Kai vakar vakare [lapkričio 18 dieną] po dieną trukusios kelionės iš Odesos į Vilnių sugrįžau namo, pirmas dalykas, kas krito į akis ir tapo neįprasta, tai ne sniegas, o daug šviesos gatvėse. Grįžus į namus – šiluma ir karštas vanduo. Kiek nedaug žmogui reikia, kad būtum laimingas.
Odesoje tamsa ir naktį, ir vakare, ir paryčiais. Gatvėse ir namuose, kuriuose gyveni. Taip pat vėsuma namuose, neveikiantys visi elektros prietaisai ir gyvenimas be interneto, stringantis telefono ryšys ir jokio karšto vandens. Toks gyvenimas buvo paskutines dvi paras, nors jau prieš tai po 8 valandas per parą elektrą ėmė atjunginėti. O paskutines dvi paras visai be elektros.
70 proc. Odesos gyventojų šiandien gyvena taip po Rusijos raketų smūgių į Ukrainos elektros energijos ir šilumos infrastruktūrą. Ne tik Odesa. Labai pažeisti ir Kyivo, Lvivo, Sumų regionai. Ivano Frankivsko meras paragino miesto gyventojus išvykti, nes vargu, ar žiemą jie galės išgyventi be elektros ir šilumos. Nors šis miestas, kaip ir Lvivas, yra toli nuo fronto linijos. Bet elektros energijos tiekimo problemos pasiekė ir ten.
Nenuostabu. Iki praėjusios savaitės po Rusijos raketų smūgių buvo pažeista ir sunaikinta apie 46pokFKiNH52ZK1W64wsWVH1Z2t2gueuTcj2xWWp3QCtAWGhC4m6WsQ7Sou6AtzEzrfTkoPy2ibAyA9vWsdsnRscRcX7bVyį Chersoną sutikau Ukrainos Vidaus reikalų ministrę, mūsų pokalbio metu ji pripažino, kad po paskutinių smūgių jau gali būti pažeista apie 50 proc. elektros energijos infrastruktūros. Netrukus energetikai tuos skaičius patvirtino.
Kodėl taip atsitiko? Aišku, kalta yra barbariška Putino Rusijos politika. Suvokdamas, kad ima pralaimėti mūšio lauke ir norėdamas priversti Ukrainą sėsti prie derybų stalo, priimti Ukrainai nepalankias karo pabaigos ar paliaubų sąlygas, jis nusprendė, artėjant žiemai, sunaikinti elektros energijos ir šilumos infrastruktūrą. Juo labiau Maskvoje gerai suprasta: Vakarai prisibraižė sau tiek daug raudonų linijų, kurias bijo peržengti, kad tik neužpykdyti Putino, jog Ukraina iki pirmųjų raketų smūgių per šią taikią infrastruktūrą galėjo remtis tik savo pajėgomis ir viena po ilgo spaudimo atgabenta vokiečių IRIS sistema. Vakarai vargais negalais perlipo savo raudonas linijas dėl artilerijos ir kitos ginkluotės tiekimo, šaudančios iki 80 km, atgabeno į Odesą sistemą Harpoon, nuginusią rusų laivyną nuo Odesos krantų 100 km, bet turėjo sulaukti 40 proc. elektros energijos infrastruktūros sunaikinimo, kad pajudėtų dabar su priešraketinės įrangos tiekimu. Vis dar bijo tiekti aviaciją, toliašaudę ginkluotę.
Kad Rusija daužys Ukrainos elektros energijos bei šilumos infrastruktūrą ir kokios gali būti to pasekmės man atrodė, kad bet kuriam ekspertui giliau analizuojančiam, kas vyksta Rusijoje ir turinčiam ne paviršutinišką suvokimą apie Ukrainos potencialą turėjo būti visai aišku. Apie tai kalbėjau dar iki pirmųjų masinių Rusijos raketų smūgių. Tai sakiau, remdamasis ne tik savo analize, bet ir pokalbiais su įvairiais Ukrainos pareigūnais. Šie irgi atakavo Vakarus, įspėdami apie galimas grėsmes, bet, kaip žirniai į sieną.
Savo indėlį į kurčią reakciją dėl galimų Rusijos raketų grėsmių įnešė ir dalis ekspertų, anksčiau nerašiusių Ukrainos ar Rusijos tema, bet dabar ėmusių rašyti. Gerai, kad tokios analizės yra, žmonės jas skaito, bet, kai turimas gan paviršutiniškas suvokimas apie tai, kas vyksta Rusijoje ir kaip gyvena Ukraina po vasario 24 d., nesuvokiant situacijos ten, pasirodo ir daug klaidų. Viena iš jų šioje situacijoje buvo, kad pasipylus raketų smūgiams į Ukrainos elektros infrastruktūrą, šie ekspertai ėmė raminti, jog čia nieko tokio. Rusija neturi daug raketų ar tik pasenusias raketas tai čia tik beviltiškas Kremliaus bandymas kažką pagąsdinti. Šias idėjas atkartojo eilė Vakarų politikų, kuriems tai buvo labai patogi proga neperžengti savo prisibraižytų raudonų linijų.
Ir vieni, ir kiti atsipeikėjo tik tada, kai buvo sudaužyta apie 40 proc. infrastruktūros. Tada tie patys ekspertai užmiršo ankstesnes savo prognozes ir taip pat užtikrintai rašo jau kitas, o politikai paskubom ėmė rengti dar vieną Ramstein. Per tą laiką Rusija sudaužė 50 proc. enegetikos infrastruktūros Ukrainoje. Ir nemanau, kad tai pabaiga.
Viso to pasekmėje tamsa Ukrainoje. Ne visoje šalyje vienodai, ir ne visuose miestų rajonuose. Rusijoje džiugesys. Galime daug džiaugtis, kad 75-80 proc. tų raketų yra numušama, bet turime labai gerai suprasti, kad tas 20-25 proc. nenumuštų raketų neša milžinišką žalą Ukrainos valstybei ir turime labai gerai suvokti nuotaikas toje šalyje. Ten žmonėms nekyla klausimas, jog Putinas yra karo nusikaltėlis. Jiems kyla kitas klausimas: kodėl Vakarai delsė su savo priešraketinės ginkluotės tiekimu. Visi supranta: jeigu ta ginkluotė būtų Ukrainą pasiekusi iki spalio mėnesio, nebūtų sugriautos 50 proc. elektros energijos infrastruktūros šalyje, nebūtų šalies gyventojai palikti, kaip Rusija tikisi Generolui Šalčiui ir Tamsai.
Kai manęs šiomis dienomis kai kurie kolegos Vakarų ekspertai ir kiti, rašantys dabar intensyviai apie Ukrainą, klausė, o, kaip Ukrainos žmonės išgyvena dabar, taip ir norisi pasakyti: nuvažiuokite ir patys tai pajuskite. Juk patys aiškinote dar prieš metus, kad karo nebus ir kaltinote tada mane tirštinant spalvas. Kai karas prasidėjo, tik po to, kai Ukraina atsilaikė, papuošėte savo profilius Ukrainos vėliava, bet vėlgi pasisakėte prieš Vakarų artilerijos teikimą Ukrainai. Po to, kai šita raudona linija buvo peržengta, atėjo laikas tvirtinimui, kad priešraketinės ginkluotės teikti nereikia, o Rusija tik gąsdina savo raketomis. Dabar, kai Ukraina gramzdinama į tamsą, pasipylė klausimai: Alvydai, ar ir dabar Ukraina pajėgs atsilaikyti? Nesuprantu tik: čia tenkinamas yra smalsumas, kai kitas daužomas, ar kaip.
Bet atsakau: atsilaikys. Tą patį sakiau vasario 24 d. išvakarėse. Sakau ir dabar. Nežinau, ar atsilaikytų į komforto ir malonumų gyvenimą panirusi kokia nors Vakarų pasaulio valstybė. Bet Ukraina manau, kad atsilaikys. Pernelyg gerai pažinau šią šalį ir jos žmones per paskutinius 10 metų, kad tuo abejočiau.
Bet bus labai sunku. O džiūgaudami dėl to, kad Ukrainos gydytojai ir be šviesos atliko operaciją, prisiminkime patys ir priminkime savo draugams ir bičiuliams kitose Vakarų šalyse, kad dalis kaltės dėl to su kokiais sunkumais, netgi egzistenciškais iššūkiais susiduria dabar Ukraina slypi ir nuolatiniame, deja, Vakarų apsidraudėliškume, o gal ir noruose grįžti kada nors su Putinu ar jo įpėdiniais prie santykių business as usual. Net ir tokio baisaus karo akivaizdoje. O Ukraina tai mato ir supranta. Būtent todėl ir šiomis dienomis dėl kai kurių Vakarų šalių reakcijos į raketą, nukritusią Lenkijoje, reakcija Ukrainoje buvo gana negatyvi. Šioje šalyje tiek eiliniai žmonės, tiek ir įvairių institucijų pareigūnai yra dėkingi Vakarams už suteiktą ekonominę-finansinę paramą bei nemažą karinę pagalbą be kurios jokia šalis, taip pat ir Ukraina, nebūtų galėjusi atsilaikyti, bet ten nesupranta Vakarų elgesio rusų raketų grėsmės akivaizdoje, tiek trukusio delsimo teikti Vakarų priešraketinę ginkluotę, nenoro teikti toliašaudę ginkluotę bei čia pat kilusias užuominas sėsti derybų su Putinu.
Ukrainos žmonės rodo ne tik neįtikėtiną drąsą mūšio lauke, bet šiomis dienomis dar ir masinius solidarumo žingsnius kovojant su Tamsa ir ateinančiu Šalčiu, stoka būtinų mūsų gyvenime poreikių, kaip elektra, internetas, karštas vanduo.
O kartais atsitinka ir maži stebuklai, kurie tokiomis situacijomis esant tampa didele Palaima. Vakar naktį to ryto, kai turėjau išvykti iš Odesos į Vilnių, prabudau nuo netikėto, bet labai malonaus garso: ne iš karto supratau, kad tai burzgė įjungtas šaldytuvas. Kai tai suvokiau, galvoje prabėgo tik viena mintis: atsirado elektra. Tik neaišku, kaip ilgam. Vieną naktį buvo atsiradusi 15 min. Todėl reikia nedelsti, kad nereikėtų lagamino krautis mobilaus telefono ar žvakių šviesoje, kad prieš išvykstant gal pavyks spėti išsimaudyti po karštu dušu ir išgerti karštos arbatos, prieš kelionę, kiek galima pasikrauti mobilų telefoną, lagaminą išsinešti į lauką liftu. Tačiau, kaip visą laiką būna, stebuklai netrunka ilgai. Po kelių valandų jau išeinant iš pastato, kur 6 mėn. nuomavausi butą, elektra vėl dingo. Išeinant pasivijo buto šeimininko skambutis: ,,Alvydai, ar nori išsivežti išvykdamas ir šviesą?”,,Labai norėčiau, kad šviesa Ukrainoje būtų”, atsakiau. ,,Ir šiluma. Ir nebūtų dronų, raketų. Nebūtų karo. Bet apie tai pasikalbėsime dar, kai gruodžio mėnesį vėl sugrįšiu”. ,,Sugrįši?, sustingo buto šeimininko balsas. ,,Čia? Dabar?”. ,,Taip”, atsakiau. Ir pagalvojau: iš tikrųjų, net neįtikėtina, kaip veikia Vakaruose kolegas bičiulius politologus, ekspertus, diplomatus balsas žmogaus, kuris ir po vasario 24 d. ne vieną savaitę ir mėnesį yra Ukrainoje. Vien dėl to net ir dabar reikia toliau būti Ukrainoje, aišku, nenuskriaudžiant ilgu išvykimu artimųjų Lietuvoje. Pagaliau tas buvimas Ukrainoje, veikla ten yra ir tam tikra moralinė parama mano bičiuliams Ukrainoje, nes jiems ten yra labai sunku.
Būtent tokiomis mintimis gyvenau, kai atsisveikindamas dar kartą su Odesa, žvelgiau nuo laiptų į Juodąją jūrą ir Arkadijos rajoną, kurį naktį vėl apgaubs tamsa. Nors tai yra vienas aktyviausių savo gyvenimu Odesos rajonų. Dabar, sugrįžęs į Lietuvą, kartosiu tai, ką sakiau ir būdamas Ukrainoje: raginkime Vakarų partnerius siųsti kuo daugiau priešraketinės ginkluotės, skirkime daug dėmesio Ukrainos problemoms Tamsos ir Šalčio akivaizdoje, pabandykite patys suvokti, kaip gyventumėte, esant nuolatiniam elektros trūkumui be šviesos, šilumos, mobilaus ryšio, karšto vandens ir t.t., pagalvokime apie aukas ne tik dronams, bet ir elektros generatoriams bei, kaip galima prisidėti prie sunkiai sužeistų drąsių Ukrainos karių: vyrų ir moterų, jaunų vaikinų ir merginų atstatymo, išgijimo, galimybės bent tiek, kiek įmanoma išsaugoti jų sveikatą ir galimybę grįžti į, kiek įmanoma, pilnavertį gyvenimą. Kartais apie tai užmirštame…