Dar prieš savaitę iki JAV Kongreso balsavimo dėl karinės pagalbos suteikimo Ukrainai net ir įtakinga Vakarų žiniasklaida mirgėjo paniškais, sakyčiau ir visai apokaliptiniais tekstais, kurie skelbė, jog Ukraina pralaimi, kad yra stebėtinai silpna, kad ši šalis turėjo rimtų problemų fronte ir anksčiau, bet dabar visai galas, kad laimėti šį karą tuščias dalykas ir pripažinimų, kad Putino strategija realizuojama.
Ir visiškai keistas, sakyčiau net labai jau neatsakingas, išlaužtas iš piršto buvo Newsweek straipsnis, kuriame Ukraina buvo kaltinama peržengusi Putino brėžtą raudoną liniją, kada šis atseit turi teisę pagal Rusijoje esamą doktriną panaudoti branduolinį ginklą.
Buvo kalbama apie Ukrainos dronų smūgį radarui pavadinimu Konteineris, kuris buvo Mordovijoje, o prieš tai dar ir apie smūgį Rusijos tolimojo veikimo radiolokacinei sistemai Briansko sričiai, kuri kontroliavo dangų virš 700 km Ukrainos tetitorijos.
Keistas buvo toks žurnalistų ir ekspertų nesuvokimas, kad vyksta karas ir, jei Vakarai ilgą laiką negalejo suteikti ginkluotės, tai Ukraina daro, ką gali. Tik prašo nepilti druskos ant žaizdų tokiais tekstais, samprotavimais ar panašiais Vakarų politikų patarimais.
Bet toks panikos, pamokymų Ukrainai braižas, netikėjimo šios šalies ir jos žmonių galimybe atsilaikyti buvo ryškus nuo pirmų karo dienų. Net ir feisbuko komentatoriai, šūsniais skelbiantys tekstus apie tai, kokia Putino Rusija yra silpna ir bejėgė, prasigėrusi ir su lūšnomis, pirmomis karo dienomis tylėjo.
Hipertrofuotas optimizmas, kad Ukraina gali įveikti Rusiją pasirodė tik po to, kai Ukraina atsilaikė prieš Rusijos plataus masto agresiją pirmomis karo savaitėmis ir pirmaisiais karo mėnesiais. Optimizmas ėmė lietis per kraštus kartu su Rusijos karinių pajėgumų sumenkinimu po sėkmingos Charkivo ir Chersono operacijos 2022 m. antroje pusėje.
Po to vėl aptilta po Bahmuto apgulties, kurios nemaža dalis ekspertų neįvertino, kaip didelės grėsmės 2022 m. pabaigoje. Per Kalėdas ir Naujus Metus jau vyko žūtbūtiniai mūšiai ten, bet to Vakarų žiniasklaida nematė, o feisbuko blogeriai dar iš inercijos trynė Rusiją į šipulius.
Prablaivėjimas atėjo tik po taip vadinamo nepavykusio Ukrainos kontrpuolimo šią vasarą. Jo Ukrainos karinė vadovybė ir nenorėjo tokiomis sąlygomis be oro priedangos (Vakarų naikintuvų, toliašaudės raketų ginkluotės), trūkumo išminavimo technikos, kitos ginkluotės o pulti reikėjo per užtvaras ir tankiai užminuotus minų laukus.
Bet Vakaruose buvo sakoma: reikia pulti. Kitaip nebus pažangos jokios, kalbant apie Ukrainos pažangą kelyje į NATO narystę per viršūnių susitikimą Vilniuje. Ir Ukraina puolė, nes nori NATO narystės. Daug aukų. Bet, esant trūkumui ginkluotės, sėkmės nebuvo.
Po to pasipylė daug kritikos Ukrainai. Kad ši šalis nepajėgi laimėti karo ir ji tęsėsi iki šių metų pabaigos, kai „staiga“ paaiškėjo, kad JAV negalės pateikti ginkluotės 2024 m. pradžioje. Žodį „staiga“ specialiai rašau kabutėse, nes buvo keista, kad tie patys ekspertai nenumatė, jog JAV karinė pagalba taip ir neaktyvavus lendlizo programos, nutrūks, kai demokratai ir respublikonai susikibs tarp savęs, artėjant šalies prezidento rinkimams. Nemažiau keista buvo matyti gynybos ir ginkluotės ekspertų aklumą, kad neturint visos reikiamos ginkluotės, joks sėkmingas Ukrainos kontrpuolimas vasarą pietine kryptimi nebuvo galimas.
Kodėl tiek ilgai užtruko pauzė, kalbant apie JAV karinės pagalbos suteikimą Ukrainai ir kodėl ji taip žaibiškai kelių dešimčių minučių bėgyje buvo iš karto nubalsuota, tai atskiras klausimas. Bet atkreipiu dėmesį, kad ši situacija ryškiai visiems (taip pat ir Rusijai) atskleidė NATO europinių šalių ir ES nepajėgumą susidoroti su kilusiais Senojo žemyno saugumo iššūkiais, ką, matyt, su tam tikru pasitenkinimu galėjo šį laikotarpį stebėti ir Trumpas, suvokdamas, kaip stipriai priklausomos nuo JAV yra šios šalys. Ir europinėms šalims yra apie ką pagalvoti. Vien žodžių ir gražių kalbų negana.
Vakar dienos balsavimas Kongrese vėl išaugino hipertrofuoto optimizmo nuotaikas. Kol kas jos pasireiškia feisbuke, LinkedIn, kituose socialiniuose tinkluose. Netrukus persimes ir į žiniasklaidą. Tie patys ekspertai, kurie ne pirmą kartą laidojo Ukrainą, dabar sės ant balto žirgo ir tvirtins, kad jie visada sakė, jog Ukraina ir jos žmonės gali apsiginti.
Bet sėsti ant jokio balto žirgo nereikia. Realybė yra labai sudėtinga, o Ukrainos žmonių vidinė būsena išdeginta, lyg Serebriankos miškas Kupiansko kryptimi. Galbūt todėl bent Odesoje buvo juntamas tik santūrus optimizmas ir net iš fronto atskrieja santūrūs žodžiai: „Žinoma, tas balsavimas tai gerai; bet palaukime, dar pažiūrėkime. Mums reikia gintis ir kasdien žūna daug kovos draugų.“
Laukia dar Senato sprendimas. Kažkodėl antradienį, bet ne sekmadienį, kaip lyg ir buvo žadėta. JAV administracija žada kuo greičiau pristatyti ginkluotę į frontą. Per savaitę ar šiek tiek daugiau. Bet, kaip teigia Ukrainos ekspertai, net ir šios ginkluotės, jei Senatas nubalsuos, pakaks tik pusei metų.
O tada, aišku, kad pats svarbiausias klausimas yra, ar pasirengę Vakarai atsisakyti tų banguojančių panikos ar hipertrofuoto optimizmo nuotaikų ir priimti sprendimą suformuoti ANTIPUTINIŠKĄ koaliciją, teikiant NUOLAT visą reikiamą ginkluotę Ukrainai, kad ji nugalėtų putinizmą su Vakarų pagalba.
Jeigu ne, tai po pusės metų vėl bus pasaulis panardintas į tas nuolatines kalbas dėl naujos ginkluotės Ukrainai, kuri „,kažkodėl“ jos nori, ir gražių pareiškimų bei dažnai neįvykdytų ar įvykdytų tik dalinai pažadų kokteilį.
Ar pasiruošę Vakarai pareikšti, kad Ukraina bus NATO narė karui pasibaigus?
