besttoday.ru
Ukraina rengiasi paskelbti sąrašą – gal penkių šimtų, gal šimto – Rusijos kultūros veikėjų, kuriems nebus leidžiama įvažiuoti į šalies teritoriją, nes kovo mėnesį jie pasirašė laišką, kuriame buvo viešai pareikštas jų pritarimas Putino veiksmams. Ir štai pas mus jau pasigirsta komentarų, jog, girdi, „kuo čia dėta kultūra, juk kultūros pašaukimas – žmones sutaikyti, o ne juos išskirti, kultūra neturi būti politikos įkaite“ ir pan.
Žinoma, tokie žmonės kaip V.Spivakovas ar J.Kobzonas pradės dalyti interviu su tragiškomis intonacijomis. Jie pasakos, kaip glaudžiai susiję su Ukraina, kiek daug koncertų ten surengę. Ir kad paprasti žmonės yra labai pasipiktinę Ukrainos veiksmais, ir kad niekam nepavyks „mūsų sukiršinti“.
Tai – tipiški užkalbėjimo ir veidmainystės pavyzdžiai. Girdi, kultūra jau savo prigimtimi yra prieš karą, prieš agresiją, prieš neapykantą.
Tačiau kultūra be politikos neegzistuoja – nebūna kažkokios „atskiros politikos“ ir „atskiros kultūros“, tarsi tai būtų lygiagrečiais bėgiais riedantys du traukiniai.
Kiekvienas tavo pasisakymas ir yra politika, o pasirašyto laiško atveju – gryniausia politika.
Laišką pasirašiusių 90-ies nuošimčių žmonių galvose – košė; prezidento veiksmų palaikyme jie neįžvelgia politikos, o svarbiausia – dabar jie šaukiasi politinių vertinimų kultūros. Norėtųsi jų paklausti: o kieno vardu jie pareiškė palaikantys prezidento kursą? Būtent – tos pačios kultūros veikėjų vardu. Todėl tokia jų elgsena – prasto išsilavinimo ir paprasčiausio intelektinio skurdo problema. Prieš penkis mėnesius jie galvojo apie save, o ne apie Rusiją ar Ukrainą. Tiksliau pasakius – visiškai negalvojo. Atsakomybę už savo veiksmus jie yra įpratę suversti valstybei.
Būtų beprasmiška jiems aiškinti, jog pasirašydami tuos laiškus, jie skatino prievartą ir agresiją. Šie žmonės apskritai nepratę atsakyti už savo poelgius, už savo žodžius ir veiksmus. Rusijoje visiems kultūros veikėjams visada pavykdavo išlikti nesusitepus rankų. Jie galėdavo visus 60 metų nepailsdami giedoti ditirambus – Stalinui, Chruščiovui, Brežnevui, Gorbačiovui ir Jelcinui. Ir visada – su nenunykstančia laimės išraiška veiduose.
Tokios mimikrijos pavyzdžiai įmanomi tik Rusijoje – nuolat keisti odą, 60 ar 70 metų tarnaujant vis kitiems ponams. Šie įpročiai pagimdė siaubingą neatsakingumą, pirmiausia – moralinį. Tokie žmonės nepratę savo veiksmų vertinti iš šalies, jie nemąsto savarankiškai, jų poelgiai automatiški, ir jie visuomet siekia sau maksimalaus komforto. Kažin ar jie yra skaitę tekstų, kuriuos parašė Hannah Arendt* – juose apie tokius kaip jie viskas jau seniai pasakyta ir parašyta.
Ukraina jiems paprasčiausiai primena tai, apie ką pačioje Rusijoje susimąstyti nepriimta. Už savo žodžius bei poelgius šie žmonės privalo pajusti atsakomybę – tiek moralinę, tiek ir politinę.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas
*Johanna (Hannah) Arendt (1906-1975) – vokiečių ir amerikiečių politikos teoretikė, filosofė, tyrinėjusi totalitarizmo ir antisemitizmo problematiką.
Šios straipsnio kontekste greičiausiai turima omeny 1963 metais (nacių nusikaltėlio Adolfo Eichmano teismo proceso metu) paskelbta žinoma autorės publikacija „Ataskaita apie blogio banalumą“, kurioje nagrinėjami moraliniai nacistinių nusikaltimų aspektai.
Tiesos.lt siūlo prisiminti Rusijos kultūros veikėjų ir menininkų laišką, kuriuo jie parėmė Vladimiro Putino politiką Kryme:
Rusijos kultūros veikėjai palaiko V. Putino „poziciją dėl Ukrainos ir Krymo“