Artimiausiu metu Jo Ekscelencija Prezidentas turėtų apsispręsti dėl to, ar vetuoti Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymą.
Šiuo įstatymu siekiama įtvirtinti darbuotojo, kuris nėra pasiskiepijęs nuo Covid, prievolę savo lėšomis (arba darbdavio sprendimu – darbdavio lėšomis) nuolat tikrintis, ar darbuotojas neserga Covid.
Darbuotojas, nevykdantis pareigos periodiškai tikrintis, ar jis neserga Covid, būtų perkeliamas dirbti nuotoliniu būdu arba perkeliamas toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę, o jeigu tokių galimybių nėra, būtų nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio.
Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra ypatingas, besiskiriantis nuo visų kitų piliečių ar valstybės pareigūnų teisinio statuso. Būdamas valstybės vadovu, Prezidentas privalo rūpintis Lietuvos valstybe ir jos žmonėmis: siekti, kad būtų užtikrinta visuomenės sveikata ir gerovė, politikai ir pareigūnai nepažeistų teisinės valstybės imperatyvo, o priimant teisės norminius aktus ir kitus sprendimus, būtų vadovaujamasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir asmens orumo principais.
Pagal Konstituciją pasirašyti ir oficialiai paskelbti Seimo priimtus įstatymus yra Prezidento kompetencija. Turėdamas konstitucinius įgaliojimus pasirašyti ir oficialiai paskelbti įstatymus, Respublikos Prezidentas dalyvauja įstatymų leidybos procese ir kartu prisiima atsakomybę dėl pasirašyto įstatymo atitikties Konstitucijai.
Prezidentas turi teisę nepasirašyti Seimo priimto įstatymo ir ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo jį motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti. Tai vadinama atidedamojo veto teise. Įgyvendindamas atidedamojo veto teisę, Prezidentas taip pat gali teikti pasiūlymus, kaip turėtų būti pataisytas arba papildytas Seimo priimtas įstatymas.
Seimas gali Respublikos Prezidento grąžintą įstatymą iš naujo svarstyti ir jį priimti (1) paprasta posėdyje dalyvaujančių Seimo narių dauguma, jeigu Seimas priima Prezidento teikiamas pataisas ir papildymus, arba (2) pusės visų Seimo narių dauguma (t.y. ne mažiau kaip 71 Seimo narys „už“).
Prašau Jo Ekscelenciją Prezidentą, kaip įstatymų leidybos proceso dalyvį, vykdant jam pavestas konstitucines pareigas vetuoti Seimo priimtą įstatymą. Argumentų būtent tokiam Prezidento sprendimui priimti yra daugiau, nei būtina. Kelis jų apibendrinau:
1. Seimas iki šiol nepriėmė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymo, kurio pagrindu būtų kompensuota žala asmenims, patyrusiems Covid skiepų komplikacijas.
Iki šiol asmenims, patyrusiems šalutinius vakcinų poveikius, žala nėra atlyginama, nors Europos žmogaus teisių teismas žalos atlyginimo mechanizmą yra nurodęs kaip būtiną elementą, jei yra siekiama nustatyti nepasiskiepijusio asmens teisių ir laisvių ribojimus.
Jei būtų priimtas toks Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymas, jis, nėra jokios abejonės, paskatintų asmenis, kurie šiuo metu turi nuogąstavimų dėl nepageidaujamos reakcijos į skiepą, priimti teigiamą sprendimą dėl vakcinacijos. Pažymėtina, kad net 16-a Europos valstybių įtvirtina tokį teisinį reguliavimą, tačiau Seimas minėto įstatymo projekto nesvarstė, o perdavė jį Vyriausybei išvadoms pateikti.
Esu įsitikinęs – įstatymu neįtvirtinus skiepų galimos žalos kompensavimo mechanizmo, riboti asmens fundamentalias teises yra ir nepagrįsta, ir neteisėta, ir amoralu.
2. Lietuvos Respublikoje galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato galimybių teikti asmeniui sveikatos priežiūros paslaugas be jo sutikimo (išskyrus išimtinius atvejus), įskaitant ir privalomo vakcinavimo paslaugas, todėl bet kokia sveikatos priežiūros paslauga (tame tarpe ir skiepijimas) gali būti atliekamas tik laisvu informuoto asmens sutikimu.
Tai paremta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniu (žmogaus asmuo neliečiamas) ir 22 straipsniu (žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas), o taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsniu, kuriame nustatytas draudimas riboti naudojimąsi privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumo teise, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės saugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.
Konstituciškai nepagrįsta įstatymu riboti asmens teisę į darbą (48 straipsnis), jei pats ribojimo pagrindas (t.y. priverstinė vakcinacija) nėra įtvirtintas įstatymu.
Vadovaujantis 2021 m. balandžio 8 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimu byloje Vavřička ir 5 kiti prieš Čekijos Respubliką, asmens teisių ribojimas, susijęs su atsisakymu skiepytis, gali remtis griežtai tik įstatyme nustatyta pareiga skiepytis.
3. Aptariamu įstatymu neatsižvelgiama į sveikatos mokslininkų tyrimus ir statistinius duomenis, neginčijamai patvirtinančius, kad tiek pasiskiepiję, tiek ir nepasiskiepiję asmenys gali užsikrėsti Covid ligą sukeliančiu virusu, šį virusą platinti ir juo užkrėsti kitus asmenis, o taip pat susirgti Covid ir net mirti nuo Covid.
Nesant Konstituciškai pagrįstų argumentų, kad tik viena konkreti asmenų grupė gali sirgti ir už(si)krėsti Covid ligą sukeliančiu virusu, visiškai nepagrįsta išskirti šią asmenų grupę ir sukurti jai mažiau palankų teisinį reguliavimą, nei kitiems, iš esmės tuos pačius požymius atitinkantiems, asmenims.
Pastebėtina, kad Seime buvo siūloma vienodai reguliuoti sveikatos tikrinimosi dėl Covid reikalavimą visiems Lietuvos Respublikos gyventojams, tačiau Seimas apsisprendė išskirti vieną asmenų grupę, tinkamai nepagrįsdamas, kokiais motyvais ir argumentais remiantis yra ribojamas asmenų lygiateisiškumas ir nepaisoma draudimo diskriminuoti asmenį ar jų grupę.
4. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad darbingo amžiaus asmenų grupėse vakcinacijos lygis Lietuvoje jau viršijo 80 procentų, tačiau pastebimas nepakankamas vakcinacijos lygis nedarbingo amžiaus asmenų grupėse.
Taigi akivaizdu, kad konstitucinės teisės į darbą suvaržymas nepasieks pagrindinio įstatymu siektino tikslo – tikslinių grupių, kurioms Covid kelia didžiausią grėsmę, vakcinacijos. Todėl šis įstatyminis reguliavimas ir juo sukuriami ribojimai netinkamai sprendžia šiuo metu aktualiausią problemą.
5. Galiausiai, Seimo statuto 113 straipsnis nustato, kad „įstatymai priimami Seimo posėdžiuose paprasta posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma <…>. Įstatymai priimami, kai Seimo posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip pusė visų Seimo narių (t.y. daugiau nei 71 Seimo narys).“
Nepritariantieji įstatymo projektui nusprendė stabdyti įstatymo priėmimą Seime ir nesiregistravo balsavimui. Vykstant balsavimui, Seimo registracijos sistema užfiksavo, kad posėdžiui registravosi 71 Seimo narys, balsavime dalyvavo 70, iš kurių balsavo už – 65, prieš – 2, o susilaikė – 3.
Vis dėlto, būtina pabrėžti, kad po balsavimo vienas Seimo narys, kuris balsavimo sistemos buvo įskaitytas kaip balsavime dalyvauti užsiregistravęs Seimo narys, teigė, kad jis balsavimui nesiregistravo.
Nors Etikos ir procedūrų komisija nusprendė, kad Statutas pažeistas nebuvo, šį Seimo priimtą įstatymą būtų tikslinga vetuoti vien jau dėl to, kad būtų išsklaidytos bet kokios abejonės dėl balsavimo Seime teisėtumo ir Tautos atstovų apsisprendimo.