Tatjana Orel | gordonua.com
Rusų politologas, publicistas, Rusijos Mokslų akademijos bendradarbis Andrejus Piontkovskis išskirtiniame interviu leidiniui „Gordon“ pasidalijo savo įžvalgomis apie tai, kodėl Rusijos valdžia pasiskubino skelbti nuosprendį Navalnui, kokią pagalbą Luhansko separatistams pažadėjo Medvedevas ir ką reikėtų teisti kartu su Putinu.
„Putinizmas – tai karas, tai nacijos „konsolidacija“, besiremianti neapykanta kuriai nors etninei grupei, tai puolimas prieš žodžio laisvę ir informacinis „zombinimas“, tai izoliacija nuo išorės pasaulio ir tolesnė ekonominė degradacija. Putinizmas – tai… kontrolinis šūvis Rusijai tiesiai į galvą“.
Termino „putinizmas“ autorius politologas Andrejus Piontkovskis, visada pasižymėjęs apibrėžimų tikslumu, pasirodė esąs stebėtinai tikslus ir politinėse prognozėse.
Politologas Andrejus Piontkovskis. M. Koriakovcevo nuotr.
Straipsnį „Putinizmas kaip aukščiausioji ir baigiamoji banditinio kapitalizmo Rusijoje stadija“ jis parašė prieš 15 metų, kai Vladimiras Putinas dar laikinai ėjo Rusijos prezidento pareigas. Putino iš Jelcino paveldėtos šalies tolesnio vystymosi istorija tarsi sutelpa į kelias aukščiau išdėstytas eilutes.
„Karas – tai pagrindinis Putino viešųjų ryšių instrumentas“, – anuomet parašė Piontkovskis. 2014-ieji metai, deja, patvirtino ir šių žodžių teisumą. Dešimtys tūkstančių žuvusiųjų Ukrainoje, tarp jų ir Rusijos kareivių, daugybė suluošintų kūnų ir sielų, sugriauti namai ir pramonės įmonės, ekonominė krizė Rusijoje – toks yra imperinių Putino ambicijų rezultatas.
Andrejus Piontkovskis įsitikinęs – karą prieš Ukrainą Putinas pralaimėjo. Tai, jo manymu, ir yra svarbiausioji praėjusių metų išvada.
Andrejau Andrejevičiau, prieš Naujuosius metus jūs palinkėjote Rusijos gyventojams, kad baigiamoji Putino spaudos konferencija jų gyvenime būtų paskutinė. O kas, jūsų manymu, galėtų jį pakeisti?
Aš visada protestuoju prieš tokį klausimą. Reikėtų kalbėti ne apie vieno žmogaus pakeitimą kitu, o apie diktatūros iki gyvos galvos panaikinimą. Tačiau net jeigu ir įvyktų kažkoks rūmų perversmas, siekiantis išsaugoti putinizmą be Putino, jam nebūtų kas vadovauja.
Visa jo aplinka susieta bendrais nusikaltimais. Beje, kiekvienas iš tų žmonių turi išeitį: jeigu šalies ekonomika pasiektų krachą, jie galėtų sėsti į lėktuvą ir išskristi į Londoną arba į bet kurią kitą Europos sostinę, kur patikimose ir nuošaliose vietose jau nuo seno turi pasidėtus milijardus dolerių. Nors…
Štai visi kalba apie Vakarų sankcijas. Bet tai lyg virvelė, kuri tik užmesta ant Putino režimo galvos. Vakaruose puikiai veikia finansų policija ir finansų žvalgyba. Ten puikiai žino apie visus aukščiausių Rusijos šulų – pradedant Putinu – aktyvus. Žinoma, jie suvokia, jog tos sąskaitos nėra įformintos, sakysim, Putino ar Medvedevo vardu.
Kartą teko klausytis žinomo amerikiečių politinio analitiko Farido Zakarijos televizijos laidos „Fareed Zakaria GPS“ – šnekėdamas su finansų žvalgybos direktoriumi jis apie tai uždavė jam klausimą. Švelniai šyptelėjęs, pašnekovas leido suprasti, jog jam yra žinoma absoliučiai viskas. Tačiau panaudoti šios „kilpos“ kol kas neketinama. Matyt, tikimasi, jog mūsų „didvyrį“ ir be to pavyks atvesti į protą.
Ar lygtinė bausmė Aleksejui Navalnui jums buvo netikėta?
Visa, kas susiję su Navalnu, tos keistos valdžios kombinacijos jau niekam neatrodo netikėtos. Matyt, egzistuoja kažkoks valdžios parengtas scenarijus, ir ar jis sėkmingas, aš nežinau. Man regis, Navalną siekiama ne šiaip nubausti, bet pirmiausia – diskredituoti jį visuomenės akyse. Viena vertus, jam pateikiami įvairūs abejotini kaltinimai, kita vertus – iškyla klausimas: o kodėl jo nenubaudžia? Kiti sėdi įkalinti, o jam – namų areštas… Tai sudėtingas psichologinis žaidimas ir, atvirai sakant, manęs jis jau labai seniai nedomina.
Andrejus Piontkovskis: „Visa, kas susiję su Navalnu, tos keistos valdžios kombinacijos jau niekam neatrodo netikėtos.“ novayagazeta.ru nuotr.
Sprendžiant iš to, jog teismo posėdis, kuriame buvo paskelbtas nuosprendis Navalnui, netikėtai perkeltas dviem savaitėmis anksčiau numatyto laiko, Rusijos valdžia nesibodi ir šiurkštaus, primityvaus žaidimo…
Tokiu būdu gana sėkmingai pavyko užkirsti kelią sausio 15-ąją numatytiems protesto veiksmams, kurie buvo planuoti iš anksto. Tuo tarpu [gruodžio 30 d.] per kelias valandas surinkti žmones į mitingą buvo sunku, juo labiau – likus dienai iki naujametinių švenčių; juk daugelis jau buvo išvykę ir, apskritai, visi buvo užsiėmę savais šeimyniniais reikalais. Toks ir buvo išskaičiavimas. Susirinko apie trejetą tūkstančių žmonių, ne daugiau. Tad akcija nebuvo labai įspūdinga.
Pasiūliusi pripažinti neteisėtu SSKP CK Politbiuro ir SSSR Aukščiausiosios Tarybos 1954-ųjų metų sprendimą dėl Krymo perdavimo Ukrainai, RF Federacijos Tarybos vadovė Valentina Matvijenko galėtų pretenduoti į pergalę nominacijoje „Metų absurdas“. Ar verta į tai žiūrėti rimtai?
Na, tai apskritai kvailystė. Krymo perdavimą priimta aiškinti mitu apie Chruščiovo simpatijas Ukrainai. Tačiau šiandien aiškėja tikrosios priežastys. Krymo pusiasalio ekonomika negali egzistuoti be glaudaus ryšio su žemynine Ukraina, todėl grynai biurokratine prasme ją buvo paprasčiau valdyti per Ukrainos, o ne per RSFSR planavimo struktūras. Manau, kad tie, kurie priėmė tokį sprendimą, neturėjo jokių proukrainietiškų ar nacionalistinių sumetimų.
Šiandien kaip tik tinkamas metas Rusijoje sukurti dokumentinį filmą „Paprastas putinizmas“. Šia tema samprotauja vieno iš mūsų Veidaknygės puslapyje skelbtų pranešimų autorius Viačeslavas Titovas. Pavadinimas susišaukia su žinomu Michailo Romm‘o filmu „Paprastas fašizmas“. Turbūt, „putinizmą“ ir „fašizmą“ galėtume laikyti sinonimais?
Kai aš Putino režimą pavadinu fašistiniu, man neretai paprieštarauja: girdi, štai jūs laisvai skelbiate straipsnius, nevaržomai išvykstate į užsienį. Taip, politinės represijos šalies viduje dar nepasiekė tokio laipsnio, koks buvo hitlerinio fašizmo laikotarpiu. Bet visose savo 2014-ųjų metų publikacijose ir interviu aš pabrėždavau, kad Rusijos išorės politika niekuo nesiskiria nuo 1930-ųjų metų fašistinės Vokietijos vykdytos užsienio politikos. Ir tam yra stulbinančių įrodymų. Pavyzdžiui, įžymioji kovo 18-osios Putino „Krymo kalba“. Tai – tiesiog nauja versija Hitlerio kalbos, pasakytos apie Sudetų prijungimą prie Vokietijos. Ir koncepcijos tos pačios: suskaldyta nacija, nacionališdavikai ir, pagaliau, vadinamasis „rusų pasaulis“, turįs tarsi susiurbti į save visas Rusijai nuo amžių priklausiusias ir vėl prijungiamas žemes.
Tai – visiška nacistinio vokiečių reicho analogija. Ir čia ne šiaip sau retorika – ji patvirtinama veiksmais: Krymo aneksija, po to – vadinamoji „Novorossija“, branduolinis Vakarų pasaulio šantažas, hibridinis karas prieš Baltijos šalis, pasireiškiantis nuolatiniais jų oro erdvės pažeidimais, kariškių grobimais, laivų areštais ir kt.
Kremliaus projektas „Novorossija“ žlugo. Dabar, matyt, Putinas ir pats nežino, ką daryti su Donbasu: ne jo charakteriui pripažinti nešlovingą pralaimėjimą, tačiau prijungti prie Rusijos Donbasą, kur prorusiškieji smogikai kontroliuoja tik nedidelę teritorijos dalį, jau būtų beprasmiška…
Taip, juk nuo pat pradžių Putino užmojis siekė prisijungti aštuonias Ukrainos sritis – tam, kad galėtų turėti didžiulį koridorių į Padniestrę ir Moldovą. Tačiau šešiose srityse paprasčiausiai neatsirado jokio palaikymo. Į Donbasą nusiųstų diversantų pagalba Donecko ir Luhansko srityse pavyko surengti tam tikras teroristines akcijas, tačiau visi tie „referendumai“ pasirodė esantys net labiau komiški negu Kryme. Be to, nuo rugpjūčio pradžios ten pradėjo atvirai reikštis reguliarūs Rusijos kariniai padaliniai.
Putinas suvokia, jog ir toliau didinti karinę eskalaciją neįmanoma dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, dėl vis labiau pasipriešinančios ukrainiečių armijos, kurią teko beveik iš naujo sukurti. Todėl dabar bet kokia rimtesnė karinė akcija, pavyzdžiui, bandymas jėga pralaužti sausumos prieigą iki Krymo gali Rusijai kainuoti šimtus, jei ne tūkstančius žmonių aukų.
Bet turbūt ir Rusijos žmonės nepasirengę praryti šios karčios piliulės. Vienas dalykas – „Krymnaš“ ir kažkoks toli esantis karas „gelbėjant brolišką Donbaso liaudį“ ir visai kitas – kelių tūkstančių Rusijos kareivių žūtis Rytų Ukrainoje, kažkieno sūnų ir vyrų netektis.
Antikarinis judėjimas Rusijoje gana galingai pasireiškė rengiamais taikos žygiais. Jokie „Novorossijos“ šalininkai tiek žmonių sutelkti, žinoma, negalėjo, nors jie dažnai ir bando organizuoti tam tikrus mitingus. Į daugelį Rusijos miestų atvyksta „200-ieji kroviniai“, ir Putinas suvokia, jog aukų srautą teks sustabdyti. Be to, ir Vakarai dar labiau ims griežtinti sankcijas, atsiliepsiančias Rusijai pačia giliausia krize. Todėl karinė akcija Putinui yra nepriimtina.
Andrejus Piontkovskis: „Antikarinis judėjimas Rusijoje gana galingai pasireiškė rengiamais taikos žygiais. Jokie „Novorossijos“ šalininkai tiek žmonių sutelkti, žinoma, negalėjo“ kasparov.org nuotr.
Jis nesirengia aneksuoti Donbaso teritorijų – jam jų ir veltui nereikia. Todėl šias teritorijas jis norėtų kokiu būdu nors įpiršti Ukrainai atgal – tam, kad jos būtų [ekonomiškai] išlaikomos ir dar tam, kad būtų blokuojamas europinis Ukrainos vystymosi kelias.
Tačiau veidmainiškai pareikšdamas apie pritarimą Ukrainos teritoriniam vientisumui (nors šalis neteko Krymo), išvesti iš Donbaso savo smogikų Putinas nesirengia, nes nenori prarasti sienų kontrolės.
Šiomis dienomis Ukrainos Saugumo tarnyba perėmė kažkokio smogiko iš Luhansko telefono pokalbį, kur jis entuziastingai pasakoja apie savo susitikimą su [Dmitrijumi] Medvedevu, tuo „liberaliu meilučiu“, pažadėjusiu jam atsiųsti „gradų“, tankų ir karinių specialistų.
Ukrainos Saugumo tarnyba perėmė Luhansko kazokų vado Driomovo telefono pokalbį su pavaldiniu: „Medvedevas žadėjo, jog iki sausio 15 d. mes būsime visiškai aprūpinti ginkluote ir mums atsiųs karinius specialistus“. Vaizdo įrašas: 5 kanalas / Youtube.
Neseniai informacinės agentūros „Bloomberg“ tinklalapyje buvo paskelbtas straipsnis apie tai, jog keli buvę RF vyriausybės nariai pripažino, kad sprendimas dėl Krymo aneksijos buvo priimtas 2014-ųjų metų vasario mėnesio viduryje, Olimpiados Sočyje metu, pasitarimo metu Putinui posėdžiaujant net ne su kariškiais, o su vadinamaisiais liberaliaisiais ekonomikos ekspertais – Uliukajevu, Dvorkovičiumi ir kitais. Jie esą užtikrinę Putiną, jog Vakarams įvedus sankcijas, Rusijos ekonomika sugebės prieš jas atsilaikyti. Tad ateityje įvyksiančio teismo proceso kaltinamuoju turės būti ne tik Putinas, bet ir visas vadinamasis liberalus Rusijos vyriausybės sparnas.
Ar pagal baigiamąją metinę Putino spaudos konferenciją galima daryti prielaidą, jog jis nujaučia savo finalą?
Ne. Diktatoriai paprastai paskutinieji pajunta finalą. Konferencijoje jo nuotaika buvo kovinga – kalbėdamas apie praėjusių metų įvykius jis ir vėl kartojo tas pačias propagandines klišes, be to, buvo matyti, jog tuo jis nuoširdžiai tiki. Kai esi įtikėjęs, save apgaudinėti visada patogiau. Tačiau spaudos konferencijos atmosfera buvo jau kitokia. Nebuvo girdėti entuziastingų meilės prisipažinimų iš provincialių žurnalisčių, ir, kas ypač akivaizdu, – jei palaižūnai bandydavo organizuoti aplodismentus, jie akimirksniu liaudavosi.
Rusijoje atpigo degtinė. Kaip manote, ar tai politinis sprendimas?
Žinoma. Valdžios sprendimai dėl degtinės kainos pas mus visada būdavo politiniai, nes tai vienintelė priemonė, atitraukianti gyventojų dėmesį nuo augančių ekonominių problemų paliekant jiems kelis malonumus – džiaugtis nacijos vado išorės politikos pergalėmis televizoriuje ir gerti pigią degtinę. Analizuodamas savo asmeninį biudžetą aš bandžiau išsiaiškinti, kiek šiandieninės kainos aukštesnės negu buvo SSSR. Man regis, jos išaugo beveik dviem šimtais kartų.
Andrejus Piontkovskis: „Sprendimai dėl degtinės kainos pas mus visada politiniai: atitraukti gyventojų dėmesį nuo augančių ekonominių problemų paliekant du malonumus – džiaugtis vado išorės politikos sėkmėmis televizoriuje ir gerti pigią degtinę“. roissya.ru nuotr.
Bet jeigu vyriausybės šiandien nustatytą degtinės kainą palygintume su sovietine, ji nesiektų ir rublio – maždaug tik 80 kapeikų už butelį. Tai fantastika. Vyksta atviras tautos nugirdymas, nors nesu įsitikinęs, jog mūsų nelaimingai nacijai prireiktų dar didesnės alkoholizacijos.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas