Bernardinai.lt
Rusijos ekonomikos krizė privertė blaškytis Kremlių, o šalies vadovų atliekami pigios klounados triukai nebedžiugina Rusijos piliečių. Pinigų rusiškos skylėms lopyti skirti gali tik Vakarai. Tačiau panašu, kad tai bus tik po Putino prezidentavimo. Todėl nuotaikos Kremliuje ne itin geros.
Apie tai programoje „Studija „Vakarai“ su Antonu Barkovskiu“ Espresso.TV papasakojo Rusijos politologas ir visuomenės veikėjas Andrejus Piontkovskis.
Šalia Kremliaus vyksta kažkokie keisti tektoniniai procesai, – mus pasiekė tik informacinio šampano purslai. Didysis krikštatėvis tai pasineria batiskafu, tai išneria su amforomis, ir matome, kad triukai kartojasi. Į jūros dugną jis jau leidosi, tikėtina, kad jis vėl pajodinės ant sterko. Mes matome tų keistų dalykų, ir tai jau nebejuokinga.
Tai aiškus panikos ir sutrikimo, karaliaujančio Kremliuje, pavyzdys, ir kartu tai atspindi jau prasidėjusį tarpusavio susidorojimą aukščiausiuose valdžios lygmenyse. Priminčiau klasika tapusią Čerčilio frazę sovietinės politikos atžvilgiu – tai buldogų susikibimas po kilimu. Tik, jūsų nuomone, iš po jo atlekia šampano purslai, o Čerčilis teigia, kad tai buldogų, kuriems nepasisekė, skivytai. Jūs kartojate mano šiandienos straipsnio tezes.
Kurio, deja, nespėjau perskaityti.
Kurį kažin ar būtumėte spėjęs perskaityti, nes jis ką tik išspausdintas. Aš rašau apie paniškas nuotaikas Kremliuje. Ir esmė, kad tai nėra vien jūsų ar mano spėlionės, ar prasimanymai. Aš remiuosi labai informuotu asmeniu, analizuoju labai artimo Kremliui žmogaus, vyriausiojo „Echo Moskvy“ redaktoriaus Aleksejaus Venediktovo kalbą. Jis turi tokią silpnybę – mėgsta didžiuotis tuo savo artumu, informuotumu, atsidavimu tiems reikalams, tad dažnai pateikia nemažai įdomių detalių. Ir, kaip rodo ankstesni pasisakymai, jis pakankamai adekvačiai apibūdina ten tvyrančią atmosferą.
A. Venediktovas sakė, kad dabar tarpusavy varžosi Kremliaus bokštai ir bokšteliai. Tačiau jie rungiasi ne dėl įtakos krikštatėviui, o dėl privilegijos pirmam pabėgti ir nebūti apkaltintam išdavyste bei negauti kulkos į pakaušį. Na, visa tai mes matėme žymiame filme „17 pavasario akimirkų“ – Hitlerio bunkeris 1945 metais.
Konkretus pavyzdys – Peskovo elgesys. Pasirodo, visa ta jo demaskavimų banga – dėl besaikės vartotojiškumo orgijos su laikrodžiu už pusę milijono dolerių – inspiruojama paties Peskovo. Jis tikisi, kad už ištvirkavimus bus pašalintas iš savo posto ir išsiųstas kur nors į Sardiniją ar Siciliją. Įdomu, kad iš Venediktovo interviu aiškėja, jog į kovą įsitraukė ir pats Aleksejus Aleksejevičius. Jis staiga būtinai nusprendė papasakoti, kad prieš Krymo aneksiją Kremliuje būta susirinkimo, kuriame beveik visi susirinkusieji – diplomatai, kariškiai, ekonomistai ir žvalgybininkai – išreiškė savo nuogąstavimus dėl šios akcijos, tačiau esą Putinas į tuos balsus neįsiklausė ir primetė savo sprendimą.
Norom nenorom prisimena filmas „Nužudyti drakoną“ E. Švarco kūrinio motyvais – pabaigoje lieka burmistras, drakonas nukirsdintas, skrenda galvos, visi kaltę ima versti bepročiams.
Šita panika, isterija ir konvulsiški judesiai, sąlygoti skirtingų Putino aplinkos asmenų, kurie neturi jokios bendros strategijos. O gubernatoriai yra pasiryžę išeiti į balkoną ir šūktelėti kaip vienam tokiam kūrinyje: „Ak, kaip gera kvėpuoti laisvajam Arkanare.“ Manau, kad būtent šie įvykiai mūsų laukia artimiausiu metu.
Jeigu žiurkės bėga iš laivo, tai kas nutiks svarbiausiai žiurkei?
Svarbiausia žiurkė, kaip žinome, labai mėgsta pasakoti vaikišką istoriją apie tai, kad žiurkės negalima užspeisti į kampą. Kažkada kažkokioje laiptinėje esą įvijo žiurkę į kampą ir kaip ta ant jo šoko. Nežinau, ar šiaip sau ši istorija pasakojama, tačiau neatmestina ir kokia nors beprotiška akcija iš tos pusės. Tačiau pažvelkite, juk kiekvieną dieną rusiška propaganda kaltina Ukrainą pasiruošimu kažkokiai karinei operacijai. Tad ar Maskva pati neruošia ko nors panašaus? Juk ji supranta, kad už karinio konflikto eskalavimą gaus labai rimtą ekonominį ir politinių atsaką, tarp kurių – ir ginkluotės Ukrainai tiekimas iš Vakarų. Tačiau visai įmanoma, kad Kremlius nori išprovokuoti kažką, kas vėliau leistų jam teigti, kad Ukraina pati ėmėsi karinės konfrontacijos. Kita vertus, tai gana sunkiai įvykdoma.
Iš tiesų tai nėra taip sunku padaryti, kaip atrodo, nes žmonės, dirbantys Kremliui, Ukrainoje jaučiasi ramiai ir kvėpuoja jie ne blogiau nei, tarkim, Narofominske.
Provokacija gali turėti kokią nors taktinę reikšmę, tačiau strategiškai Putinas pralošė. Jokia karinė eskalacija nepadės, nes jis pralaimėjo dėl trijų fundamentalių priežasčių.
Visų pirma, Ukrainos visuomenės pasipriešinimas ir rusų, gyvenančių Ukrainoje, atsiribojimas nuo „rusų pasaulio“. Antra, Putinas nepakankamai įvertino Vakarų reakciją, – labai didelė klaida buvo naudoti „atominį“ šantažą. Būtent tai sukėlė tokį rimtą Vakarų kontržaidimą. Vakarai suprato, kad jeigu Putino nesustabdys Ukrainoje, tai su jo beprotybe teks susidurti Pabaltijy, kur Vakarams jau nebepavyktų atsišaudyti formuluotėmis, jog „Ukraina ne NATO narė, todėl mes neprivalome suteikti jai karinės pagalbos.“ Principingai nutarta išsiaiškinti su šiomis grėsmėmis iš karto! Juk Putino apskaičiavimai – tai patvorinio šunsnukio iš Piterio apskaičiavimai: esą aš parodysiu peiliuko ašmenis, ir tie inteligenčiūkščiai išsilakstys.
Atkreipkite dėmesį, žodžiai „rusų pasaulis“, „Novorosija“ – juk jie visiškai išnyko iš politinio žodyno. Rusų propaganda strigo tarp nesibaigiančių pakartojimų. Juk prieš metus su euforija buvo teigiama: „Mes juk ne su Ukraina kariaujame, kas ta Ukraina, mes kariaujame Ukrainos teritorijoje su Vakarais ir pirmiausia – su JAV.“ Ką gi, prašom, atsiimkite!
Tačiau pats pagrindinis apsiskaičiavimas – rusų sveikas protas. Trumpalaikį propagandos ir Krymo prijungimo efektą, kaip tada dar atrodė, be jokio šūvio (nors būta tų šūvių), Putinas klaidingai palaikė rusų troškimu kariauti už jo beprotišką rusų pasaulį. Tačiau net oficialios apklausos rodo, kad karo su Ukraina idėją rusų bendruomeninis pasaulis visiškai atmeta.
Putinas man primena Aleksandro Puškino pasakos apie senę ir geldą personažę. Ji taip stipriai kėlė statymus, kad galų gale sumaniusi tapti jūrų valdove, taip ir liko prie sukiužusios geldos, arba prie geopolitinio, atleiskite už žodį, tualeto. Tuo pat metu regime, kad „Minskas-2“ buvo logiškai išsemtas, ir vis dažniau pasigirsta balsų, kad reikalingas arba „Minskas-3“, arba išplėsti „Normandijos ketvertuką“, prijungiant Europos Sąjungą kaip dar vieną, atskirą konflikto šalį.
Minsko susitarimas buvo be gyvybės ženklų nuo pat pradžių. Vienintelė jo nauda, ir pakankamai rimta nauda, – ugnies nutraukimas ir buferinė zona. O visa kita – nemokslinės fantastikos sritis. Maskva ten buvo priėmusi rimtų įsipareigojimų, kurių niekada nevykdys gera valia. Tai dalinių iš užsienio išvedimas. Kaip ji juos išves, kai išvis neigia jų buvimą. Ir sienos kontrolės Ukrainai perdavimas pasienyje. Iš kitos pusės, Maskva bando interpretuoti kai kurias ne visiškai aiškias Minsko susitarimo formuluotes, siekdama spręsti naujas užduotis po Novorosijos projekto nesėkmės: jie nusprendė blokuoti europietišką Ukrainos vystymosi kelią kitu būdu. Įbrukti banditų valdomą Lugandoniją į Ukrainos politinį lauką, paversti visokius Motorolas ir Šamanus politiniais Ukrainos veikėjais ir dar mosuojant Minsko susitarimais priversti Kijevą juos maitinti.
Kitaip tariant, sugundyti Ukrainą tariama iliuzija apie teritorinį vientisumą. Tačiau, manding, Ukrainos vadovybė šį negudrų sumanymą perprato, ir nieko jiems neišdegs. Tad dabar Putinas išties atsiduria prie jūsų minėtos talpos. Rusijos politologai beveik pažodžiui amerikiečių kolegoms sakė: „Mums išprievartauti Ukrainą svarbiau, nei jums ją apginti.“ Esą mes visada didinsim statymus ir kuriame nors rate jūs mirktelėsite, sudrebėsite ir atsitrauksite, tad nė nebandykite mums priešintis. Na, ir ką – paaiškėjo, kad dabar traukiasi Maskva.
O kodėl Putinas dabar nuskubėjo posėdžiauti JTO? Iš kitos pusės, tai pateikiama tarsi Putino vizitas į JAV?
Na, suprantate, Lavrovas pasiekė marazmo viršūnę. Tai jau sukelia tik juoką. Jis pasakė, kad mus nuolat pasiekia signalai iš Amerikos, iš JAV, reiškiantys amerikiečių norą tęsti kontaktavimą. Jei Obama labai paprašys, šiuos žodžius aš beveik pažodžiui cituoju, tai Vladimiras Vladimirovičius konstruktyviai pažvelgs į šį pasiūlymą. Po pusvalandžio Vašingtonas oficialiai pareiškė, kad jokių Putino ir Obamos susitikimo planų nėra ir net minties apie tai nebuvo. Tad tokie teiginiai yra nevilties gestas. Tai – 1945 metų bunkeris.
O Bormanas tuo metu ieško į Vakarus keliuko, kuris padėtų jam apeiti dar vieną Niurnbergo tribunolą ar dar vieną Hagą.
Ši kampanija prasidėjo nuo žymiojo straipsnio „Putin Wants Peacful Coexistence With the West“ (Putinas nori taikiai sugyventi su Vakarais), parašyto Kremliaus politologo Lukjanovo. Parašyta tarsi Putino vardu, tačiau iš tiesų – nuo savęs. Jie, kaip ir Venediktovas, kartoja, kad tai Putino kaltė, kad Putinas reikalavo Krymo aneksijos, o mes esą tokie konstruktyvūs menotyrininkai – štai skaitinėjame „Financial Times“ prie kavos puodelio ir esame pasiryžę dirbti su Vakarais.
Pagal glavpost.com publikaciją parengė A. Š.