Kas šalyje turi priimti strateginius sprendimus? Kam reikalinga pilietinė visuomenė? Kiek tikinčiojo gyvenime neatskiriamas nuo pilietinių iniciatyvų? Siūlome Andrejaus Desnickio, filologijos mokslų daktaro, Rytų tyrimų instituto mokslo darbuotojo, Biblijos vertimo instituto konsultanto, pasvarstymus, paskelbtus internetiniame dienraštyje „Stačiatikybė ir pasaulis“.
Maždaug prieš metus aš buvau komandiruotėje Kryme, ten ukrainietiškoji televizija rodė Šusterio pokalbių laidą, skirtą Ukrainos strateginiam pasirinkimui: Muitų sąjunga čia ir dabar arba suartėjimo su Europos Sąjunga miglotos perspektyvos. Kalbėjo labai skirtingi žmonės, karštai ginčijosi, kai kada pertraukdami vienas kitą, bet abi pusės išsakė savo argumentus, ir reikia pripažinti, jog argumentai išties buvo svarūs. Balsavimas telefonu parodė eurointegracijos šalininkų persvarą, nors ir nereikšmingą.
Kas man tada pasirodė išties svarbu? Šalis aptarinėjo savo tolesnį kelią. Ji nebuvo vieninga, ji dvejojo, tačiau tai buvo atsakingas išprususių žmonių pokalbis. Kas atsitiko vėliau, mes žinome: prezidentas iš pradžių pažadėjo, vėliau atsisakė, aktyvūs eurointegracijos šalininkai susitelkė Maidane ir taip toliau. Ką gi, juos perspėjo, jie patys taip nusprendė ir pasakė, jog pasirengę sumokėti atitinkamą kainą.
Maždaug tuo pat metu aš atsidūriau tėvyninės televizijos pokalbių laidoje. Net nepasakosiu, apie ką ten buvo kalbama, tik pasakysiu, kaip ji vyko. Iš vienos pusės kalbėjo sprendimą jau priėmę valdžios atstovai, iš kitos – „liberali visuomenė“, kuri piktinosi ir vis įsižeisdavo. O vietoj argumentų dažniausiai liejosi emocijos: ir kam argumentai, kai sprendimas jau priimtas? Rezultatas: opozicinės pusės palaikymas „nusodintas“ iki statistinės paklaidos lygio, ji pasijuto apgauta, susierzino, ėmė neadekvačiai reaguoti. O tie, kurie priima sprendimus, netekę grįžtamojo ryšio, ima gyventi savų iliuzijų bei ištikimų, meilikaujančių pavaldinių pasaulyje.
Kuo visa tai paprastai baigiasi, puikiai matyti pažvelgus į istoriją – Rusijos imperijos ir SSSR. Kolosas griūva, atrodytų, nuo mažiausio stumtelėjimo, nors iš tikrųjų – nuo iškrypų, disproporcijų, klaidų, kurios kaupėsi dešimtmečiais, bet buvo kruopščiai nutylimos.
Kokie bendri dalykai siejo šias dvi mūsų žemėje gyvavusias valstybes? Jos stengėsi iš Vakarų perimti technologijas ir išorines formas, tačiau ne socialinę struktūrą, kuri tas technologijas kūrė. Kai Petras I aplankė Angliją, jam labai patiko angliškas laivynas ir … anglų parlamentas, kuriame, jo supratimu, įvairaus luomo žmonės savo valdovui išsako tiesą. Išties kaip gera ir patogu! Bet… tiesą valdovui gali išsakyti tik liaudies išrinkti ir savarankišką, įstatymu apibrėžtą valdžią turintys valdiniai. Tuo tarpu paties valdovo paskirti ir jam paklūstantys žmonės gali jam tik meilikauti. Karalius Anglijoje tardavosi su parlamentu ir kitaip elgtis jau negalėjo, tačiau atrodo, kad Petras šito nesuprato, ir jau tikrai nieko panašaus savo šalyje nebūtų leidęs.
Ir štai visai neseniai įvyko pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių plėtotės prezidentinės tarybos posėdis, kur tarybos nariai aptarė savo pagrindinius uždavinius. Buvo išsakyta tokia nuomonė: pagal prezidento užklausą taryba tik pateikia ekspertinį vertinimą, ir kai sprendimas priimamas, jokiais atvejais jo nekritikuoja. Ir vėl – labai patogi forma, tačiau… pati pilietinės visuomenės samprata kalba apie visai kitką. Tuomet tektų šį organą pervardinti, pavyzdžiui, „prezidento teisių ir jo įgaliojimų plėtros taryba“.
Iš tiesų, kas tai yra – „pilietinė visuomenė“? Puikiausiai suvokiama, kam reikalingi aifonai ir kredito kortelės, internetas ir politinės technologijos, skolinomės visa tai iš Vakarų, kaip anuomet, Petrui valdant, skolinomės laivų statybą, bulves su tabaku ir drabužių sukirpimą. Bet pilietinę visuomenę? Su ja vieni rūpesčiai, be jos puikiausiai galima apsieiti, mano daugelis. Panašu, jog ši nuomonė tampa vis populiaresnė ten, viršuje. Vienas vargas su tomis neklusniomis NVO (rus. Некоммерческая организация – „Nekomercinė organizacija“, t.y. Lietuvoje veikiančių ne pelno siekiančių organizacijų atitikmuo – Tiesos.lt past.), su neorganizuotais savanoriais, nesuregistruotais aktyvistais… Kur kas paprasčiau, kai visus sprendimus priima atitinkama žinyba, o apie savo poziciją bet kuriuo klausimu liaudis sužino iš telenaujienų.
Deja, šalyse, kur taip yra, išrasti tokių dalykų, kaip internetas ir kredito kortelės, nepavyksta. Ir apskritai – nelabai jauku ir įdomu tokiose šalyse gyventi. Aš gerai pamenu, pavyzdžiui, SSSR.
Per pastarąsias kelias savaites Rusijos užsienio politikoje įvyko staigus posūkis – imta konfrontuoti su Vakarais. Dar neaišku, kokių pasekmių tai turės, tačiau galima neabejoti, kad vienaip ar kitaip jos palies kiekvieną. Tačiau kas ir kada svarstė tokį variantą, palygino jį su kitokiais? Kas sugretino skirtingų pusių argumentus, pasvėrė naudą ir praradimus? Tikrai ne aš ir tikrai ne didžioji dauguma mano bendrapiliečių, iš kurių kol kas ne visi apskritai suvokia, kas čia pas mus vyksta su tais Vakarais. Ir kai ateis metas mokėti sąskaitas, ar bus jie tam pasirengę?
Ko gero, 1980-ųjų pradžioje niekas taip negalėjo sugriauti sovietinių žmonių pasitikėjimo sava vyriausybe, kaip ant jų dangaus užgriuvusi „internacionalinė pagalba“ Afganistanui. Kiekvienuose namuose augo berniūkščių ir niekam nesinorėjo vardan neaiškaus tikslo juos kišti po svetimomis kulkomis. Savo metu panašiai vyko ir Amerikoje dėl Vietnamo, tik ten buvo pilietinė visuomenė, vadinasi, buvo galimybės viską apsvarstyti ir išgyventi. Kaina buvo didelė, visuomenę gerokai papurtė, tačiau šalis ištvėrė, nes buvo įmanoma, nesvaidant akmenų ir degaus mišinio butelių, pareikšti savo vyriausybei: „Aš kategoriškai prieš!“.
Pilietinė visuomenė – lyg balastas burlaivyje. Lyg ir niekam jo nereikėtų, be jo mūsų fregata lyg ir greičiau skrietų į numatytą tikslą… Tačiau koks nors stipresnis vėjo gūsis ją lengvai apverstų. Be balasto fregata nestabili, jos svorio centras pernelyg aukštai. Šiandien ir Ukraina, kad nesubyrėtų dalimis, privalėtų skubiai, siaučiant štormui, nedėkingiausiomis sąlygomis tokią visuomenę sukurti. Galbūt pats sudužimo pavojus greičiau priverstų jos gyventojus tapti piliečiais, atsakingais už savo šalį?
Būtent tokios savybės: atsakingumas, socialinis aktyvumas, solidarumas, mokėjimas nelaukiant valdžios nurodymų užmegzti horizontalius ryšius, nepriklausomas mąstymas – yra esminės ir, mano manymu, labiausiai deficitinės mūsų šalyje, šiaip jau turtingoje visokių, kokių tik galima įsivaizduoti, resursų – nuo geriamo vandens iki olimpinių čempionų. Taip, laikmetis pilietinei visuomenei susitelkti, švelniai tariant, ne pats palankiausias. Antra vertus, į gyvenimą jau žengia mano vaikų karta – jie, užaugę jau ne SSSR, įpratę savarankiškai kurti savo gyvenimą.
Kadangi bažnyčia – mūsų visuomenės dalis, kai ką panašaus galima būtų pasakyti ir apie ją. Griežta vertikalė dera prie suskaidytos horizontalės: štai aš lankausi savo šventovėje, priimu sakramentus, bendrauju su batiuška ir dar keliais parapijiečiais, tačiau negaliu ir nenoriu niekam daryti jokios įtakos. Bet koks pokalbis apie krikščionišką gyvenimą pakrypsta prie asmeninės kovos su savo asmeninėmis ydomis ir už savo dorybes – koks stulbinantis kontrastas, palyginti su naujos socialinės tikrovės paveikslu, kurį matome Naujajame Testamente ir ankstyvųjų Bažnyčios tėvų kūriniuose!
Galbūt SSSR sąlygomis tik tokia bažnytinio gyvenimo forma ir galėjo būti vienintelė įmanoma, tačiau panašu, kad nuo to laiko mes nė kiek nepaaugome iš kadaise mums primestų rėmų, o ir nelabai norime augti. Visa tai būtų ne taip jau ir blogai, jei tiksliai žinotume, kad mūsų ateitis giedra, kad naftos kainos niekada nenukris, o pasaulietinė valdžia stačiatikiams visada bus geranoriška ir nereikli.
Bet Evangelijoje visa tai mums nepažadėta.