LRT.lt
Dabartinis Lietuvos elitas nesirūpina beturčiais, neklauso jų išminties, ir už tai bus nubaustas. Virtome pilietinio ir žmogiškojo susvetimėjimo fabriku, karaliumi tapo kapitalas, nors, kai kovojome su Sovietų Sąjunga, buvo žadama visai kita žmogaus ir visuomenės vizija. Taip portalui LRT.lt sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis.
„Kai du kartus lankiausi Vilniaus Gamtos licėjaus abiturientų diplomų įteikimo šventėje, buvau priblokštas save giriančių jaunų žmonių kalbų ir puikybės. Jie tikrai nebus tautos elitas, bet savo talentais pasistengs sukurti mirtingiesiems neprieinamas pakrantes. Ne mažiau pritrenkia ir Kauno Šančiuose matytas Karalienės Mortos vardu pavadintos mokyklos draustinis. Nauja pokomunistinės Lietuvos Antakalnio vaikų specligoninė. Vaikai nuo mažų dienų pratinami nebūti kartu su savo mažiau turtingais bendrapiliečiais“, – teikia pavyzdžius politikos filosofas, atsakydamas į klausimą apie aptvertas pilaites ant neprieinamų mirtingiesiems ežerų pakrančių, verčiančių susimąstyti, ar naujajam elitui valstybė nėra tik ūkinės paskirties objektas.
Pasak LRT.lt pašnekovo, daugybė Lietuvos problemų kyla dėl tikros politinės kairės nebuvimo. „Suprantu, kad kalbu kaip seno sukirpimo kairysis. Karlas Marxas protestavo prieš feodalinių iliuzijų pakeitimą „nuogu ekonominiu interesu“. „Komunistų partijos manifeste“ sakoma, kad kapitalizmas išniekina visa, kas šventa. Nematau priežasčių, kodėl tai netiktų dabartinei Lietuvai apibūdinti“, – tvirtina filosofas, pabrėždamas, kad nėra marksistas.
Lietuvos valstybė ateinančiais metais švęs savo 100-ąjį gimtadienį. Ar svarbu pabrėžti, jog tai – būtent tautinės valstybės gimtadienis?
Pabandykime galvoti, kad dabartinė Lietuvos valstybė nėra tautinė. Tada nelieka Lietuvos valstybės. Šią valstybę sukūrė save lietuviais suvokiantys žmonės. 1919 metais susikūrus Lenkijos tautinei valstybei, net tikri Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimo paveldėtojai broliai lenkai tapo Lietuvos kritikais, o dažnai – net ir priešais. Susitaikėme tik Sibiro ešelonuose.
Netiesa, kad tautinė valstybė būtinai laukia Hitlerio. Tautinė valstybė kol kas yra vienintelis patikimas ir nepakeičiamas demokratijos garantas. Jeigu nustosime kalbėti apie tautą, tai kartu nustosime kalbėti ir apie demokratiją. To įrodymas yra Europos Sąjunga, kuri nuo gimimo pažymėta nedemokratiškumo nuodėme.
Jei neapginsime tautinės valstybės, prarasime ir valstybę, ir demokratiją. Yra daug kvailų nacionalistų, tačiau jų skaičius tikrai neviršija kvailų liberalų skaičiaus. Tauta yra ne ideologija, bet svarbiausias moderniojo ir postmoderniojo politinio mąstymo principas.
Sakote, kad tauta yra „vienintelis patikimas ir nepakeičiamas demokratijos garantas“. Bet juk pirmoji pasaulio demokratija – JAV – buvo daugiatautė valstybė. Šiandien būtent ji yra Vakarų demokratijos saugumo garantas. Kita vertus, 1918-ųjų tautinė Lietuvos valstybė jau nuo 1926-ųjų gyvavo ne kaip demokratija. Ar tikrai demokratijos ir tautiškumo ryšys – toks būtinas?
JAV konstitucija prasideda dailininko atskirai paryškintais žodžiais „We the People“. Ten, kur amerikiečiai rašo „people“, mes rašome „tauta“.
Lietuviai neturėjo prabangos iškart pereiti prie konstitucijos. Pirmiau reikėjo sukurti tautą (kurios didžioji dalis Lietuvoje buvo iš vadinamosios liaudies), ir tik po to buvo galima imtis valstybės statybos. Amerikiečiai dažnai save vadina ne tik liaudimi, bet ir tauta, šiam žodžiui suteikdami politinę reikšmę. Net Afrika sukarpyta pagal tautinių valstybių matricą.
Demokratijai reikia demos, ir juo gali būti tik savo individualumą ir bendrumą suvokusi tauta arba liaudis. Kitaip nei Lietuvos didžiųjų kaimynų kalbos, lietuvių kalba neturi „volk“ arba „narod“ dviprasmiškumo, kai tuo pačiu žodžiu galima apibūdinti ir tautą, ir liaudį. Jeigu ne bendra Europos demokratizacija, lietuvių ir kiti tautiniai sąjūdžiai būtų nevirtę valstybėmis ir nuskandinti kraujyje.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale LRT.lt ČIA.