gordonua.com
Gruodžio 4-osios dienos metiniame pranešime Federaliniam susirinkimui Vladimiras Putinas susilaikė nuo Ukrainos kritikos. Kitą dieną Rusijos Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas separatistų kontroliuojamus Rytų Ukrainos regionus pavadino „pūliniu“ ant šalies kūno, kurį reikia išgydyti. Po gruodžio 6-ąją įvykusio susitikimo su Prancūzijos prezidentu François Hollande‘u RF prezidentas žurnalistams pasakė, kad Rusija gerbia teritorinį Ukrainos vientisumą ir nori, jog jis būtų atstatytas.
Ar pasikeitė Rusijos politikos kursas Ukrainos atžvilgiu ir kokie Putino planai dėl „Novorossijos“ – į šiuos portalo „Gordon“ klausimus atsako Rusijos ekonomistas, buvęs prezidento Vladimiro Putino patarėjas, vienas iš Rusijos Solidarumo su Maidanu komiteto steigėjų Andrejus Ilarionovas.
Mano pojūtis toks, jog Putinas šias „respublikas“ bando sukišti į Ukrainą, tuo pačiu ne atsisakydamas, o dar labiau sutvirtindamas projektą „Novorossija“, nes – jo manymu – tos vadinamosios respublikos ardys Ukrainą iš vidaus ir padės įgyvendinti jo pamėgstą federalizacijos projektą. Tą pavyzdį, kokį galės parodyti šie du anklavai, bus galima paskleisti ir į kitus šalies regionus. Putino uždavinys –ar vienaip ar kitaip – jeigu ne kariuomenės, tai separatistų pagalba pasiekti, kad Ukraina žlugtų.
Putino plano vykdytojų sudėtis eilinį kartą pasikeitė, nes skirtingiems šio projekto įgyvendinimo etapams pasitelkiami skirtingi žmonės. Buvo momentas, kai atrodė, jog pasiekti tikslą galima panaudojant Krymo variantą. Tuomet balandį, praėjus vienuolikai dienų nuo projekto „Rusų pavasaris“ įgyvendinimo pradžios, 17-ąją dieną nuskambėjo kalba apie „Novorossiją“. Vėliau paaiškėjo, jog šie lūkesčiai žlugo. Po to radosi tam tikra iliuzija, kad galima pasikliauti jėga, tačiau netrukus paaiškėjo, jog šis būdas per daug brangus, tad ir jis nepasiteisino. Tuomet Putinas ėmėsi rengti jau trečiąjį variantą: Minsko susitarimų pagrindu tose respublikose laikinai įsitvirtinti ir kokiu nors būdu šiek tiek stabilizuoti jose situaciją, o jau tada jas panaudoti kaip priemonę, sugriausiančią Ukrainą iš vidaus. Tikslas lieka nepakitęs, pakeičiami tik įgyvendinimo metodai.
Šiuo metu Putinui yra svarbu formaliai įtvirtinti nuostatą – ir bet kokiu būdu iš ukrainiečių pusės išgauti atitinkamą pažadą – dėl to, kad šalyje pradedamas federalizacijos procesas ir šie regionai įteisinami de facto kaip esantys Ukrainos sudėtyje.
Putinas tikisi, kad artimiausiu metu Ukrainos ekonominės krizės gilėjimo procesas vyks pagal blogiausią scenarijų ir, tikėtina, prives iki defolto – iki finansavimo iš išorės šaltinių nutraukimo. Tuomet ekonominė situacija pablogės iš esmės: kris grivinos kursas, spartės infliacijos tempai, didės ekonominis nuopuolis ir kris gyvenimo lygis. O tada jau prasidės socialinė ir – kaip kad Putinas labai tikisi – politinė krizė; jos rezultatas – viena iš valdžios šakų ir vienas (o galbūt ir ne vienas) jos institutų bus laikinai paralyžiuoti. Štai tuomet šį scenarijų bus galima įgyvendinti jau naujais pagrindais.
Tačiau visam tam būtina pasiruošti – kad tokio naujo puolimo pagrindai būtų užtikrinami ne vien kariniais metodais, o, galimai, tik pasitelkus kai kuriuos karinius ar pusiau karinius metodus.
Tokio scenarijaus įgyvendinimo laikotarpis truks visą žiemą ir priklausys nuo to, kaip visoje Ukrainoje toliau vystysis šalies ekonominė ir politinė situacija.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas