Bernardinai.lt
Tie, kas nori įrodyti, kad būdama Europos Sąjungos nare Lietuva gali būti suvereni valstybė, yra nenuoseklūs mąstytojai. Lietuviai Europos Sąjungoje gali išsilaikyti tik kaip atskiri individai, o ne kaip politinė tauta. Lygiai taip pat su problemomis susiduria nenorintieji pripažinti, kad būdama Europos Sąjungos nare Lietuva gali būti vadinama suverenia valstybe. Akivaizdu, kad lietuviai britų stiliumi bet kada gali pasitraukti iš šios organizacijos, taip įrodydami savo nepriklausomybę. Ši dviejų veidmainysčių situacija rodo, kad ginčas dėl Lietuvos suvereniteto Europos Sąjungoje yra tuščias ginčas, nes abi besiginčijančios pusės turi savo tiesą. Panorėjus galima įrodyti, kad Lietuva yra suvereni valstybė, nors taip pat galima įrodyti ir priešingą dalyką. Viskas priklauso ne nuo argumentų tvirtumo, bet nuo politinio apsisprendimo. Nė viena iš besiginčijančių pusių nėra teisi, nes abi yra tik besiginčijančios pusės. Tai blogiausia padėtis bet kuriai valstybei, rodanti, kad piliečiai neturi aiškaus suvereniteto supratimo ir yra įsivėlę į nesibaigiantį ginčą. Suverenitetui reikia krištolinio aiškumo. Gąsdinti turi pats klausimas: „Ar Lietuva yra suvereni valstybė?“ Jeigu kyla abejonių dėl suvereniteto, tuščias yra ginčas dėl jo apimties.
Tai, kas vyksta su lietuvių tautos ir valstybės suvereniteto supratimu, suprasti padeda žydų tautos patyrimas. Ne tam, kad pamėgdžiotume juos, nes iš to išeitų tik karikatūra, bet kad rastume savo dabartinės padėties supratimą. Mums reikalingos naujos sąvokos, kurios iš tikrųjų yra senos žydų sąvokos. Dabartinis ginčas dėl Lietuvos suvereniteto Europos Sąjungoje kai kuriais bruožais primena garsųjį žydų fariziejų ir sadukiejų ginčą. Dėl Europos Sąjungos ateities Lietuvoje šiandien ginčijasi dvi fariziejus ir sadukiejus primenančios partijos. Žydų fariziejai ieškojo vidurio kelio tarp už juos galingesnių kaimynų ir savo tautos interesų, sakydami, kad net Romos imperijos viduje žydai gali išsaugoti savo autonomiją. Sadukiejai reikalavo „nepriklausomo suvereniteto“, kad ir kaip neįprastai bei keistai tai skambėtų. Žydai vartoja dvi neįprastas sąvokas – „priklausomas suverenitetas“ ir „nepriklausomas suverenitetas“. Mūsų supratimu, suverenas būtinai turi būti nepriklausomas. Žydų ortodoksai mąsto kitaip. Žydų tauta gali išlikti suvereni net praradusi politinę nepriklausomybę. Europos Sąjungos šalininkai, vadinamieji federalistai, panašūs į fariziejus, o tautinės valstybės šalininkai artimi sadukiejams. Lietuviai šiuo metu yra priklausomo suvereniteto fariziejai.
Apie suverenitetą neįmanoma diskutuoti be teologijos. Panašiai kaip be jos, tarkime, neįmanoma suprasti meilės. Tik teologas gali paaiškinti, kuo meilė (agape) skiriasi nuo Freddie Mercury išpopuliarinto get down, make love. Kalbant apie suverenitetą, būtina prisiminti, kad suvereno sąvoka yra pats tikriausias teologinės Dievo sąvokos analogas. Carlo Schmitto žodžiais, Dievas moderniaisiais laikais buvo interpretuotas kaip politinis suverenas. Šį Schmitto visiems politikos filosofams gerai žinomą pastebėjimą reikia papildyti dar viena svarbia mintimi. Žydų politinis mąstymas pagrįstas unikalia tautos kaip suvereno samprata. Žydams Dievas yra ne tik politinio suvereniteto supratimo pagrindas, bet ir neatskiriamai suaugęs su tauta. Dievas žydų tautos nepalieka net jai atsidūrus tremtyje, praradus Jeruzalės šventyklą ir valstybės teritoriją. Tai šią tautą stipriai skiria nuo lietuvių tautos, kuriai emigracija po dviejų ar trijų kartų reiškia asimiliaciją. Žydai lieka suverenia tauta praradę ne tik savo politinę nepriklausomybę, bet ir bendro susitelkimo teritoriją. Lietuviams šį žydišką tautos išlikimo variantą tarpukariu bandė siūlyti Kazys Pakštas, tačiau buvo išjuoktas. Mes neturime tautinį tapatumą tremtyje ir emigracijoje ilgai išsaugoti galinčio tikėjimo. Tarp daugybės milžinišką lietuvių emigraciją paaiškinti galinčių veiksnių šiandien yra ir tai, kad atskaitos tašku nustoja būti tauta ir viskas suvedama į individo valią. Piliečiai nebenori aukotis valstybei, bet rūpinasi savo interesais. Kokią aukštesnę idėją, tarkime, reprezentuoja lietuvių verslininkai, darbininkai, mokslininkai ir menininkai? Dažniausiai tik savo asmeninius interesus. Lietuviai nesunkiai prisitaiko prie bet kurios didesnę naudą siūlančios valstybės.
Suvereno sąvoka yra vienas iš daugelio niekaip nepašalinamų politikos ir religijos ryšio įrodymų. Net atskyrus Bažnyčią ir valstybę, politinį mąstymą toliau formuoja iš religijos perimta suvereniteto sąvoka. Tie, kas rimtai nežiūri į Naujojo Testamento teiginį, kad „pradžioje buvo žodis. Tas žodis buvo pas Dievą, ir tas žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1), niekada rimtai nežiūrės į Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulės teiginį, kad „Lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrė savo valstybę“. Užtenka atidžiau įsiskaityti į antrojo teiginio prasmę, kad suprastume jo religinę potekstę. Lietuvos valstybę sukūrė empiriniam aprašymui nepasiduodanti tauta, kažkokiu paslaptingu būdu atsiradusi pirmiau valstybės. Tai toks pat paslaptingas suverenas, kaip ir monoteistinių religijų dievas. Abiem atvejais kalbama apie persona ficta. Kai ginčijamasi dėl Lietuvos suvereniteto Europos Sąjungoje, ginčijamasi dėl tautos išlikimui svarbios fikcijos. Vieni mano, kad galima apsieiti be šios iš teologijos paimtos fikcijos, ją pakeičiant daug žemiškesniais veiksniais – bendra Europos teisės sistema, bendruoju vidaus produktu ar bendra valiuta. Liberalų nuomone, realus yra tik individas, o ne tauta, realus yra valstybės aparatas, o ne tauta, realios yra visiems bendros teisės normos, o ne tauta, realūs yra ekonominiai interesai, o ne tauta. Jų oponentai mąsto kitaip – suverenas apibrėžia visą tautos gyvenimo tvarką. Politikai netyčia gali pajungti Lietuvos valstybę užsienio interesams ir toliau galvoti, jog tai neprieštarauja suverenitetui. Tačiau tauta anksčiau ar vėliau pareiškia savo pretenzijas į suverenitetą. Tokia yra moderniosios politikos logika.
Dabartiniai Lietuvos suvereniteto Europos Sąjungoje apmąstymai nesiskaito su lietuvių politine patirtimi. Pastaruosius kelis dešimtmečius lietuviai kuria įvairiausias šalies ateities programas, neturėdami atsakymo į pagrindinį klausimą: „Kodėl toliau prasminga likti lietuviais?“ Kol nebus surastas atsakymas į šį klausimą, nėra prasmės kalbėti apie suverenitetą. Dabartinis šalies elitas (jeigu apie tokį dar galima rimtai kalbėti) susitaikė su tyliai vykstančiu tautos ištirpinimu Europos Sąjungoje. Izraelio žydai vartoja dvi sąvokas – Medinat Yisrael, Izraelio valstybė, ir Eretz Yisrael, pažadėtasis Izraelis. Pirmoji sąvoka turi politinę, o antroji – religinę prasmę. Taip Izraelio piliečiai gali atskirti šventumo (sacrum) ir kasdienės profanacijos (profanum) sritį. Iš dabartinės Lietuvos visuomenės vis labiau nyksta mąstymo tautomis prasmės suvokimas. Ne apie Lietuvos suvereniteto ir Europos Sąjungos santykį reikia diskutuoti. Lietuviai nebežino, ką daryti tiek su priklausomu, tiek su nepriklausomu suverenitetu. Jie nebežino, kodėl prasminga būti lietuviais. Turime tautą be savo dvasinės misijos suvokimo, sukurtą remiantis žmogiška puikybe, tuštybe ir kvailybe. Prieš sukurdami nepriklausomą valstybę, lietuviai XIX a. pirmiau turėjo sukurti tautą. Panašu, kad šiandien tauta ir valstybė nyksta kartu. Pirmoji tampa etnografiniu eksponatu, o antroji – naujos imperijos regionu. Negalėdami, nenorėdami ar tiesiog nesugebėdami teigti savęs kaip tautos, lietuviai nebegali rimtai kalbėti apie suverenią valstybę. Be tautos neįmanoma demokratinė valstybė.
Per pastaruosius 195 metus, prabėgusius nuo Abiejų Tautų Respublikos žlugimo iki Lietuvos valstybės nepriklausomybės atgavimo 1990 metais, lietuviai turėjo tik 22 nepriklausomo politinio gyvenimo metus. Klausydamas mūsų dabartinių politikų ir teisininkų samprotavimų apie suverenitetą, užsienietis gali susidaryti klaidingą įspūdį, jog tai tūkstančius nepriklausomybės metų turinti tauta. Realios politinės patirties nebuvimą lietuviai kompensuoja iš svetur nusirašytų žodžių kartojimu. Pirmasis dabartinės Izraelio valstybės ministras pirmininkas Dovydas Ben Gurionas vartojo suverenaus politinio gyvenimo patirties nebuvimą apibūdinantį terminą Mamlachtiyut, kurį žydai užsieniečiams aiškina kaip „veikimą į suvereną panašiu būdu“. Kai tauta negali būti tikras politinis suverenas, ji bent jau turi jį pamėgdžioti. Ben Gurionas suprato, kad talentais garsėjanti žydų tauta po 1948 metų Izraelio valstybės sukūrimo turi sėsti į politinio pradžiamokslio suolą. Visai kita situacija Lietuvoje. Po išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos lietuviai nespėjo pagyventi suverenioje valstybėje ir iškart buvo priversti kibtis į naujo Didžiojo brolio ranką. Net jeigu tai padorus ir mylimas brolis, meilė jam nesunkiai gali sužlugdyti politinį subjektiškumą. Mūsų politikams šiandien jau reikia galvoti tik vienu smegenų pusrutuliu, nes kitas pusrutulis veikia už valstybės ribų. Šiuo teiginiu nenorima pažadinti pamišėlių nacionalistų ir pamišėlių liberalų idėjinių karų, bet tik atkreipti dėmesį į akivaizdų tautos ir valstybės politinio nesavarankiškumo faktą. Net jeigu tai yra geriausias nesavarankiškumas, ši aplinkybė nekeičia jo kaip nesavarankiškumo prigimties.
Teisininkų ir ekonomistų nereikia per daug klausinėti apie suverenitetą, nes niekas nėra labiau suinteresuoti jo pašalinimu kaip jie. Teisininkai ir ekonomistai tai nori padaryti dėl jau minėto mistinio suvereniteto pobūdžio. Tauta yra labai kaprizingas suverenas, kurio neįmanoma priversti paklusti teisės normoms ir ekonominiams skaičiavimams. Modernioji Lietuvos tautinė valstybė neatsirado iš teisininkų samprotavimų ir ekonomistų skaičiavimų. Jeigu kas nors po 1863 metų sukilimo sociologų būtų paklausęs, ar lietuviai turi šansų sukurti savo tautinę valstybę, jie vieningai būtų atsakę, kad ne. Mokslas su suvereniteto idėja turi tokį pat ryšį kaip pakaruoklis ir virvė. Būdami objektyvūs, mokslininkai privalo likti abejingi ištikimybės reikalaujančiai tautos suvereniteto idėjai. Suverenitetas pačia savo prigimtimi rodo perdėto racionalizmo, įskaitant mokslinį racionalizmą, ribotumą. Tautos suverenitetu tikintys žmonės pirmiausiai yra tikintieji, o ne mokslininkai. Tikinčiam žmogui galima nurodyti daug nepalankių jo ateitį apibūdinančių faktų, tačiau jis dėl to neatsisako tikėjimo. Kai žmonės priima Santuokos sakramentą, jie vienas kitam nesako: „Mylėsiu tave, jeigu uždirbsiu tūkstančius, turėsiu namą ir automobilį“, bet įsipareigoja nesąlygiškai.
Teisininkai, ekonomistai, mokslininkai ir filosofai gali papasakoti įvairiausių istorijų apie suverenitetą. Vieni iš jų gali sakyti, kad Lietuva yra suvereni valstybė, kiti gali neigti šį faktą, o dar kiti įrodinėti, kad Lietuva yra suvereni valstybė, bet niekas nėra suverenus šiuolaikiniame pasaulyje. Tačiau ne šie pasakojimai yra pagrindinis tautos suverenitetą apibrėžiantis veiksnys. Tautos suverenitetą lemia tauta, o ne jos vardu kalbantys politikai, teisininkai ir mokslininkai. Dabartinius lietuvių samprotavimus apie suverenitetą valdo trumpalaikiai interesai, tačiau tauta kaip suverenas visada yra aukščiau kasdienių planų ir išskaičiavimų. Lietuvių tauta kaip demokratinis suverenas XX a. pradžioje nušlavė buvusios Rusijos imperijos politinę tvarką. Nėra abejonės, kad tą patį ji gali padaryti ir su jai daug palankesne Europos Sąjunga. Tokia yra teologinė suvereniteto prigimtis.
Nereikia atmesti Europos Sąjungos, bet būtina pripažinti, kad ši politinė organizacija nėra nei tauta, nei valstybė. Tai reiškia, kad ji negali turėti suvereniteto, nors federalistai bando įrodyti kažką panašaus. Būnant nuosekliems, negalima visiškai atmesti, kad už Europos Sąjungos nepasirodys koks nors pretendentas į suvereno vaidmenį. Tačiau tai ne nuo politikų, valdininkų, teisininkų, ekonomistų, filosofų ir kitų sofistų priklausantis dalykas. Nepaisant dabartinių fariziejų išvedžiojimų apie suverenitetą, mes toliau laukiame suvereno – panašiai kaip vienoje Becketto dramoje laukiama Godot. Kruvinų ir taikių revoliucijų patirtis rodo, kad suverenas iki tam tikro momento kenčia pačius keisčiausius sofistų išvedžiojimus. Tauta gali tylėti ir rodyti ištikimybę net netikriems pranašams, bet tik iki tam tikros ribos. Didžiausiu moderniosios Lietuvos paradoksu yra tai, kad išsimokslinusiems valstiečių ir miestiečių vaikams tam tikru momentu pradėjo nebereikėti Lietuvos. Žydai panašų dalyką patyrė po Prancūzijos revoliucijos, kai jiems buvo pasiūlyta išeiti iš getų. Būtent tada Heinrichas Heine pasakė, kad judaizmas yra didžiausia jo gyvenimo nelaimė. Tai nebuvo vienintelis žydų neapykantos sau protrūkis. Lietuviai šiandien pergyvena panašų savęs niekinimo laikotarpį. Pasityčiojimas iš Lietuvos tapo šalies gyvenimo norma. Tuo ypač garsėja universitetai.
Babilono nelaisvės metais žydai suprato, kad tauta gali išlikti be Jeruzalės Šventyklos likdama ištikima savo Dievui. Kuo labiau Europos Sąjungos piliečiai užmiršta teologinę suvereniteto idėjos kilmę, tuo daugiau problemų jie turi su piliečių aktyvumu ir pasiaukojimu. Dėl tragiškai susiklosčiusių aplinkybių pasitraukusi žydų bendruomenė mums paliko nepakeičiamą mąstymo apie tautą etaloną. Nors tai lietuviams neįkandamas etalonas, tačiau padeda suprasti jų tautos būklę. Žydai savęs nekildina iš istorinės patirties, kultūros, tautinės savimonės ir kitų žmogaus rankų kūrinių, bet jaučiasi Dievo išrinkta tauta. Šiandien matome didelį lietuvių ir žydų politinio patyrimo neatitikimą. Lietuviai nepasitiki tautine valstybe, o žydai iš paskutiniųjų kovoja už Izraelio valstybę. Lietuviai vis mažiau tiki, kad Dievas juos gali išbandyti kaip tautą, o ne individus. Krikščionių Dievas kreipiasi į individus, o ne į tautą. Panašu, kad lietuviams lemta gyventi krikščioniškų tautų šeimoje, be didesnio tautiškumo sureikšminimo. Tačiau šiandien nyksta krikščioniškos tautos suvokimas. Įžengiame į naujų suvereniteto problemų epochą. To įrodymas yra „Islamo valstybė“.
Artėja tautų pavasario ruduo, tačiau Europos tautos praranda seną ir neranda naujo suvereno. Lietuviai prieš save turi vienintelę išeitį – pradėti naują diskusiją tema „Kodėl verta likti lietuviais?“ Be šito nieko vertos diskusijos apie suverenitetą Europos Sąjungoje. Prieš tapdama nepriklausoma bet kuri valstybė pirmiau yra laisvas piliečių įsipareigojimas priklausyti – tam tikra laisvai pasirinkta priklausomybė. Neįmanoma būti nepriklausomam pirmiau netapus priklausomam. Politikų rietenos sukuria daug triukšmo, bet nesukuria prasmės. Lietuviai kol kas dar prisimena bendrą istoriją, tačiau dabartinis nepriklausomybės šimtmečio šventimas rodo, kad prarado džiaugsmą dėl nepriklausomybės. Šventės garsas neturi viršyti Briuselio nustatytų decibelų. Net jeigu Briuselio valdininkai nenustatė šimtmečio šventimo decibelų, mes patys juos pradėjome sau nustatinėti. Jie pasidarė tokie menki, kad darosi neaišku, ar tai šventė, ar baudžiava. Toks įspūdis, kad Lietuvos valdantieji mano, jog tai individualiai švenčiama buvusio suvereno šventė. Šia proga norisi priminti Abraomo Lincolno mėgtus Evangelijos žodžius: „Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka“ (Mk 3:25).