novayagazeta.ru
Rusijos valdžia visus mus susodino į laiko mašiną: sveiki atvykę į 1968-ųjų rugpjūtį.
Kai Putino laikus gretindo su stagnacijos epocha, tai atrodė šiek tiek pritempta. Ir išties – stagnacija mūsų dar laukia, dabar prasideda „šalnų“ era, tokia pat kaip ir 1968-aisiais, kai buvo priimtas sprendimas įvesti kariuomenę į Čekoslovakiją. Tačiau bet kuri stagnacija baigiasi revoliucija – skirtingu laipsniu „aksomine“.
Ir kaip greitai grįžta sovietinė retorika – net iki „riboto karių kontingento“. Pasirodo, mūsų valdžia neturi kito žodyno, tik sovietinį.
Peršasi ir kita aliuzija – taip pat ir dėl žodyno: Afganistanas.
Ir išorinis priešas visada po ranka – Jungtinės Valstijos. Ir valstybinė žiniasklaida stengiasi surasti argumentų, vieną už kitą egzotiškesnių ir niekšingesnių.
Du kertiniai momentai.
Pirmasis, Rusijos prezidento racionalumas buvo pervertintas. Akivaizdu, kad personalistinėje politinėje sistemoje susimauna vienas vienintelis žmogus. Ir mes jį žinome. Sprendimas dėl kariuomenės įvedimo į Krymą yra visiškai iracionalus. Net emocijų čia neužtektų. Tai – neadekvatumas. Tai iššūkis – tiesiogine šio žodžio prasme – pasauliui. Tai – būdas atsiriboti nuo pasaulio. Tai – visų ir visokių tiltų deginimas.
Olimpiada baigėsi – viskas leidžiama. Nors, žinoma, ji čia niekuo dėta. Putinas ėjo prie tokio sprendimo nuosekliai. Nuo 2012-ųjų gegužės. Tiksliau – nuo 2011-ųjų gruodžio. Dar tiksliau – nuo 1999-ųjų vasaros, kai atėjo į valdžią.
Antrasis momentas.
Šis absurdiškas, pavojingas sprendimas, iš esmės besikertantis su sveiku protu ir tarptautine teise, buvo priimtas tik dėl to, kad šalyje nėra normalios demokratijos, normalios opozicijos, normalaus parlamento. Nė vienas – nė vienas! – „elito“ veikėjas nepaprieštaravo. Kai kas išsigando. Kiti nuoširdžiai palaikė. Ir vienu, ir kitu atveju „elito“ atstovai veikė genami baimės. Putino baimės. Baimės dėl savo valdų (nors kaip dabar išsaugoti apartamentus Majamyje – pačiame galimo priešo, nors ir atrodžiusio neįtikėtinu guolyje). O Genadijaus Ziuganovo susižavėjimas nesiduoda aprašomas. Pagaliau akivaizdu – parlamentinė opozicija yra dekoratyvinė.
Tą 1968-ųjų rugpjūtį septyni drąsuoliai išėjo į Raudonąją aikštę, nes jiems buvo gėda dėl savo valdžios. Kadangi valdžia sutapatino save su šalimi, ši grupelė žmonių, kankinamų gėdos už savo šalį, atėjo parodyti, kad yra ir tokių, kurie mano kitaip nei politbiuras. Dabar tokių žmonių, kuriems gėda už savo šalį, yra daug daugiau. Ir tuo situacija esmingai skiriasi nuo 1968-ųjų. Valstybė galutinai atsiskyrė nuo šalies. Valdžia, priėjusi iki beprotybės dėl fantominių imperijos skausmų, sumąsčiusi, kad ją – imperiją – dar galima atkurti, įsitikinusi, kad ji išreiškia daugumos nuomonę, o į išsilavinusią miestų klasę galima nusispjauti, padarė savižudišką žingsnį.
Tai – ne naujos imperijos pradžia. Tai – pabaigos pradžia. Tos pačios, kurią pademonstravo kijeviečiai ir apie kurią Vasilijus Rozanovas kadaise rašė: „Rusia sunyko per tris dienas“.
Ir dar – visiškai akivaizdus dalykas. Nevalia pradėti karo, net grasinti karo veiksmais, kol neišsemtos taikios problemos sprendimo galimybės.