rusmonitor.com
Portalo „Rusmonitor“ redakcijai Andrejus Piontkovskis pakomentavo rugpjūčio 31 dienos Vladimiro Putino pareiškimą, kuriame, be kitų temų, jis palietė „politinio visuomenės ir valstybingumo organizavimo klausimus pietryčių Ukrainoje“. Šis pareiškimas daliai komentatorių suteikė dingstį kalbėti apie tai, jog per artimiausias kontaktinės grupės derybas Minske (prasidėsiančias rugsėjo 1 dieną, pirmadienį) Rusijos pusė neabejoja, kad jai pavyks „prastumti“ Ukrainos „federalizacijos“ scenarijų.
Andrejau Andrejevičiau, prašom pakomentuoti Putino pareiškimą dėl vadinamosios Novorossijos „valstybingumo“.
Prieš kelias dienas mes susipažinome su vienu įdomiu dokumentu: pono M.Gelmano (žinomo rusų visuomenės veikėjo, publicisto – vert. past.) atpasakotu jo pokalbiu su ponu V.Lukinu – beje, pastarasis charakterizuojamas kaip vienas padoriausių Putino aplinkos žmonių. Labai laisva ir atvira maniera V.Lukinas (žinomas Rusijos politinis veikėjas, politologas, diplomatas – vert. past.) išdėstė tikslus, kurių Ukrainos krizės aplinkybėmis siekia Kremlius. Jam nereikia Luhansko ir Donecko, kaip objektų, analogiškų aneksuotam Krymui. Kremliui reikalinga visos Ukrainos kontrolė – efektyvaus išorinio valdymo galimybė, leisianti blokuoti bet kokius politinius ir ekonominius Kijevo sprendimus, kurie Kremliui būtų nepriimtini ir neatitiktų jo interesų. O tokios kontrolės instrumentas kaip tik ir yra vadinamoji „federalizacija“, apie kurią Maskvoje kalbama gana seniai ir kuri nuolat peršama Ukrainai.
Toji „federalizacija“ suvokiama kaip ypatingasis vadinamosios „Novorossijos“ regionų – Luhansko ir Donecko sričių – statusas, o galbūt ji apima ir platesnį formatą. Ir štai po kelių dienų tuos pačius planus, apie kuriuos, cituodamas V.Lukiną, papasakojo M.Gelmanas, artikuliavo Putinas, kai kalbėjo apie [Ukrainos] Pietryčių valstybingumą, o tiksliau – apie jų autonomiją, apie federatyvinį ar greičiau konfederatyvinį Ukrainos valstybingumo charakterį, kuomet atskiri regionai turėtų teisę ir galimybę blokuoti bet kokius bendrojo pobūdžio politinius Kijevo sprendimus.
Atkreiptinas dėmesys į tą atsiradusi pasitikėjimą savimi, su kuriuo savo programą minėtu pareiškimu paviešino Putinas: jo kalba žymiai skyrėsi nuo anksčiau išsakytų komentarų rugpjūčio 27-osios naktį, po Minsko derybų, – tada Putinas apskritai buvo atsiribojęs nuo prielaidos, kad Ukrainos atžvilgiu egzistuoja koks nors planas; jo teigimu, visa kas vyksta – šios šalies vidaus problemos, kurios Rusijos tiesiogiai neliečia, ir „ukrainiečiai patys turi spręsti savo problemas“. Manyčiau, jog šiandien Putino pasitikėjimo pagrindas yra tas, kad, jo manymu, P.Porošenka yra pasirengęs sutikti su problemų sprendimo formatu, peršamu Maskvos, o tai reiškia – sutiktų kapituliuoti esminiais federalizacijos ir vadinamosios „Novorossijos“ klausimais. Matyt, čia yra suveikę tokie argumentai, kaip paskutinėmis savaitėmis pastebimai sustiprėjęs karinis Rusijos įsikišimas (niekam ne paslaptis, jog šiuo metu Ukrainos sieną beveik atvirai kerta karinės technikos ir Rusijos armijos kariškių kolonos). Ukrainiečių vadovybei Putinas siekia parodyti, jog neleis ukrainiečių armijai sutriuškinti šių „respublikų“. Kita vertus, pažymėtina ir Vokietijos, ponios Merkel pozicija, kuria siekiama palenkti Kijevą kompromisui su Rusija, ir savo spaudimą ji grindžia tuo gana svariu argumentu, jog ekonomine prasme Ukrainos ateitis yra tiesiogiai susieta su ekonomine pagalba, kurią galėtų suteikti Europos Sąjunga, o joje šiuo metu lemiamas žodis, be abejonės, priklauso Vokietijai.
Aš būčiau linkęs sutikti su kai kurių ekspertų, pavyzdžiui, su pono A.Ilarionovo nuomone apie vadinamojo „Putino-Merkel pakto“ egzistavimą. Putinas ir Merkel, kiekvienas iš savo pusės: vienas su rimbu, kita su meduoliu – prispiria Ukrainos vadovybę priimti vieną ir tą patį sprendimą. Būtent rytoj (rugsėjo 1 d.) pradedamos šios derybos. Minske posėdžiaus vadinamoji kontaktinė grupė, kurios sudėtyje – M.Zurabovas, L.Kučma ir, tai iš tikrųjų svarbu, pasiskelbusios Donecko „liaudies respublikos premjero“ pavaduotojas ponas A.Purginas. Tad artimiausiu metu mes ir pamatysime, ar pamatuotas toks Putino pasitikėjimas savimi.
Patikslinantis klausimas: ar kalbama būtent apie federalizaciją, ar apie tai, jog Donecko ir Luhansko „liaudies respublikoms“ bus suteiktas kvazivalstybinių darinių statusas, panašus į Padniestrės?
Padniestrė de jure yra Moldavijos dalis, ir Rusija pripažįsta teritorinį Moldavijos vientisumą. O dabar Putinas yra ir Ukrainos teritorinio vientisumo „palaikymo šalininkas“. O jau koks bus tų naujų darinių oficialus statusas – ne taip jau svarbu. Esmė yra ta, jog bet kokie Kijevą nuo Maskvos nutolinantys judesiai bus blokuojami. Turiu omeny ne tik [stojimą] į NATO, bet ir į Europos Sąjungą, pavyzdžiui, kad ir jau pasiektą, tačiau dar neratifikuotą susitarimą dėl asociacijos su Europos Sąjunga.
Tarkime, jog Kijevas sutiks nusileisti „federalizacijos“ klausimu ir P.Porošenka bus priverstas pasirašyti kažkokius dokumentus. Ar tai reiškia, jog Rusijos ekspansija Ukrainoje bus sustabdyta? O gal kitos sritys, dar pavasarį Putino įvardytos kaip „Novorossija“, taip pat gali būti „federalizuotos“ – pagal Donbaso scenarijų?
Politika – galimybių menas. Žinoma, Maskva to labai norėtų. Šių metų kovo ir balandžio mėnesiais, kai Putinas pirmąsyk ištarė žodį „Novorossija“, jis turėjo omeny aštuonias sritis – Donecko, Luhansko, Charkovo, Chersono, Nikolajevsko, Odesos, Zaporožės ir Dniepropetrovsko. Tačiau greitai tapo akivaizdu, jog Rusija paprasčiausiai negali tikėtis, kad juos nors kiek palaikytų šešių iš išvardytų aštuonių sričių gyventojai. Todėl greičiausiai bus kalbama tik apie šias dvi [sritis]; tačiau panašių „kvazivalstybių“ egzistavimas visuomet turės destabilizuojantį poveikį, ir vos tik atsiradus rimtesnėms Ukrainos vidaus politikos komplikacijoms, bus skatinamas separatizmo plitimas į artimiausius regionus.
Todėl jeigu tokio pobūdžio susitarimą pasirašys Ukrainos pusė, tuomet tai bus panašu į Kijevo kapituliaciją ir, užbėgdamas kiek į priekį, aš manyčiau, kad jeigu mūsų prielaidos pasirodys teisingos ir P.Porošenkai bus „išsukinėjamos rankos“, priversiančios jį sutikti su Maskvos sąlygomis, Ukrainoje atsiras rimta opozicija, ir gali būti išprovokuota tai, kas dažnai pavadinama trečiuoju Maidanu.
Ar tai reiškia, jog ir toliau didinama šalies destabilizacija?
Bijau, kad koks bebūtų scenarijus, Ukrainos destabilizacija didės – būtent tai ir yra pagrindinis Putino tikslas ir noras: šią šalį arba pajungti, arba ją suskaldyti.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas