Iš Audriaus Bačiulio veidaknygės
Autorius – A. Wessas Mitchellas yra „The Marathon Initiative“ direktorius ir buvęs D. Trumpo administracijos valstybės sekretoriaus padėjėjas Europos ir Eurazijos klausimais.
Jungtinės Valstijos yra per plauką nuo pasaulinio karo, kurį gali pralaimėti. Dviejuose iš trijų strategiškai svarbiausių pasaulio regionų vyksta rimti konfliktai, reikalaujantys JAV dėmesio. Jei Kinija nuspręstų pradėti Taivano puolimą, situacija gali greitai peraugti į pasaulinį karą trijuose frontuose, į kurį tiesiogiai ar netiesiogiai įsitrauktų Jungtinės Valstijos. Laikrodis jau vėluoja, ir nors yra galimybių pagerinti JAV padėtį, visos jos reikalauja rimtų pastangų ir neišvengiamų kompromisų. Atėjo laikas iš tikrųjų skubiai imtis veiksmų, kad sutelktume Jungtines Valstijas, jų gynybą ir sąjungininkus tam, kas gali tapti šių laikų pasauline krize.
Jungtinių Valstijų padėties apibūdinimas tokiais griežtais terminais daugeliui skaitytojų gali pasirodyti nerimtas. Jungtinės Valstijos jau seniai yra galingiausia valstybė žemėje. Jos laimėjo du pasaulinius karus, nugalėjo Sovietų Sąjungą ir vis dar turi geriausią kariuomenę pasaulyje. Pastaruosius pusantrų metų Jungtinės Valstijos, remdamos Ukrainą, primetė Rusijai milžiniškas išlaidas – tiek daug, kad autoriui atrodė įmanoma, jog Jungtinės Valstijos, prieš sutelkdamos pagrindinį dėmesį į JAV karinės padėties Indostane stiprinimą, galėtų tęsti savo varžybas, padarydamos Rusijai lemiamą pralaimėjimą per tarpininką.
Tačiau ši strategija kasdien tampa vis mažiau perspektyvi. Rusijai mobilizuojantis ilgam karui Ukrainoje ir atsiveriant naujam frontui Levante, sparčiai ginkluojamai Kinijai kils pagunda žengti žingsnį į Taivaną. Pekinas jau bando Vašingtoną Rytų Azijoje, puikiai žinodamas, kad Jungtinėms Valstijoms būtų sunku susidoroti su trečiąja geopolitine krize. Jei karas vis dėlto kiltų, JAV staiga susidurtų su labai svarbiais veiksniais, kurie staiga pradėtų veikti prieš jas.
Vienas iš tokių veiksnių yra geografija. Kaip paaiškėjo dviejose paskutinėse JAV nacionalinės gynybos strategijose ir patvirtino naujausia Kongreso strateginės laikysenos komisija, šiandieninė JAV kariuomenė nėra pritaikyta kariauti su dviem pagrindiniais varžovais vienu metu. Jei Kinija užpultų Taivaną, Jungtinėms Valstijoms būtų sunku atremti puolimą ir tuo pat metu išlaikyti paramos srautą Ukrainai ir Izraeliui.
Taip yra ne dėl to, kad Jungtinės Valstijos žlunga. Taip yra todėl, kad, priešingai nei Jungtinės Valstijos, kurios turi būti stiprios visose trijose minėtose vietose, kiekvienas iš jų priešininkų – Kinija, Rusija ir Iranas – turi būti stiprus tik savo regione, kad pasiektų savo tikslus.
Pagal blogiausią scenarijų, karas mažiausiai trijuose toli esančiuose teatruose, kuriame kariauja menkai ištempta JAV kariuomenė kartu su blogai aprūpintais sąjungininkais, dažniausiai nepajėgiančiais apsiginti nuo didelių pramoninių galybių, turinčių ryžto, išteklių ir negailestingumo ilgam konfliktui. Šiai kovai reikės tokios nacionalinės vienybės, išteklių sutelkimo ir noro aukotis, kokio amerikiečiai ir jų sąjungininkai nematė ištisas kartas.
Jungtinės Valstijos ir anksčiau yra kariavusios kelių frontų karus. Tačiau ankstesniuose konfliktuose ji visada sugebėdavo pranokti savo priešininkus. Dabar taip nebėra: Kinijos karinis jūrų laivynas pagal laivų skaičių jau dabar yra didesnis už Jungtinių Valstijų, o kas ketverius metus jis išauga tiek, kiek visas Prancūzijos karinis jūrų laivynas (apie 130 laivų, pasak Prancūzijos karinio jūrų laivyno vado). Palyginimui, JAV karinis jūrų laivynas per ateinantį dešimtmetį planuoja plėstis 75 laivais.
Pinigai yra kitas trūkumas. Ankstesniuose konfliktuose Vašingtonas galėjo lengvai pralenkti priešininkus. Per Antrąjį pasaulinį karą JAV valstybės skolos ir BVP santykis beveik padvigubėjo – nuo 61 iki 113 proc. Priešingai, šiandien Jungtinės Valstijos į konfliktą įsitrauktų su skola, jau viršijančia 100 proc.
Darant prielaidą, kad skolos augimo tempas bus panašus kaip Antrojo pasaulinio karo metais, nėra nepagrįsta tikėtis, kad skola gali išaugti iki 200 proc. ar daugiau BVP. Kaip pažymėjo Kongreso Biudžeto departamentas ir kiti šaltiniai, tokio masto skolos sukeltų katastrofiškų padarinių JAV ekonomikai ir finansų sistemai.
Pasaulinis konfliktas sukeltų ir kitų pavojų. Dvi JAV varžovės – Rusija ir Iranas – yra pagrindinės naftos gamintojos. Vienoje neseniai paskelbtoje ataskaitoje teigiama, kad užsitęsus Ormūzo sąsiaurio uždarymui dėl platesnio Artimųjų Rytų konflikto, naftos kaina galėtų viršyti 100 JAV dolerių už barelį, o tai gerokai padidintų infliacijos spaudimą. Kinija yra pagrindinė JAV skolos turėtoja, todėl ilgalaikis Pekino išpardavimas gali padidinti JAV obligacijų pajamingumą ir dar labiau apsunkinti ekonomiką. Galima daryti prielaidą, kad amerikiečiai susidurs su visko – nuo elektronikos iki namų statybos medžiagų – trūkumu.
Visa tai menksta, palyginti su žmonių aukomis, kurias Jungtinės Valstijos gali patirti pasaulinio konflikto metu. Tikėtina, kad žūtų daug JAV karių. Kai kurie Jungtinių Valstijų priešininkai turi įprastinių ir branduolinių pajėgumų, galinčių pasiekti JAV teritoriją; kiti gali įkvėpti ar nukreipti „Hamas“ tipo teroristinius išpuolius JAV teritorijoje, kuriuos gali būti lengviau įvykdyti, atsižvelgiant į tai, kad JAV pietinė siena yra skylėta.
Jei visa tai skamba bauginančiai, tai ir yra esmė. Kaip sakoma biblinėje patarlėje, baimė yra išminties pradžia. Pasaulinis karas jau nebėra teorinė galimybė, apie kurią diskutuoja politikos žinovai, ir tai nebėra tariamų „žvalgų“ ir militaristų karštligiška svajonė. Tai reali ir numatoma, jei ne neišvengiama, tai bent jau neišvengiama galimybė.
Jungtinės Valstijos turėtų įtempti visus nervus, kad pasiruoštų šiam scenarijui, tikėdamosi, kad konflikto bus išvengta, bet kartu bus užtikrinta, kad amerikiečiai bus jam pasirengę, jei jis įvyks. Veiksmingas pasirengimas yra kelias į geresnį atgrasymą; veiksmai, kuriais didinama parengtis karui, aiškiai parodo priešininkams, kad agresija jiems patiems yra rizikingesnė nei stabilumas ir taika.
Neatidėliotinas Jungtinių Valstijų prioritetas turi būti užtikrinti, kad Ukraina, Izraelis ir Taivanas turėtų ginklų, reikalingų apsiginti. Šiuo metu šios šalys yra labiausiai įsitraukusios į žaidimą. Didžiausia viltis išvengti visuotinio konflikto yra ta, kad šios pasienio valstybės bus tokios atkaklios ir dygliuotos, kad agresija bus sustabdyta arba atgrasyta anksčiau, nei ji išplis.
Tai bus neįmanoma, jei Jungtinės Valstijos nesutvarkys savo gynybos pramonės bazės. Nuo Rusijos ir Ukrainos karo pradžios bendra JAV gynybos produkcija išaugo vos 10 proc. – net jei šis karas rodo, kad karinės amunicijos suvartojimas dideliame pramoninių galybių konflikte yra stulbinamai didelis, palyginti su neseniai vykusiomis ribotomis kovos su sukilėliais operacijomis.
Padėtis yra pakankamai rimta, todėl Vašingtonui gali tekti pasinaudoti Gynybos pramonės įstatymu ir pradėti kai kurių civilinės pramonės šakų pritaikymą kariniams tikslams. Net ir tokiu atveju JAV vyriausybei gali tekti imtis drakoniškų priemonių, įskaitant vartotojų ūkiui skirtų medžiagų perskirstymą, gamybos įrenginių plėtrą ir aplinkosaugos taisyklių, apsunkinančių karinių medžiagų gamybą, peržiūrą, kad JAV pramonės bazė būtų parengta mobilizacijai.
Akivaizdu, kad Vašingtonas turės didinti išlaidas gynybai. J. Bideno administracijos pastangos mažinti išlaidas gynybai, apkrauti gynybos sąskaitas vidaus išlaidomis ir primygtinai reikalauti, kad kiekvienas karinėms reikmėms išleistas doleris būtų derinamas su doleriu, skirtu klimato politikai ar socialinėms išlaidoms, yra klaidingas požiūris. Norėdamas pasirengti karui ir nedidinti skolos, Vašingtonas turės sumažinti išlaidas socialinėms programoms, kurios sulaukia plataus visuomenės palaikymo.
Niekas JAV Kongrese nenori pasakyti pagyvenusiems rinkėjams, kad mažinamos jų pensijos. Tačiau alternatyva – vieną dieną, prasidėjus karui, pasakyti rinkėjams, kad jų vaikai ar anūkai siunčiami į pavojingas vietas be tinkamų ginklų.
JAV sąjungininkai taip pat turės imtis naujų svarbių veiksmų. Karas Ukrainoje paskatino Europos NATO nares, ypač Vokietiją, rimčiau susirūpinti saugumu. Tačiau net ir dabar mažiau nei trečdalis jų vykdo savo įsipareigojimą gynybai skirti bent 2 proc. Pagrindinės Vakarų Europos narės dar neįvykdė daugiau nei prieš metus Madride vykusiame bloko aukščiausiojo lygio susitikime duoto pažado dislokuoti NATO rytiniame flange brigados dydžio dalinius.
Visuose Vakaruose vyriausybės ir piliečiai turės iš naujo įvertinti prioritetus, dėl kurių jų šalys būsimoje kovoje atsidūrė nepalankioje padėtyje. Amerikiečiams neapsimoka prisirišti prie skubotos ir itin brangios klimato politikos, kuri stabdo ekonomikos augimą tuo metu, kai Kinija stato anglimi kūrenamas elektrines po dvi per savaitę. Europiečiai turės persvarstyti savo nenorą naudoti branduolinę energiją, o Amerikos pažangieji turės persvarstyti savo pačių nustatytus apribojimus, kurie riboja Jungtinių Valstijų galimybes didinti energijos gamybą.
Šiame sąraše nėra nieko lengvai įgyvendinamo. Tačiau Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės įžengia į sunkių sprendimų metą. Tai, kas vyksta Ukrainoje ir Izraelyje, dar prieš kelerius metus būtų atrodę neįsivaizduojama, o artimiausiomis dienomis gali nutikti dar daugiau dalykų. Amerikiečiai ir jų sąjungininkai jau dabar turi pradėti tvarkyti savo reikalus, kad neatsidurtų nepasirengę pasauliniam konfliktui, jei jis kiltų.
Šaltinis foreignpolicy.com