Bernardinai.lt
„Pasaulis po „Brexit“ referendumo Jungtinėje Karalystėje yra fundamentaliai pasikeitęs. Prabėgs dešimtmečiai, kol sužinosime visus britų sprendimo pasitraukti iš Europos Sąjungos padarinius. Tačiau vieną dalyką jau dabar žinome neabejotinai: nors britų rinkėjai ir priėmė sprendimą vienašališkai, pačios ES svarbiausias interesas yra išlaikyti tvirtus saitus su Jungtine Karalyste. Rizikuotume per daug pralaimėti, jei leistume, kad procese imtų dominuoti siauri galios žaidimai, kurie nustelbtų bendrus interesus, kaip kad dažnai nutinka Europos politikoje“, – leidinyje „Project Syndicate“ rašo buvęs Švedijos finansų ministras Andersas Borgas, dabar vadovaujantis Pasaulio ekonominio forumo globalios finansinės sistemos iniciatyvai.
Ekonomiškai ES augimui neabejotinai būtų naudingi atviri prekybiniai santykiai su Britanija. Laisvos prekybos susitarimas, kuris apimtų ir finansines paslaugas, minimizuotų „Brexit“ žalą visoms pusėms, nes Europos firmos ir toliau bus priklausomos nuo Londono kaip vienintelio regione globalinio finansinio centro. Net jei bankininkystės paslaugų sektorius ir migruos į euro zonos šalis, tokioms kompanijoms kaip „Volvo“, „Siemens“ ir „Total“ ir toliau reikės Londono, jei jos nori konkuruoti su tokiomis kompanijomis kaip „Toyota“, GE ir „Exxon“. Politiškai tiek ES, tiek Jungtinė Karalystė pasipelnytų iš glaudžių bendradarbiavimo santykių išlaikymo, nes nė viena iš pusių nėra apsaugota nuo šiandienių regioną kamuojančių problemų. Čia kalbama apie augančią Rusijos ir jos prezidento Vladimiro Putino agresiją, „Islamo valstybės“ iškilimą ir viduje išaugusių teroristų grėsmę, iš Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos į Europą bėgančius pabėgėlius. Negana to, „Brexit“ balsavimas nepakeičia strateginės NATO svarbos, kur ir toliau reikia tęsti bendradarbiavimą ir kur ES reikia Jungtinės Karalystės lygiai taip pat kaip kad Jungtinei Karalystei reikia ES.
Tad ką gi daryti? Europos Komisijos prezidentas Jeanas-Claude’as Junckeris pasisakė už daugiau federalizmo, t. y. už didesnių galių ES valdančiosioms institucijoms suteikimą.
Laikau Junckerį savo artimu draugu, tačiau stipriai nesutinku su juo dėl šios idėjos. Judėjimas gilesnės integracijos ar centralizuotos kontrolės link būtų pavojingas keliauti kelias, nes tai tik padidintų tikimybę, jog kitos ES valstybės narės pasirinks pasitraukimo kelią. Be to, yra ir kitų priežasčių vengti federalistinių priemonių.
Apsvarstykime pagrindinį ekonominį argumentą, siūlomą federalistų: euro zonai reikia bendros fiskalinės politikos, kad būtų harmonizuoti politikos sprendimai, tokie kaip apmokestinimas. Tai yra klaidinga dėl dviejų priežasčių.
Pirmiausia, ES pamatinės ekonominės problemos yra struktūrinės. Europiečiai ir toliau gravituos populizmo link, jei nesulauks savo gyvenimo lygio pagerėjimo, o tai nutiktų tik labiau augant produktyvumui. Bendra fiskalinė politika to neatneštų, netgi galėtų viską pabloginti. Vietoje to Europai reikia reformos strategijos, kuri padidintų konkurencingumą ir sumažintų barjerus konkurencijai.
Ypač ES politikos rengėjai turėtų siekti padaryti darbo rinką kuo lankstesnę. Kalba čia sukasi apie žemesnius ribinio mokesčio tarifus, griežtesnius kriterijus sprendžiant dėl galimybės gauti pašalpas, griežtesnius reikalavimus darbo paieškoms, didesnių išteklių skyrimą lavinti įgūdžius ir mažiau griežtą darbo apsaugos reguliavimą.
Antroji priežastis yra politinė. Tariant tiesiai šviesiai, neegzistuoja politinė parama aukštesniems mokesčiams ir išlaidoms mažinti, o tai būtų būtina kalbant apie bendrą fiskalinę politiką. Briuselis būtų apkaltintas švaistantis mokesčių mokėtojų pinigus, ir kiekvienas koks bandymas nepaisyti viešosios nuomonės bei primesti fiskalinę ES integraciją tik atsisuktų antru galu, pakurstydamas populistinį įkarštį, kuris ir „Brexit“ šalininkus atvedė į pergalę.
Šiandien ES šalininkai turi stoti į akistatą su faktais: gilesnė sąjungos integracija nėra Europos žmonių noras net ir tose valstybėse, kurios niekada nenuspręstų palikti Sąjungos. Jei Europos Komisija po „Brexit“ viską kreips federalizmo link, rezultatai bus visiškai priešingi, nei kad ji lauktų. Iš tiesų federalizmas veikiausiai yra pats didžiausias pavojus ES ateičiai.
Tie, kurie nori, kad ES išgyventų, privalo atsispirti gundymams įgauti daugiau kontrolės svertų. Mums reikia Europos, kuri yra vieninga dėl to, jog taip nori, o ne dėl to, kad yra spaudžiama tokia būti naujų politinių superstruktūrų, stokojančių piliečių paramos.
Parengta pagal „Project Syndicate“