Andrejus Ilarionovas: Atsisakyti Krymo Rusijai bus nelengva, tačiau tai dar nereiškia, jog šio kelio nereikia įveikti

Andrejus Ilarionovas | gordonua.com

Rusijos ekonomisto Andrejaus Ilarionovo nuomone, Krymas bus sugrąžintas Ukrainai tuomet, kai Rusija taps demokratine valstybe. Šia tema A.Ilarionovas savo tinklaraščio „livejournal.com“ puslapyje paskelbė publikaciją, pavadintą „Taškas, iš kur negrįžtama“ (rus. „Точка невозврата“), kurioje išsamiai analizuojamos aplinkybės, lemsiančios ne tik aneksuoto Krymo, bet taip pat ir Rusijos ateitį.

Pasiūlęs testą Krymo tema „Pasakyk man, kam priklauso Krymas, ir aš pasakysiu kas esi“, Aideras Muždabajevas šia formuluote išryškino pagrindinį klausimą, diskutuojamą toje akivaizdžiai svarbiausioje polemikoje, kuri Rusijoje tęsiama nuo to meto, kai subyrėjo SSSR.

Ši prasidėjusi diskusija –ne tik ir ne tiek apie Krymą. Ir ne tik apie Ukrainą. Ir netgi ne apie Rusijos ir Ukrainos santykius.

Ši diskusija apie Rusiją. Apie tai, kokia ji turėtų tapti. Apie tai, kokiomis taisyklėmis turėtų vadovautis šiuolaikinė Rusijos visuomenė, kokiais principais turėtų kliautis naujoji Rusijos valstybė. Tiek tarptautinėje arenoje, tiek ir šalies viduje.

Trys teisiniai principai ir trys pagrindinės šiuolaikinės Rusijos politinės jėgos

Pagal atsakymus į „Krymo testą“, Rusijos politikai ir visuomenės veikėjai susiskirstė į tris aiškiai išsiskiriančias grupes. Nepriklausomai nuo jų pateikiamų individualių formuluočių ypatybių, savo atsakymus jie grindžia trimis skirtingais principais – personaline elgsena, asmeniškai komfortišku visuomeninio gyvenimo teisiniu organizavimu ir pageidaujamais nacionalinės valstybės veiksmais. Šie trys principai liudija apie jų skirtingą požiūrį į nusikaltimą – tiek potencialų, tiek tebevykdomą, tiek ir įvykdytą.

Pirmasis principas – nei įstatymu, nei morale nesuvaržytas jėgos principas. „Galima tai, ką aš galiu“. „Nėra tokio nusikaltimo, kurio negaliu padaryti, jeigu tik turiu tokią galimybę. Jeigu galiu užpulti, pavogti, apiplėšti, okupuoti, prijungti, pasisavinti, aneksuoti, išprievartauti, nužudyti, – vadinasi, tai turiu daryti“. Tai mafijos principas. Tai principas, kurį V.Putinas ir dabartinė Kremliaus korporacija praktiniais veiksmais daug kartų pademonstravo tiek šalies viduje, tiek ir išorėje. Tai ir režimo propagandininkų plačiai populiarinamas principas.

Antrasis principas – neribota (neliberalia) demokratija pridengto drovaus populizmo principas. „Įmanoma viskas, kam pritaria dauguma“. „Aš pripažįstu, jog yra pažeidžiami (buvo pažeisti) visi įmanomi įstatymai ir normos, jog yra padarytas nusikaltimas; aš sutinku, jog padarytas nusikaltimas yra siaubingas; aš netgi smerkiu šį nusikaltimą; tačiau jeigu gyventojų dauguma pasisako už šio nusikaltimo rezultatų išsaugojimą, tuomet aš nieko nedarysiu tam, kad tai liautųsi, kad būtų apginta auka, sugrąžintas grobis, o nusikaltėlis būtų nubaustas“. Tai – nusikaltimo rezultato, kaip susiklosčiusios tikrovės, pripažinimo principas, kuomet nuosavi veiksmai priderinami prie minios instinkto. Tokį principą išpažįsta Aleksejus Navalnas, Michailas Chodorkovskis, Julija Latynina; šį principą palaiko ir jį įvairiai interpretuoja jų šalininkai.

Trečiasis principas – teisės viršenybės, liberalios demokratijos principas. „Galima tik tai, kas nepažeidžia įstatyminių teisių – ir žmonių, ir valstybių“. „Jeigu vykdomas (įvykdytas) nusikaltimas, tuomet nepaisydamas aplinkinių nuomonės, aš padarysiu įmanomai viską, kad užkirsčiau kelią nusikaltimui, apginčiau auką, nubausčiau nusikaltėlį. Jeigu prireiktų, galėčiau tam aukoti savo jėgas ir metus, už tai galėčiau net paaukoti savo gyvybę“. Nusikaltimai yra neleistini. Jeigu nusikaltimas jau padarytas, tuomet auka turi būti apginta, jai privalu sugrąžinti pagrobtą turtą, o vagis, juo labiau – plėšikas, prievartautojas, žudikas – privalo būti įkalintas. Tai – teisinės valstybės principas. Šį principą gina, pavyzdžiui, Arkadijus Babčenka, Vitalijus Portnikovas, Borisas Višnevskis, Andrejus Piontkovskis, Garis Kasparovas ir daugelis kitų, įskaitant ir šių eilučių autorių.

Šias tris reakcijas į nusikaltimą, šiuos tris svarbiausius personalinės elgsenos, teisinio režimo organizavimo, valstybės veiksmų pobūdžio principus galima, pasitelkus F.Dostojevskio žodžius, apibrėžti trimis pamatinėmis formuluotėmis: „Nusikaltimas ir jo skatinimas“, „Nusikaltimas ir jo drovus pripažinimas“, „Nusikaltimas ir bausmė už jį“. Europoje 1930-ųjų pabaigoje šiuos tris principus savo veiksmais įkūnijo trys grupės, vadovaujamos, pirmuoju atveju – Hitlerio, Mussolinio, Stalino, antruoju – Daladjė ir Čemberleno, trečiuoju – Čerčilio ir de Golio; pirmuoju atveju vykdoma agresija, antruoju – su ja susitaikoma, trečiuoju – jai pasipriešinama.

Trys europiniai (ir bendražmogiškieji) raidos keliai

Atsižvelgiant į Putino, Navalno ir Chodorkovskio skelbiamą ir nuolat pabrėžiamą ištikimybę vadinamajam europinės raidos keliui, verta pastebėti, jog visi trys ką tik išvardyti principai, trys paminėti veiksmų būdai yra ir europiniai, ir visiškai šiuolaikiški. Tiek sicilietiškoji mafija, tiek Mussolinio ir Hitlerio nacionalinė mobilizacija, tiek ir anglosaksiškoji, skandinaviškoji, kontinentinė teisės viršenybės tradicija – visa tai yra absoliučiai europietiški reiškiniai. Todėl iškilmingas europinės raidos pasirinkimo pažadas pats savaime dar nereiškia, jog nebus pasikliauta mafijinio arba nacionalinio mobilizacinio visuomeninės raidos kelio variantu – visiškai europietišku pagal kilmę.

Negana to, visi šie trys keliai yra ne tik europietiški, bet ir bendražmogiški. Kiekvienas jų gali turėti įvairių regioninių ir etninių veidų: mafija gali įgyti neapolitietiškos kamorros arba japoniškos jakudzos pavidalą, nacionalinė mobilizacija gali būti vykdoma pagal Mussolinio itališkąjį, Hitlerio vokiškąjį arba Perono argentinietiškąjį variantus, teisines valstybes galima aptikti visame pasaulyje – nuo Kanados ir Islandijos iki Honkongo ir Taivano. Todėl vien tik deklaruojamas vadinamojo europinio raidos kelio pasirinkimas iš pirmo žvilgsnio labai patrauklus daugeliui klausytojų, ne tik iš esmės nieko nepasako apie numatomą visuomenės evoliucijos variantą, bet ir yra patogus būdas jį nuslėpti.

Jeigu betarpiška reakcija į padarytą nusikaltimą leidžia išskirti tris galimo reagavimo grupes (žr. skyrelį „Trys teisiniai principai ir trys pagrindinės šiuolaikinės Rusijos politinės jėgos“), tai pagal neišvengiamų pasekmių visuomeniniam gyvenimui pobūdį pasireiškia tik dvi tokios grupės. Jos grindžiamos dviem visiškai priešingais atsakymais į pamatinius klausimus apie padarytą nusikaltimą: ar arkeršyta už auką? Ar sugrąžinta užgrobta nuosavybė? Ar nubaustas nusikaltėlis? Taip ar ne? Jeigu „taip“ – tuomet ne tik atstatytas teisingumas, bet ir sumažėja tikimybė nusikaltimą pakartoti. Jeigu „ne“ – tuomet ne tik sutrypiamas teisingumas, bet greičiausiai neišvengiamas ir recidyvas – tiek nusikaltimo pakartojimas, tiek ir naujai daromi nusikaltimai, tarp jų ir tie, kurių pasekmės dar sunkesnės.

Pagrindinis teisės principas, civilizacijos išugdytas per jos egzistavimo tūkstantmečius – pradedant Hamurabio* ir Rusios Tiesos** įstatymais ir baigiant visų be išimties šiuolaikinių valstybių baudžiamaisiais kodeksais – bausmės už padarytą nusikaltimą neišvengiamumas. Šio principo laikėsi įvairios žmonijos bendruomenės, jis įkūnytas įvairiausių tautų epuose, įtvirtintas visų konfesijų šventosiose knygose, šlovintas ir populiarintas literatūroje, kulto kūriniuose, tapusiuose nacionalinės ir bendražmogiškosios moralės bei kultūros dalimi – nuo Akiros Kurosavos „Septynių samurajų“ ir Džono Sterdžeso „Šauniojo septyneto“ iki Holivudo ir Bolivudo geriausios produkcijos pavyzdžių:

silpnesnis turi būti apgintas;
blogis turi būti nubaustas;
už auką turi būti atkeršyta;
teisingumas turi būti atstatytas.

Tai – universalūs principai, kurių prisilaiko laisva civilizuota (teisinė) žmonių visuomenė.

Trys sudėtinės „negrąžinimo“ ideologijos dalys

Reaguodami į Kremliaus režimo įvykdytus ir tebevykdomus nusikaltimus – Krymo užgrobimą, žudymus Donbase, Ukrainos išprievartavimą, Navalnas, Chodorkovskis ir Latynina pripažįsta, jog šiuos veiksmus laiko nusikaltimais, ir čia pat pripažįsta tų nusikaltimų rezultatus. Be to, dar ir vengia pasipriešinti piktadarystėms, nurodyti jų autorius. „Sumuštinį grąžinti galima, Krymą – ne“. „Faršo sugrąžinti atgal neįmanoma“. „Sumuštinis jau suvirškintas“. „Kiaušinienės nesugrąžinsi į kiaušinį“. „Krymą sugrąžinti gali tik diktatorius“. „Aš pažįstu Rusijos realybę, Krymo sugrąžinti neįmanoma. Aš jo neatiduosiu“.

Kuo paaiškinti šitokią „negrąžintojų“ poziciją? Manau, yra trys variantai, trys sudėtinės „negrąžinimo“ ideologijos dalys.

Pirma, tai gali būti kliovimosi vadinamąja realybe išdava. M.Chodorkovskis: „Aš neblogai žinau, kas Rusijoje yra realu, o kas ne“. Suprantama, tai ne agresorių ir ne mafijozų požiūris. Tai – „pakančiųjų“ pozicija. Toks tarsi vergų ir baudžiauninkų požiūris. Toks nuolankumas valstiečio, banditams atiduodančio išaugintus ryžius ir kviečius, savo žmonas ir dukteris.

Tai – savęs ir kitų įtikinėjimas, jog tenka pripažinti naująją realybę.

Atimtas Krymas – jo nesugrąžinsi.

Atimta [kompanija] „JUKOS“ – jos nesugrąžinsi.

Esu namų arešte, atimta mano laisvė – jos nesugrąžinsi.

Užgrobtos gatvės, žiniasklaida, valdžia – jų nesugrąžinsi.

Atimtos politinės ir pilietinės laisvės – jų nesugrąžinsi.

Užgrobta sava šalis – jos nesugrąžinsi.

Atimta svetima nuosavybė, aneksuota svetima teritorija – jų nesugrąžinsi.

Pjudomi migrantai, mušami juodaodžiai, konclageriuose deginami žydai – tenka pripažinti naują realybę.

Ši filosofija – tai susitaikymo su agresoriais, mafijozais, banditais, teroristais filosofija.

Tai – buvusių opozicionierių politinis taškas, iš kur negrįžtama.

Antra, čia galima įžvelgti bandymus pridengti personalinius imperinius ir šovinistinius požiūrius. Jeigu „negrąžinimo“ šalininkai surizikuos tvirtinti, jog aukščiau nurodyti pavyzdžiai yra nekorektiški, nes, girdi, visiškai neteisinga visus juos vardinti iš eilės; nes, girdi, „JUKOS“ atimti nevalia, o Krymą – galima; nes, girdi, nuosavas laisves ir nuosavybę atimti neleistina, o svetimas laisves ir nuosavybę – galima be problemų; nes, girdi, žydus deginti yra pasibaisėtina, o pjudyti Vidurinės Azijos migrantus– paties Dievo duota, tuomet jie liudija patį tikriausią, distiliuotą imperinio šovinizmo požiūrį. Ir dar: tuo pripažįstama principinė, giliai dvasinė giminystė – tarp „Krymo negrąžintojų“ ir Krymo agresorių. Juos skiria nebent jų demonstruojamos veidmainystės laipsnis – mafijozams dažniausiai nebūtina teisintis dėl savų nusikaltimų, tuo tarpu „realistai“ savuosius imperinius šovinistinius apetitus siekia pateisinti „vyraujančia tamsios liaudies nuomone“, „demokratiniu daugumos balsavimu“, „teisingo, sąžiningo referendumo rezultatais“.

Tai – buvusių opozicionierių mentalinis taškas, iš kur negrįžtama.

Trečiasis paaiškinimas gali būti „negrąžintojų“ palankumas vadinamajai demokratinei tironijai, kuomet pripažįstama, jog bet kokie klausimai (taip pat ir dėl teritorijų priklausomybės) gali būti sprendžiami daugumos nuomone (balsavimu). Pagal šį principą ne tik visuomeninius, bet ir privataus bei asmeninio gyvenimo klausimus gali lemti atitinkamų įgaliojimų neturinčių asmenų nuomonė. Pavyzdžiui, jeigu kaimynai nusprendžia, jog nepaisant šeimininko prieštaravimų, į jo butą galima įkeldinti naują gyventoją, jeigu partinis susirinkimas uždraudžia vyro ir žmonos skyrybas, jeigu balsavimu nuspręsta, jog valdžios pavogto turto grąžinti nereikia, tuomet, žinoma, teks vadovautis šiais demokratinės tironijos principais. Matyt, jei jau pasitaikė atsidurti prievartautojų gaujoje ir jei auka jau prievartaujama, tuomet priešintis piktadarybei nėra jokios prasmės – juk „auką apginti gali tik diktatorius“, o be to, „aš neblogai žinau, kas šioje gaujoje realu, o kas – ne“.

Tai – buvusių opozicionierių moralinis taškas, iš kur negrįžtama.

Nepriklausomai nuo to, kokie konkretūs „negrąžintojų“ pozicijos aiškinimai labiausiai atitinka tikrovę – ar tai būtų jų ištikimybė „realizmui“, imperiniam šovinizmui, demokratiniam totalitarizmui, ar dar kokiems nors tų principų deriniams, – mažiausiai viena aplinkybė yra neginčytina: „negrąžintojų“ pozicija neturi nieko bendro nei su liberalizmu, nei su teisės viršenybe, nei su strategine programa, pagal kurią Rusijoje būtų kuriama teisinė valstybė ir liberalioji demokratija. Matyt, neatsitiktinai savo epinėje diskusijoje su V.Portnikovu M.Chodorkovskis prisipažino (panašu, jog tai svarbiausi, visus jo ankstesnius pareiškimus ir deklaracijas nusveriantys žodžiai): „Žinoma, teisinės valstybės klausimais aš nesu ekspertas“. Deja, bet tai tiesa – savo daugkartiniais komentarais Chodorkovskis pademonstravo, jog iš tikrųjų neturi supratimo apie tai, kas yra teisinė valstybė ir teisės viršenybė.

Ar reikia grąžinti Krymą?

Atsakyti į klausimą, paskatinusį itin svarbią nacionalinę diskusiją apie šiuolaikinę Rusiją – ar reikia grąžinti Krymą? – būtų taip paprasta ir akivaizdu, jog galbūt net specialiai reikėtų tokį klausimą sugalvoti – tam, kad galėtume visą eilę tėvyninių politikų sparčiuoju metodu apmokyti teisės pagrindų.

Rusija privalo grąžinti Krymą Ukrainai, ir tai yra neginčytina

Deja, visi argumentai, kuriuos pasitelkia [Krymo] grąžinimo priešininkai, ne tik kad neišlaiko kritikos, bet yra paprasčiausiai nerelevantiniai.

Ne taip jau reikšminga, kokiomis aplinkybėmis 1954-aisiais metais įvyko Krymo perdavimas Ukrainai. Juo labiau, kad anuometinis aktas nesuteikia jokių, net ir mažiausių argumentų „negrąžintojams“. Perdavimas buvo įvykdytas SSSR, Rusijos SFSR ir Ukrainos SSR aukščiausiųjų įstatyminių organų sprendimu, nė kiek nepažeidžiant anuomet veikiančių įstatymų. Be to, 2014-aisiais metais Krymo buvimo Ukrainos sudėtyje laikotarpis (60 metų) jau beveik dukart viršijo jo buvimo RSFSR sudėtyje trukmę (34 metus).

Krymo „anšliuso“ byloje neturi reikšmės buvusios (tikros ar išgalvotos) ekonominės Ukrainos ar Krymo nesėkmės, o sugrąžinimo klausimas negali būti siejamas su galimu Ukrainos ekonomikos suklestėjimu ar Rusijos ekonomikos suirute ateityje. Panašiai, kaip kad sprendžiant sienų keitimo klausimą, jokios reikšmės neturėtų, pavyzdžiui, Kaliningrado srities ekonominis atsilikimas, lyginant su klestinčia Vokietija, arba Pečengos, Ladogos Karelijos ir šiaurinės Karelijos sąsmaukos dalies ekonominis vegetavimas, lyginant su Suomijos ekonominiais pasiekimais.

Krymo aneksijos pateisinimui jokios reikšmės neturi ir tas faktas, jog dauguma pusiasalio gyventojų – etniniai rusai. Dauguma gyventojų Narvoje, Daugpilio ar šiaurinio Kazachstano srityse – taip pat rusai, tačiau juk tai nereiškia, jog šie rajonai turi būti prijungti prie Rusijos, todėl jokių argumentų Krymo „negrąžintojams“ toks faktas neprideda. Panašiai, kaip kad vokiškakalbių gyventojų dauguma Austrijoje ir Šveicarijoje dar nesuteikia Vokietijai teisės prie savęs prijungti šias šalis ar net kokias nors jų dalis.

Jokios reikšmės neturi ir paskelbtieji 2014-ųjų metų kovo 16-ąją Kryme surengto „okupendumo“ rezultatai – net jeigu jie ir nebūtų suklastoti ir už prisijungimą prie Rusijos iš tikrųjų būtų balsavusi dauguma pusiasalio gyventojų. 1938-aisiais metais Sudetuose ir Austrijoje surengtuose tikruose, nesuklastotuose referendumuose už prisijungimą prie Vokietijos balsavo per 99 proc. gyventojų, bet vis dėlto Sudetų sritis galiausiai buvo sugrąžinta Čekoslovakijai, o Austrija liko nepriklausoma.

Neturi reikšmės ir neva prorusiškoji Krymo visuomenės nuomonė, kurią nurodo B.Nemcovas – net ir tuo atveju, jeigu gyventojų dauguma iš tiesų būtų pritarusi „anšliusui“. Juo labiau, kad pastarųjų metų visuomenės nuomonės apklausos parodė, jog Krymo prijungimo prie Rusijos šalininkai sudarė tik akivaizdžią mažumą tarp pusiasalio gyventojų – nuo 25 iki 41 proc. balsų.

Juo labiau visiškai nesvarbu, ką apie Krymo aneksiją galvoja Rusijos gyventojai ir kaip jie šiuo klausimu balsuotų.

Krymo priklausomybės klausimas – ne Rusijos reikalas. Jis nesusijęs nei su Rusijos valdžios, nei su Rusijos gyventojų jurisdikcija.

Krymo priklausomybės klausimas – tai ir ne pusiasalio gyventojų klausimas. Išskyrus pusiasalio senbuvius – visų pirma, Krymo totorius – kiti Krymo gyventojai neturi kokių nors teisėtų įgaliojimų spręsti šį klausimą.

Krymo priklausomybės klausimo negali lemti „Rusijos ir Ukrainos derybos, dalyvaujant Europos Sąjungai“, nes nei Rusija, nei Europos Sąjunga Krymo atžvilgiu nedisponuoja kokiomis nors teisinėmis galiomis. Be to, apiplėštojo derybos su plėšiku, siekiant teisingumo pergalės, yra visiškas absurdas – bet kokios derybos gali būti pradėtos tik po to, kai aukai bus besąlygiškai sugrąžinta viskas, kas buvo iš jos pagrobta.

Krymo priklausomybės klausimas liečia tik vieną tarptautinės teisės subjektą – šios teritorijos savininką. Krymo pusiasalio savininkė yra Ukrainos valstybė. Tik šis subjektas, ir joks kitas, turi būtinąją teisinę galią spręsti apie šios teritorijos priklausomybės pakeitimą.

Ukrainos valstybės įgaliojimus, teisėtai leidžiančius spręsti apie Krymo pusiasalio teritorijos priklausomybę, kodifikavo tiek pati Ukraina („134-asis Ukrainos Konstitucijos straipsnis. Krymo Autonominė Respublika yra neatskiriama sudėtinė Ukrainos dalis“), tiek ir Krymo Autonominė Respublika (1-asis Krymo AR Konstitucijos straipsnis. Krymo Autonominė Respublika yra neatskiriama sudėtinė Ukrainos dalis“). Negana to, juos [Ukrainos įgaliojimus] dokumentiškai ir daug kartų patvirtino visi kiti tarptautinių santykių subjektai, įskaitant ir Rusiją.

Jungtinių Tautų chartija:

2 straipsnis

3. Visos narės tarptautinius ginčus sprendžia taikiomis priemonėmis taip, kad nekeltų grėsmės tarptautinei taikai bei saugumui ir teisingumui.
4. Visos narės tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo tiek prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.

1975 m. rugpjūčio 1 d. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Baigiamasis aktas:

II. Susilaikymas nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo

Šalys dalyvės tarpusavio santykiuose, o taip pat ir savo tarptautiniuose santykiuose apskritai, susilaikys nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę, ar veikimo kokiu nors kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų ar šios Deklaracijos tikslais. Jokie argumentai negali būti naudojami siekiant pateisinti grasinimą jėga ar jos panaudojimą, pažeidžiant šį principą.

Tuo būdu, šalys dalyvės susilaikys nuo bet kokių veiksmų, sudarančių grasinimą jėga ar jos tiesioginį ar netiesioginį panaudojimą prieš kitą valstybę dalyvę.

Lygiai taip pat jos susilaikys nuo bet kokių jėgos apraiškų, kurių tikslas yra priversti kitą šalį dalyvę atsisakyti naudotis visomis savo suvereniomis teisėmis. Taip pat jos tarpusavio santykiuose susilaikys nuo bet susidorojimo jėga veiksmų.

Jokie tokie grasinimai jėga ar jos panaudojimas nebus naudojami kaip ginčų, ar klausimų, galinčių sukelti ginčus tarp jų, sprendimo priemonė.

III. Sienų neliečiamumas

Valstybės dalyvės laiko neliečiamomis visas viena kitos sienas, taip pat ir visų Europos valstybių sienas ir todėl jos susilaikys, dabar ir ateityje, nuo pasikėsinimų į šias sienas. Jos taip pat susilaikys nuo bet kokių pretenzijų ar veiksmų, nukreiptų į bet kurios iš valstybių dalyvių teritorijos ar jos dalies užgrobimą ar pasisavinimą.

IV. Valstybių teritorinis vientisumas

Valstybės dalyvės gerbs kiekvienos valstybės dalyvės teritorinį vientisumą.
Todėl jos susilaikys nuo bet kokių veiksmų, nesuderinamų su Jungtinių Tautų Chartijos tikslais ir principais, nukreiptų prieš bet kokios valstybės dalyvės teritorinį vientisumą, politinę nepriklausomybė ar vienybę, ypač nuo bet kokių tokių veiksmų, sudarančių grasinimą jėga ar jos panaudojimą.

Taip pat šalys dalyvės susilaikys nuo viena kitos teritorijos pavertimo karinės okupacijos ar kitų tiesioginių ar netiesioginių jėgos panaudojimo priemonių objektu, pažeidžiant galiojančią tarptautinę teisę, arba įsigijimo naudojant tokias priemones arba jomis grasinant objektu. Jokia tokios rūšies okupacija ar įgijimas nebus pripažįstami teisėtais.

1991 gruodžio 8 d. Sutartis dėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrimo:

5 straipsnis.

Aukštosios Susitariančiosios Šalys pripažįsta ir gerbia viena kitos teritorinį vientisumą ir esamų sienų neliečiamumą sandraugos viduje.

1994 m. sausio 14 d. Budapešto memorandumas:

[…] Kai tik START-1 (Strateginės ginkluotės neplatinimo) sutartis įsigalios ir Ukraina taps valstybe – Sutarties dėl branduolinio ginklo neplatinimo (NPT) dalyve, neturinčia branduolinio ginklo valstybių, Rusija ir JAV:

– Patvirtins Ukrainai savo įsipareigojimą pagal ESBK (Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos) baigiamojo akto principus gerbti ESBK valstybių – dalyvių nepriklausomybę ir suverenitetą bei esamas sienas – ir pripažins, kad sienų pakeitimai gali būti vykdomi tik taikiu būdu ir pagal susitarimą; ir patvirtins savo įsipareigojimą susilaikyti nuo grasinimų jėga ar jos panaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę, ir kad jokia jų ginkluotė niekada nebus panaudota kitaip, kaip tik savigynai arba kokiu nors kitu būdu, laikantis Jungtinių Tautų Chartijos.

„Didžioji“ 1997 m. gegužės 30 d. Sutartis dėl draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės tarp Rusijos Federacijos ir Ukrainos:

2 straipsnis

Aukštosios Susitariančiosios Šalys, laikydamosi JT Chartijos nuostatų ir bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Baigiamojo akto įsipareigojimų, gerbia viena kitos teritorinį vientisumą ir patvirtina esamų tarp jų sienų neliečiamumą.

3 straipsnis

Aukštosios Susitariančiosios Šalys tarpusavio santykius grindžia abipusės pagarbos, suverenios lygybės, teritorinio vientisumo, sienų neliečiamumo, taikaus ginčų sureguliavimo, negrasinimo jėga bei jos nenaudojimo, įskaitant ekonominį ir kitokį spaudimą, tautų teisės laisvai spręsti savo likimą, nesikišimo į vidaus reikalus, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimo, bendradarbiavimo tarp valstybių, sąžiningo tarptautinių įsipareigojimų vykdymo principais, bei kitomis visuotinai pripažįstamomis tarptautinės teisės normomis.

4 straipsnis

[…] Šalys deda pastangas, kad visi ginčytini klausimai, būtų sprendžiami tik taikiomis priemonėmis, ir bendradarbiauja užkardant ir sprendžiant su jų interesais susijusius konfliktus ir situacijas.

6 straipsnis

Kiekviena Aukštųjų susitariančiųjų šalių susilaiko nuo dalyvavimo ar paramos bet kokiuose veiksmuose, nukreiptuose prieš kitą Aukštąją susitariančiąją šalį.

Vienintelis atvejis, kai Rusijos politiniam arba visuomenės veikėjui atsiveria galimybė pritarti Rusijos atsisakymui sugrąžinti Krymą Ukrainai, įmanomas tik tomis aplinkybėmis, jei Ukrainos valstybė savanoriškai atsisakytų savo teisių į Krymą ir apie tai pareikštų teisiškai aiškiai ir nedviprasmiškai.

Visais kitais atvejais, palaikydami atsisakymą sugrąžinti Krymą Ukrainai, Rusijos politiniai ir visuomenės veikėjai iš tikrųjų parodo pritariantys ypač sunkiems tarptautiniams nusikaltimams – Putino režimo agresijai prieš Ukrainą ir Krymo aneksijai. Tai reiškia, jog toks veikėjas nedelsiant ir besąlygiškai de facto tampa Putino režimo sąjungininku – nepriklausomai nuo bet kokių išlygų apie sugrąžinimo procedūros sunkumus bei nuorodų apie kokių nors piliečių nuomonę. Matyt, visai neatsitiktinai [radijo stoties] „Echo“ žurnalistė pastebėjo: „interviu su Navalnu buvo [viešai] paskelbtas, tačiau papildomų problemų dėl to neatsirado. Galbūt todėl, jog interviu herojus pasakė kažką tokio, kas viršūnėse buvo įvertinta palankiai. Arba atvirkščiai – nepasakė nieko, kas galėtų pasirodyti nepageidautina“.

Kada ir kaip Krymas bus sugrąžintas Ukrainai?

M.Chodorkovskio nuomone, „Krymą sugrąžinti Ukrainai artimiausiais dešimtmečiais galės tik diktatorius“.

Tokio teiginio istorinė patirtis nepatvirtina. Istorija pateikia įvairių pavyzdžių, parodančių, kokiu būdu aneksuota teritorija būdavo sugrąžinama teisėtam savininkui.

Irako aneksuotas Kuveitas buvo išlaisvintas praėjus septyneriems mėnesiams nuo okupacijos pradžios. Po to, kai buvo nuversta Sadamo diktatūra, Irakas pripažino Kuveito suverenitetą.

1938-ųjų metų Austrijos anšliusas po penkerių metų buvo paskelbtas niekiniu – kuomet 1943-iųjų spalio 30-ąją sąjungininkai pasirašė Maskvos deklaraciją. 1945-aisiais metais Austrijos suverenitetas buvo atstatytas.

Vokietijos aneksuota Sudetų sritis, praėjus septyneriems metams nuo aneksijos pradžios, vykdant Potsdamo konferencijos susitarimus, buvo sugrąžinta Čekoslovakijai. Teritorinių pretenzijų į Austriją ir Sudetus atsisakė ne diktatorinė, o demokratinė Vokietija.

Indonezijos aneksuotas Rytų Timoras savo nepriklausomybę atstatė 1999-aisiais metais, praėjus 24-iems okupacijos metams. Rytų Timoro suvereniteto atstatymą pripažino ne diktatorinė, o demokratinė Indonezija.

Estija, Latvija, Lietuva, Moldova, kurias 1940-aisiais metais aneksavo SSSR, vėl buvo pripažintos nepriklausomomis po 51-erių metų. Ir tai padarė ne diktatoriškoji SSSR, o demokratinė Rusija.

Turbūt, yra tiesos pasakyme, jog kelias, kurį Rusijai teks įveikti, atsisakant Krymo aneksijos ir sugrąžinant jį Ukrainai, bus negreitas ir nelengvas. Tačiau tai nereiškia, jog tas kelias nebus įveiktas. O juo labiau – jog tokio uždavinio būtų galima (ir leistina) atsisakyti.

Kelias, kurį Rusijai teks įveikti, sukuriant laisvą teisinę demokratinę valstybę, matyt, bus gerokai sunkesnis, negu Krymo sugrąžinimas Ukrainai. Tačiau tai dar nereiškia, kad toks siekis nebus įgyvendintas. Ir kad dėl kelyje iškylančių dabartinių ar būsimų sunkumų reikia (ir leistina) atsisakyti šio tikslo. Atsisakymas spręsti paprastesnį klausimą – lyginant su sudėtingesniu – liudija ne apie tai, jog jo išspręsti neįmanoma, o apie tai, jog iš opozicijos gretų pasitraukia minėtieji „pakantieji“ ir „negrąžintojai“, jog jie pasiekė savuosius taškus, iš kur nebesugrįžtama.

Kuomet Rusijoje bus sėkmingai išspręstas laisvos teisinės demokratinės valstybės sukūrimo uždavinys, tuomet tokia palyginti smulki problema, kaip, sakykim, Krymo sugrąžinimas jo teisėtam savininkui, gali būti išspręsta pakankamai greitai ir paprastai.

gordonua.com

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas ir Leonas Merkevičius.

* Hamurabio įstatymas, arba Hamurabio teisynas (lot. Codex Hammurabi) – Babilono valdovo Hamurabio teisės rinkinys, vienas seniausių pasaulio teisynų, pats reikšmingiausias Mesopotamijos dokumentas.

** Rusios Tiesa, arba Rusios teisynas (sen. Rusios kalba: Русськая правда) – pirmasis rašytinis (apie 1280 m.) rusų teisės paminklas.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
17 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Beta

Demokratinė Rusija… graži utopija.

Ot ir ne

Nežinantys istorijos yra vaikai. Imperijos kuriasi ir subyra. Žinote išimčių?

esame antroje stadijoje

vagiama milijonais ir prievartaujami vaikai – su daugumos pritarimu.
Esame, deja , tik antroje stadijoje – gerai tik, kad ne pirmoje – kaip putiniškoji rusija.

Kažkas klausė,ar

gali būti Rusija be Putino?Be šio Putino Rusijoje istorija paliko tūkstančius putinų.Daug putinų sėdi ir mūsų politikuose,pirštais nerodysim.Ypač tuose,kurie pasiuntė smogikus į Garliavą atimti mergaitės.Rusija gali būti be šio Putino,nes turi jų tūkstančius.Tačiau ar tai ne pasąmoninis kerštas vakarams,kurie siuntė vagonais pinigus,kad įvykdytų Rusijoje spalio revoliuciją,godumo vedami.Leninas jiems parodė špygą.Viso to kaina besitęsiantys karai ir dabar.SUŽALOTAS MĄSTYMAS-štai kas yra putinas.

lubianka inforrmbiuro

Su giliu liūdesiu pranešame, kad eidamas tarnybines putlerinio propagandono pareigas, perskaitęs šį straipsnį, ištiktas šoko ir patekęs į gilią komą, mirė draugas Taigisas.

Žiurkėnas

Yra putinas – nėra sūrio!

Ukraina

turi iššūkį.Apvalyti savo mąstymą.Atrasti save,o paskui jau atsargiai vertinti vakarietiškas vertybes,labai jas atsirenkant.Tai yra didžiausias jos turtas-išsaugoti save.Visa kita bus pridėta.

gintas

JAV globalistų pridurko Ilarionovo paistalai –
Tinkama vieta tiesos.lt, t.y. melo ir rusofobijos kurstymo portalui.

gintas  = Taigis ?

KGB už niko panaudojimo kiekį moka atitinkamą sumą,
Todėl taip retai KGBistai keičia savo nikus.
Vis tik kvailoki tie KGBistai 🙂

proto bokštui taigintui

būk malonus, (juk tau bus nesunku -pažerk kontraargumentų galinčių patvirtinti kad Ilarionovas yra pridurkas ir šis straipsnis paistalai.
gerai?
antraip pamanysime, jog esi tik pigus melagėlis.

Idomu,

ką į ,,negražintojų gretas” išėję Navalnas ir Chodorkovskis ,,suraitytų” perskaitę šį straipsnį?

visai ka kita galvoja anglu generolas!

о еще больше поражают высказывания нынешнего новоиспеченного лорда Дэвида Ричардса Херстмонсо об отношении Британии к российским реалиям. Мне вообще показалось, что британское общество слегка прозревает. После безоглядной и слепой поддержки антиправительственного переворота на Украине, после голосования двумя руками за введение жесточайших санкций приходит определенное, пока, может, и робкое понимание, что бьются не за тех. Но пресс властей настолько силен, что распрямиться, поднять голову решаются далеко не все прозревшие. Британское общество, прогнувшееся под грузом обязательств перед Обамой, напоминает мне нас, бывших советских образца 1987-1988 годов. Мы уже понимали, что не все у нас в порядке, однако признавать это считалось как-то неприличным. Да и с иностранцами общаться на эту тему было не принято. Вот так сегодня и британцы. Отказаться от собственных заблуждений… Skaityti daugiau »

Taigi

Pasaulio lyderė JAV Rusijai yra pavyzdys: kai JAV grąžins Kosovą Serbijai, tai Rusija galės padiskutuoti apie Krymą.

to taigi

pirmiausia pradek nuo Kurilu salu grazinimo Japonijai ir Karaliauciaus krasto grazinimo Europai, paskelbiant laisva ekonomine zona, nes to nori Karaliauciaus gyventojai, netgi rusai ir visisko to krasto demilitarizavimo. Mazosios Lietuvos genocida vykde irgi turi buti teisiami. Apie tai buvo pamirsta Niurnbergo procese… O nuo to, kad tame procese buvo nubausti tik vienos puses nusikalteliai zmonijai, Kremlius ir isaugo i banditini monstra.

internauts

va tokiu straipsniu ir noretusi is TieSOS, o ne amzinu taikiniu laikyt vien musu Prezidente, kuri, beje, mokesi vienam kurse su Ilarionovu. Ne tokius, matyt, blogus mokytojus tuomet turejo tame inteligentiskiausiame to meto Rusijos mieste.

Kol Ilarionovas dirbo Putino patareju, tol Rusijai sekesi apmulkint Vakarus, kad ir Rusija jau zengia demokratisku keliu… Gudriajam Putinui matyt reikejo Vakaru investiciju, reikejo nauju technologiju, reikejo, kad jo gaspromai su lukoilais kuo labiau isitvirtintu uzsienio rinkose, okupuotu energetika. Ir tai jau buvo kone pavyke. 40 procentu KGB priedangos organizacija – Gasprom jau buvo okupavusi Europos energetikos. Dabar tai nusmuko iki 20 procentu. Ir tik ukrainieciu deka.
Ukraina faktiskai isgelbejo Europa, isgelbejo pasauli. Gaila, ne visi tai supranta.

nerelevantinis

„Didelis ačiū” Jeronimui Prūsui su Leonu Merkevičiumi už triūsą ir pasišventimą nuolatos turtinant bei puošiant atgyvenusią lietuvių kalbą moderniais europietiškais žodžiais.

17
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top