Žalioji Lietuva
Kartą vienas paprastas pilietis paklausė manęs: „Kuo nusikalto tas Sosnovskis, kad jo vardu pavadino tokį baisų augalą“. Iš tikrųjų nei Sosnovskis buvo nusikaltėlis, nei tas Sosnovskio barštis toks baisus, jei jį pažįsti ir žinai, kaip su juo elgtis. Baisiausias yra žmonių požiūris. Ką mes veikėme tuos 45 metus, kai 1970 metais spaudoje aprašyti pirmieji Sosnovskio barščio sukelti odos nudegimo atvejai?
Dmitrijus Sosnovskis (1886–1953) buvo žymus Gruzijos botanikas, tyrinėjęs Kaukazo florą, atradęs ir aprašęs 130 mokslui naujų augalų rūšių. Pagerbdami šį botaniką, ne tik barštį, bet ir daugelį kitų Kaukazo augalų mokslininkai pavadino Sosnovskio vardu.
Pats Sosnovskio barštis savo gimtinėje nėra joks pabaisa. Želia kalnų miškuose ir niekam žalos nedaro, nieko nenudegina. Šį fenomeną tyrinėjęs Jungtinės Karalystės nuodingų augalų ekspertas Johnas Robertsonas nustatė, kad Sosnovskio ir jam labai giminingas Mantegacio barščiai alerginę odos reakciją sukeliančius furanokumarinus gamina gindamiesi nuo šakninio grybelio. Kaukaze šio grybelio nėra ir ne visur jis aptinkamas Europoje. Jei grybelis nepuola, augalas neturi jokio poreikio gaminti daugiau furanokumarinų. Tuo galima paaiškinti, kodėl baisieji barščiai vienu atveju sukelia ilgai negyjančias žaizdas, o kitu atveju – nieko. Kai kurie žmonės pasakoja, kad vaikystėje 10 metų žaisdavo tarp šių augalų ir nieko blogo nenutikdavo. Skirtingai jautrūs ir patys žmonės.
Sosnovskio ir Mantegacio barščiai yra fototoksiniai augalai. Tai reiškia, kad jie kenksmingi tik esant ryškiam saulės apšvietimui. Pačios augalo sultys ir minėti furanokumarinai nėra nuodingi, jie tik padidina odos jautrumą saulės šviesai (oda netenka natūralios apsaugos nuo ultravioletinių spindulių) ir nudegina ne pats Sosnovskio barštis, o saulės UV spinduliai. Tad ir gydymasis toks pats kaip ir esant stipriam saulės nudegimui. Kai kuriose tautose furanokumarinai naudojami kaip vaistai. Indijoje juo gydoma psoriazė ir baltmė – sutrikimas, kai dėl melanino trūkumo oda būna nusėta šviesiais, niekad saulėje neįdegančiais ploteliais. Šiam tikslui specialiai auginamas kitas Sosnovskio barščiui giminingas augalas Didysis amis (Ammi majus), kuris furanokumarinų sukaupia daugiau.
Furanokumarinais turtingi ir kiti mūsų krašte aptinkami augalai – rūtos, pastarnokai, jonažolės, laukiniai pankoliai, salierai. Dirbant prie jų ir esant ryškiam saulės apšvietimui reikia būti atsargiam, kaip ir prie Sosnovskio barščių. Pastaraisiais metais nelaimingų atsitikimų gamtoje padaugėjo pirmiausia dėl to, kad žmonės tapo nutolę nuo gamtos, nebepažįsta jos.
Mūsų aplinkoje gausu nuodingų augalų, bet tai ne priežastis juos naikinti. Atvirkščiai, apsinuodijimo atvejai yra priežastis labiau šviesti visuomenę ir ypač vaikus. Lietuvoje pasitaikydavo mirtinų atvejų, kai vaikai upėje prisigaudydavo į salierus panašių nuodingosios nuokanos gumbų ir jų paragaudavo. Neseniai Lenkijoje buvo aprašytas atvejis, kuomet nuo Sosnovskio (ar Mantegacio) barščio sukeltų nudegimų mirė moteris. Nuo to laiko ir Sosnovskio barštis spaudoje pradėtas vadinti mirtinu augalu. Tačiau skirtingai nuo nuokanos, šie barščiai yra invazinė (sparčiai plintanti) rūšis, todėl kuo ilgiau delsime, tuo brangiau mums kainuos kova su šiais atėjūnais.
Šiuo metu iš Kaukazo kilusios dvi barščių rūšys užima jau milijonus hektarų visoje Europoje. Sosnovskio barštis paplitęs rytinėje Europos dalyje iki Lenkijos, o žymiai stambesnis Mantegacio barštis labiau paplitęs Vakarų Europoje, bet sparčiai keliauja iki Lietuvos. Literatūroje nurodoma, kad Sosnovskio barščiai Lietuvoje užveisti apie 1950 metus – pirmiausia Biologijos instituto eksperimentinėje bazėje kaip pašarinis augalas. Iš ten šis labai dekoratyvus, įspūdingas augalas paplito kolektyviniuose soduose. Kaip medingą augalą platino ir bitininkai. Aukštaitijos nacionalinio parko Bitininkystės muziejuje šis „eksponatas“ irgi ilgą laiką žaliavo. Visai neseniai tikrą „barštyną“ aptikau Skinderiškio dendrologiniame parke Kėdainių rajone. Parką prižiūrinti Kėdainių miškų urėdija turėtų kuo greičiau juo atsikratyti lankytojų saugumo labui.
Tarybiniais metais šis sultingas augalas buvo pripažintas tinkamu gyvulių silosui ir pasklido po Švenčionių, Kauno bei Vilniaus rajonų kolūkius. Tik pastebėjus nevaldomus Sosnovskio barščio plitimo požymius, imta abejoti augalo nauda. Iki 1990 metų atkakliojo barščio jau buvo aptikta 17-oje Lietuvos rajonų, o apie 2005 metus jis jau buvo išplitęs beveik visoje Lietuvoje. Dabar jau nerasi gyvenvietės, kurios apylinkėse neaptiktum Sosnovskio barščių. Vienas augalas sunokina iki 100 tūkst. sėklų, jos ilgam nusėda į dirvos sėklų banką ir kartu su žemėmis žmonių yra išplatinamos. Taip pat sėklas platina vėjas ir polaidžio vanduo.
Kova su Sosnovskio barščiu sudėtinga ir trunkanti daug metų. Cheminės priemonės veiktų gan efektyviai, bet turint omeny, kokius plotus tektų išnuodyti, kiek žemės ir vandens užteršti, herbicidų naudojimo reiktų vengti. Įvairios mechaninės priemonės (nuolatinis šienavimas, suarimas) ilgainiui sunaikintų esamus barščius, bet iš žemėje likusių sėklų išdygs nauji. Nustatyta, kad efektyvu užpilti tą vietą 25 cm žemių sluoksniu – pro tokį sėklos nebegali išdygti.
Kaip ir visos kitos invazinės augalų rūšys Sosnovskio barščiai pirmiausia įsikuria pažeistose ir užterštose teritorijose ir tik tada iš jų plinta į natūralias. Todėl turėtume rūpintis, kad mūsų aplinkoje būtų kuo mažiau šiukšlynų, nesutvarkytų karjerų, apleistų statybviečių, užšlamštintų pamiškių, neprižiūrimų pakelių ir kitų panašių vietų, antraip tiesiogine šių žodžių prasme paruošime dirvą ne tik Sosnovskio, bet ir žymiai įspūdingesniam Mantegacio barščiui. Kaip gamtininkas, jau seniai pastebėjau, kad natūrali aplinka, kurioje nėra pažeista ekologinė pusiausvyra, neįsileidžia invazinių rūšių, jeigu tik nėra daug pažeistų ir užšlamštintų vietų, kurios ir tampa invazinių augalų židiniais.
Europos Parlamento nario Bronio Ropės biuras kartu su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga šiemet iniciavo piliečių peticiją, kuria reikalaujama, kad Vyriausybė imtųsi neatidėliotinų priemonių kovai su Sosnovskio barščio plitimu. Esame nepatenkinti tokių pinigų švaistymu, kai invaziniai augalai naikinami mažais ploteliais, o po kelerių metų jie vėl užželia tais pačiais augalais, pasisėjusiais iš aplinkinių teritorijų. Reikia rimtos ir didelės talkos įtraukiant visas įmanomas valstybės ir savivaldybių įmones, ūkininkus, apmokytus savanorius. Mūsų krašte įsivešėjęs Sosnovskio barštis yra klaida, bet ne gamtos, o žmonių ir dar turime šansą tai ištaisyti.
Peticiją galite rasti tinklalapyje lvzs.lt
Trumpai apie autorių: Andrejus Gaidamavičius yra Europos Parlamento nario Bronio Ropės padėjėjas aplinkosaugos klausimais