Bernardinai.lt
Buvęs Romos miesto vikaras knygoje, kurią sudaro vienuolikos kardinolų publikacijos ir kuri yra skirta paneigti galimybę antrą kartą susituokusiems priimti sakramentus, kalbėdamas apie tradicinę santuokos anuliavimo tvarką, pasistūmėja kiek toliau nei popiežius Pranciškus ir į diskusijų centrą iškelia klausimą dėl santuoką sudarančiųjų tikėjimo.
Buvęs Romos vikaras italų kardinolas Camillo Ruini kviečia pagalvoti apie „administracinę“ ir „sielovadinę“ procedūrą dėl santuokos pripažinimo negaliojančia ir mano, jog „dera ir skubu“ išsiaiškinti „juridinį klausimą, susijusį su „netikėjimo akivaizdumu“, kuris sakramentinę santuoką padarytų negaliojančia“.
Sinodo grupuočių žaidimuose, kaip juos perteikia žiniasklaida ir mėginantieji daryti tam tikrą įtaką iš išorės, dažniausiai laimi supaprastinimai. Tačiau atidžiau skaitant Sinodo pasisakymus atsiveria kur kas sudėtingesnė tikrovė. Panašiai nutiko ir su knyga, kurią antrosios Šeimos sinodo sesijos išvakarėse išleido 11 kardinolų, nemanančių, jog reikia atverti naujų galimybių teikiant sakramentus sudariusiems antrąją santuoką. Buvo plačiai pristatomas ir aptarinėjamas knygos siekis paremti šią poziciją, tačiau pamirštant kitus akcentus, pavyzdžiui, pasiūlymus, apie kuriuos kalba kardinolas Camillo Ruini, buvęs Romos vyskupo vikaras (nes Romos vyskupas yra ir visos Katalikų Bažnyčios ganytojas – popiežius, tad pagal seną tradiciją jam talkina vyskupas vikaras).
Ruini tekstas publikuojamas knygoje, pavadintoje „Santuoka ir šeima. Vienuolikos kardinolų sielovadinės perspektyvos“. Knygoje pateikiami tekstai tokių autorių kaip Caffarra, Cleemis, Cordes, Duka, Eijkas, Meisneris, Onaiyekan, Rouco Varela, Sarah, Urosa Savino (Cantagalli editore). Trumpas buvusio Romos vikaro tekstas pavadintas „Sekuliarizuotų Vakarų šeimos evangelija“. Dėl galimybės antrą santuoką sudariusiems priimti komuniją Ruini rašo: „Toks kelias neatrodo priimtinas, labiausiai todėl, kad susijęs su nesantuokiniais lytiniais santykiais, turint omenyje, kad tęsiasi pirmoji santuoka – ratifikuota ir realizuota.“
Tačiau iškart priduria: „Tai nereiškia, kad bet kuri tolesnės raidos galimybė būtų panaikinta. Tinkamas kelias galėtų skatinti peržiūrėti santuokos anuliavimo procesą: kalbama apie bažnytinės, o ne dieviškos teisės normas. Tad derėtų nagrinėti galimybę teisinį procesą pakeisti administraciniu ir sielovadiniu, skirtu pirmiausia išsiaiškinti, kokia yra poros situacija Dievo ir Bažnyčios akivaizdoje.“
Akivaizdu, kad Ruini straipsnis parengtas iki santuokos anuliavimo reformos, kurią prieš mėnesį paskelbė popiežius Pranciškus ir kuri palengvina procedūras, pašalina dvigubos sentencijos būtinybę ir atsakomybę paveda diaceziniam vyskupui. Nors ir pasistūmėdamas link tos „administracinės ir sielovadinės procedūros“, kurią siūlo Ruini, popiežius Bergoglio sustojo anksčiau išlaikydamas teisinį procedūros pobūdį, nors ir supaprastindamas ir pagreitindamas jį.
Tačiau tame pačiame straipsnyje Ruini prašo atkreipti dėmesį ir į kitą klausimą, kuris pranoksta grynai procedūrinius aspektus: santykį tarp besituokiančiųjų tikėjimo ir Santuokos sakramento. „Išties, – teigia kardinolas, – šiandien yra daugybė pakrikštytųjų, kurie niekada netikėjo ir daugiau netiki Dievą. Tad keliamas klausimas, ar jie gali galiojančiai priimti Santuokos sakramentą.“
Ruini tvirtina, kad „šiuo klausimu ir toliau pamatinę vertę turi kardinolo J. Ratzingerio įvadas į knygą „Apie antrą kartą susituokusiųjų sielovadą“, kurią 1998-asiais publikavo Tikėjimo doktrinos kongregacija. Kard. J. Ratzingeris mano, kad reikia aiškumo, „ar tikrai kiekviena santuoka tarp dviejų pakrikštytųjų ipso facto yra Santuokos sakramentas“. Ratzingeris priduria: „Tikėjimas yra vienas iš esminių sakramento aspektų; tad būtina išsiaiškinti juridinį klausimą apie tai, kad akivaizdaus „netikėjimo“ atveju sakramentas nėra realizuojamas.“
„Kol kas lieka aišku, – pažymi Ruini, – kad jeigu tikrai nėra tikėjimo, nėra ir Santuokos sakramento.“
Vadinasi, „dabartinėje situacijoje derėtų manyti, kad dar daugiau pakrikštytųjų iš esmės netiki, todėl negalėtų sudaryti sakramentinių santuokų. Atrodo, išties derama ir būtina, – užbaigia kardinolas Ruini, – dėti pastangas išsiaiškinti juridinį klausimą dėl „akivaizdaus netikėjimo“, kuris padarytų negaliojančias sakramentines santuokas ir užkirstų kelią ateityje pakrikštytiems netikintiesiems sudaryti tokią santuoką. Kita vertus, neturime nutylėti, kad taip atveriamas kelias labai giliems ir sunkumų kupiniems pokyčiams ne vien Bažnyčios sielovadai, bet ir netikintiems pakrikštytiesiems. Aišku, kad jie, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę į santuoką, kurią jie sudarys civiliniu būdu.“
Pagal Vatican insider parengė S. Žiugždaitė