsti ekspertai.

Nesuprasdami filosofijos reikšmės, universitetai griauna save. Gamtos ir technikos mokslams nereikia akademinės laisvės, nes tik filosofija tikrąja to žodžio prasme yra laisva ir kalba apie laisvę. Kuo labiau akademinės studijos praranda filosofinį pobūdį, tuo labiau gamybinis determinizmas užvaldo universitetą. Mokslas kalba ne apie laisvę, bet apie determinizmą. Tik filosofinis pažinimas yra tikrai laisvas, ir šiuo savo požiūriu panašesnis į poeziją nei į mokslą.

Kai mokslininkai kartais sako „mums reikia filosofijos“, neverta džiaugsmingai reaguoti į šį jų prašymą. Filosofija nėra tarnaitė, nors, atvirai pasakius, dažnai tik ja ir būdavo. Ji nėra tarnaitė savo prigimtimi. Isaiah Berlino žodžiais, „profesoriaus kabineto tyloje išaugintos filosofinės sąvokos gali sugriauti civilizaciją“.

Filosofija dūsta dabartiniame universitete, bet kartu tai reiškia ir universiteto kaip akademijos mirtį. Nėra net menkiausios abejonės, kad tie, kas dusina filosofiją, anksčiau ar vėliau patiria filosofinį pralaimėjimą. Tik laiko klausimas, kada antifilosofinis universitetas sugrius, neišlaikęs savo paties sukurtos beprasmybės naštos. Nors už tai gali tekti sumokėti didelę politinę kainą, susietą su apmąstymais apie Vakarų likimą ar net Vakarų saulėlydį.

Civilizacijų konfliktas vyksta ne tik dėl gamtos išteklių, turtų, galios ir įtakos. Pagrindinis ginčas vyksta dėl žmogaus gyvenimo prasmės. Faktų pažinimas skiriasi nuo mūsų pasaulio supratimą formuojančių sąvokų ir kategorijų pažinimo. Civilizacijos skiriasi kategorijų akiniais. Tikrai skiriasi pasaulis žmogaus, kuris tiki turįs nemirtingą sielą, ir pasaulis žmogaus, kurio pagrindinį tikslą suformavo vartotojų visuomenė.

Kas gali užtikrinti, kad susižavėjimas mokslu, gamyba ir technika vieną dieną nevirs neapykanta jiems? Juk mes neturime ilgesnio gyvenimo šioje naujai sukurtoje beprasmybėje patyrimo. Kas bus, kai išseks senieji filosofiniai ir religiniai prasmės šaltiniai? Kaip tai pakeis demokratiją? Kaip tai pakeis Vakarų kultūrą ir žmogaus dvasią? Ką darys mūsų vadybininkai, kai žmonės paklaus, „kokia nauda iš naudos“? Ar po dabartiniu dramatišku vertybių perkainojimu neslypi neregėto masto anarchijos pavojus? Ar neslypi neregėto masto kultūrinės imperijos griuvimo pavojus?

Tai vis klausimai, į kuriuos nėra mokslinio atsakymo. Aišku tik tai, kad kai reikės atsakyti už blogas pasekmes, mes nerasime kaltų, nes jų kūrėjai nesupranta atsakomybės, kuri yra filosofinė kategorija.

Ar universitetas turi mokyti atsakomybės? Šiandien dauguma mano, kad ne. Tačiau kas tada turi jos mokyti? Bulvariniai laikraščiai ir žurnalai? Masinė kultūra ir komunikacija? Jeigu universitetai nemoko pilietinės ir politinės atsakomybės, kam tada Lietuvai reikalingi tokie universitetai? Negi tik tam, kad studentai gautų techninių žinių ir susirastų draugų, padedančių asmeninei karjerai?

Universitetas šiandien tapo tokia individualizmo ir atomizacijos mokykla, kuri kenkia tiek jam pačiam, tiek visuomenei. Studentai ir dėstytojai tampa nieko bendro neturinčių žmonių bendrija. Universitetas šiandien turi didelių politinių problemų, ir jos yra jo pagrindinės problemos. Nebemokame atsakyti už visuomenę, valstybę ir tautą. Studentai nebemoka mąstyti apie bendrąjį gėrį, nes to nemoka ir jų dėstytojai. Kiekvienas rūpinasi tik savimi. Universitetas pamažu virsta antikultūrine jėga.

Kai universitetas tampa gamykla, ekonomine korporacija ir profesine mokykla, padaromas didelis nuostolis visai visuomenei. Sunku įsivaizduoti Filosofijos fakultetą, kurio filosofai nesijaučia išskirtinės bendruomenės, išskirtinio polio ir atsakomybės žmonėmis.

Graikų garsusis demokratinis polis atsirado kartu su filosofija. Ir tai nėra atsitiktinumas. Kai poliui būna sunku, jam reikia filosofijos, ir atvirkščiai – kai filosofija smunka, ieškokime politinių to priežasčių. Visuomenė pergyvena krizę ir nuosmukį, kai piliečiai pergyvena dvasios nuosmukį. Rūpestis savo siela neįsivaizduojamas be rūpesčio poliu, o pastarasis neįsivaizduojamas be rūpesčio universitetu.

Tik šiandien mes jau turime universitetą, kuriam kalbėti apie rūpestį siela yra tas pats, kaip ateistui kalbėti apie Dievą. Universitetai nebėra vieta, kur žmonėms verta ieškoti gyvenimo prasmės. Tai sunku pripažinti, bet to nepadarius mūsų padėtis tik dar labiau pablogėtų.

Todėl turime pripažinti, kad gyvename universitetų krizės laikais. Alasdairas MacIntyre‘as savo garsiąją etikos knygą pavadino After Virtue. Panašu, kad artėja nauja knyga – After University. Sunku tikėtis, kad pasibaigus dorybei, toliau išliktų universitetas kaip moralinę prasmę turinti institucija. Neapsimetinėkime ir neapgaudinėkime savęs. Universitetas gali išlikti tik išsaugodamas savo moralinę prasmę.

Daugiau apie autorių: Alvydas Jokubaitis (g. 1959) – filosofas, VU Filosofijos fakulteto ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius. Tyrimo sritys – politinė filosofija, politinės teorijos, filosofijos istorija; svarbiausios knygos: Liberalizmo tapatumo problemos (2003), Trys politikos aspektai: praktika, teorija, menas (2005), Politika be vertybių (2008), Vertybių tironija ir politika (2012), Lietuva kaip problema: filosofiniai istoriniai politikos tyrinėjimai (kartu su Raimundu Lopata, 2014).

Skelbiamas tekstas parengtas pagal paskaitą, skaitytą 2015 m. balandžio 16 d., atsiimant Vilniaus universiteto Filosofijos studentų mokslinės draugijos įteiktą ketvirtąją „Filosofinę bulvę“ už nuopelnus Lietuvos filosofijai.

nzidinys.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
12 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
partškola taps

proletariato diktatūra (komunistų partijos) reikalauja kad visur būtų darbininkiška dvasia, o ne kokia tai klerikalinė buržuazinė.
visa komunistinė vyriausybė, partškolinė prezidentė to reikalauja.

Letas Palmaitis

Puiku, kitaip ir būti negali:
kai gyvenimas atsiduria elektroniniame konclageryje, visi universitetai tampa dvasios Aušvicais!
Hayekas čia mažai dėtas, jis tik teoretizavo. Valdo praktikai.

Apuokiukas

Autorius – šaunuolis. Iš tikrųjų – Universitete Ekonomikos fakultetas – tapęs prekybos mokykla; teisininkai – ruošia kondratjevus ir cininus; chemikai, biochemikai ir biotechnologai – pavirtę profesine technikos mokykla, mokinančia, kaip gaminti baltymus… Bet yra vienas geras ir paradoksalus dalykas – grynai techniškos specialybės: fizika, astrofizika, automatika, kibernetika, mechatronika, sinergetika nagrinėdamos savo problemas atranda techninius dėsnius ir principus, kurie puikiai tinka suvokiant visuomenėje vykstančius procesus, tą tikrąją įvykių ,,naudą“ ir visko prasmę, netgi padeda geriau suvokti patį Dievą, jo funkcijas ir veikimo būdus… Ir šios grynai techniškos disciplinos perima filosofijos ,,pareigas“…

ech

„Naujasis Židinys-Aidai“ yra Kęstučio Girniaus laikraštukas.
Lai man primoka, kad gaiščiau laiką skaitydamas haravardišką „filosofiją”.
O tame Lopatologijos Tarptautinių santykų institute dėsto net Dainius Pūūūras. Pasidomėkit ką dėsto… sveikatos politką… Gal pasakoja studentams kaip su Linu Slušniu kūrė Garliavos šturmo strategiją?:)

internauts

šiandien 15min pasirodė kur kas aktualesnis tiriančiųjų žurnalistų Šarūno Černiausko ir Dovydo Pancerovo straipsnis antrašte ” Specialus tyrimas: Kremliaus organizacijos pinigai – į lietuviškas, latviškas ir estiškas kišenes”. Bet kažkodėl labai greitai pradingo. Nors turėjo būti neužilgo dar ir antra dalis. Spėju, kad tą pradingimą paskatino komentarai. Bet spėjau nusikopijuoti. Kiti galėtų atrasti antraštę įsivedę į GOOGLE. Viena citatėlė: . Rusijos minkštosios galios įrankis, vadinamąją tėvynainių politiką įgyvendinanti organizacija „Pravfond“ tiesiogiai finansuoja mažiausiai tris Lietuvoje veikiančias organizacijas. Su Vladimiro Putino aplinka siejamas fondas remia lietuviškas įstaigas, kurios, anot žvalgybos pareigūnų, skleidžia dezinformaciją apie mūsų valstybę ir taip siekia kurti pateisinimą galimai Kremliaus agresijai. . Tiriamosios žurnalistikos centro „Re:Baltica“ atliktas tyrimas rodo – Rusijos minkštosios galios tinklas išsiraizgęs visose Baltijos šalyse.… Skaityti daugiau »

Iduokime irankius  jaunimui

Bet koks objektas pazistamas tiek,kiek jis yra atpazistamas musu viduje,kazkaip panasiai sake Tomas Akvinietis.Nepazintume grozio,jei sieloje neturetume pirmines grozio vizijos.Aklas-nemato Saules,kurcias -negirdi muzikos.Neismokes mastyti zmogus-nesupras filosofijos.Kazkam pazinti reikia tureti adekvatu atpazinimo ,,instrumenta” savo viduje.Todel,nors zmones yra skirtingi-pvz Bethovenas net apkurtes zymiai geriau jaute muzika nei eilinis zmogus,taigi ir filosofija ne kiekvienam vienodai ,,ikandama”,bet yra butina mokyti filosofijos pagrindu mokykloje,butina jaunuoliams iduoti instrumentus kritiskai mastyti.

na, aišku

kuomet tarp Lopatologijos instituto dėstytojų, tokių kaip Grinius su Pūru – didžiuoju politikos ekspertu, patenka tokie kaip Alvydas Jokubaitis, nereikia stebėtis, kad pasijunta dvasiniame aušvice. Gaila studentų, kurie tikisi tokiam universitete kažko išmokti. Reiktų paklausti dainininko Miktavičiaus kiek daug šis universitetas jo politinį akiratį praplėtė.

ups!

tiek metų išlaikome Lopatos politinį institutą, bet iki šiol neturime nei vieno rimto politologo. Radžvilas apsėstas euroskeptinių sąmokslo teorijų, Puro su Girnium propagandinius rašinius lengvai sukerta eilinis komentatorius… Bet jie dėsto. Kam išvis toks institutas?

internauts

bet kur tik bakstelėsi, visur susidursi su kažkokiu keistu, Lietuvą aprazgiusiu tinklu. Gal ir mums, kaip daro Putinas, laikas peržiūrėti visokių keistų NVO finansinius srautus? Tai Paleckio Fronto ideologas R.Muksinovas, per Tomaševskio partiją pralindęs į Vilniaus meriją yra siejamas ne tik su Rusijos ambasada, bet ir su viešąja įstaiga „Nepriklausomas žmogaus teisių centras“. Be to, jis yra ir vienas iš asociacijos „Lietuva be nacizmo“ steigėjų. Šios dvi Lietuvoje registruotos organizacijos yra tiesiogiai finansuojamos iš Kremliaus sukurto „Tėvynainių, gyvenančių užsienyje, paramos ir gynimo fondo“, kuris sutrumpintai vadinamas „Pravfond“. Fondas yra tiesiogiai susijęs su Kremliumi. Svarbiausi „Pravfond“ partneriai yra Rusijos užsienio reikalų ministerija, o taip pat – 2008 metais tuometinio prezidento Dmitrijaus Medvedevo įsteigta agentūra „Rossotrudničestvo“, kuri jau kelerius metus yra Lietuvos… Skaityti daugiau »

internauts

Tarp asociacijos „Lietuva be nacizmo“ steigėjų yra ir vilnietė Oksana Bekerienė, kuri vadovauja dar dviem Lietuvoje registruotoms organizacijoms – Baltijos slavų istorinio ir kultūrinio paveldo asociacijai ir viešajai įstaigai „Pagrindinių teisių gynimo ir tyrimų centras“ (PTGTC). Ši organizacija taip pat yra finansuojama iš Kremliaus „Pravfond“ ir to neslepia. Be to, įstaiga leidžia žurnalą rusų kalba „Jaunimas ir žmogaus teisės“, kuriame deklaruojama, kad „Pravfond“ yra leidinio rėmėjas. PTGTC taip pat rengia įvairius konkursus, Pavyzdžiui, rengia konkursą vaikams „Ačiū už gyvybę“, kurio esmė – skatinti vaikus kurti padėkas Antrajame pasauliniame kare kovojusiems Raudonosios armijos kariams. Kremliuje apdovanojo už nuopelnus Rusijai ant PTGTC steigimo dokumentų pasirašė Lietuvos rusų mokytojų asociacijos vadovė Ela Kanaitė. E.Kanaitė yra net tik Lietuvos rusų mokytojų asociacijos vadovė, bet… Skaityti daugiau »

Toks Tokaitis

Slavų gailestingumo fondas?
bijau buti nekorektiskas bet smalsumas nugali. kas yra Slavu gailestingumo fondas? keistokai skamba.

Toks Ups'aitis Tokiam Tokaičiui

Slavai gailestingai šelpia mus, lietuvius, savojo neriboto globalaus dvasingumo žaliavomis…

12
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top