Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“
Vienas žymiausių XX amžiaus pasaulio režisierių Andrejus Tarkovskis garsėjo ne tik puikiomis kino juostomis, bet yra palikęs ir gilių apmąstymų apie kūrybos, kino meno esmę, menininko pašaukimą. Pateikiame keletą jo minčių, kurias jis išsakė pokalbiuose prieš pat savo žemiškos kelionės pabaigą.
Abu paskutiniai mano filmai („Nostalgija“, 1983 m.) ir „Aukojimas“ (1986 m.) – aut. past.) grįsti asmeniniais įspūdžiais, bet neturi nieko bendra nei su vaikyste, nei su praeitimi, jie greičiau susiję su dabartimi. Svarbu atkreipti dėmesį į žodį „įspūdžiai“. Vaikystės atsiminimai niekada nedarė žmogaus menininku. Paskaitykite Annos Achmatovos apsakymus apie vaikystę. Arba Marselio Prousto. Mes teikiame pernelyg didelę reikšmę vaikystės vaidmeniui. Psichoanalitikų siūlomas būdas žiūrėti į gyvenimą per vaikystės prizmę, rasti joje paaiškinimų viskam – tai vienas asmenybės infantilizacijos būdų. Neseniai gavau neįprastą laišką iš vieno gerai žinomo psichoanalitiko, kuris stengiasi paaiškinti man mano kūrybą psichoanalizės metodais. Tokia prieiga prie meninio proceso, prie kūrybos mažų mažiausiai liūdina. Nes kūrybos motyvai ir esmė gerokai sudėtingesni, neapčiuopiamesni už paprasčiausius vaikystės prisiminimus ir jų paaiškinimą. Manau, kad psichoanalitinė meno interpretacija pernelyg supaprastinta, netgi primityvi.
Menas aprėpia idealo ilgesį. Jis privalo žmogui žadinti tikėjimą ir viltį. Net jei tas pasaulis, apie kurį pasakoja menininkas, atrodo ypač rūstus. Netgi galima sakyti taip: kuo niūresnis pasaulis, kuris pasirodo ekrane, tuo aiškiau turi būti jaučiamas kūrybinės koncepcijos pagrindu tarnaujantis idealas, tuo aiškiau turi atsiverti žiūrovams išėjimo į naują dvasinį lygmenį galimybė.
Kiekvienas menininkas ateidamas į žemę atranda ir palieka po savęs tam tikrą dalelę tiesos apie civilizaciją, žmoniją. Ieškojimo, paieškos idėja menininkui užgauli. Tai panašu į grybų rinkimą miške: jų arba randi, arba ne. P. Picasso netgi yra pasakęs: „Aš neieškau, aš atrandu.“ Mano nuomone, menininkas elgiasi visai ne kaip ieškotojas, jis jokiu būdu veikia ne empiriškai („pabandysiu daryti tai, o dabar šitai“). Menininkas liudija tiesą, savo pasaulio tiesą. Menininkas turi būti įsitikinęs, kad jis ir jo kūryba atitinka tiesą. Aš atmetu eksperimento idėją, ieškojimą meno srityje. Kiekviena paieška šioje srityje, viskas, kas pompastiškai vadinama „avangardu“, – melas.
Niekas nežino, kas yra grožis. Mintis, kurią žmonės susikuria mąstydami apie grožį, grožio idėja keičiasi kartu su istorija bei filosofinėmis pretenzijomis ir tiesiog su kiekvieno žmogaus gyvenimo įvykiais. Ir tai mane verčia galvoti, kad iš tiesų grožis simbolizuoja kažką kita. Bet ką gi? Grožis – tiesos simbolis. Kalbu ne priešingybių tiesa/melas prasme, bet tiesos kelio, kurį išsirenka žmogus, prasme. Grožis (savaime suprantama, santykinis!) skirtingomis epochomis liudija apie sąmoningumo lygį, kurį žmonės tam tikru metu įgyja apie tiesą. Buvo laikas, kai tiesa buvo išreiškiama Milo Veneros pavyzdžiu. Ir suprantama, jog jokia moterų portretų kolekcija, kad ir P. Picasso, nebūtų turėjusi nė menkiausio santykio su tiesa. Kalbu ne apie gražumą, ne apie kažką gražaus, kalbu apie harmoningą grožį, apie slėpiningą grožį, grožį kaip tokį. P. Picasso, užuot šlovinęs grožį, pasistengė jį išgarsinti, išpasakoti apie jį, paliudyti šį grožį, jis veikė kaip grožio ardytojas, naikintojas. Tiesa, išreiškiama grožiu, yra mįslinga, ji negali būti nei iššifruota, nei paaiškinta žodžiais. Bet kai žmogiškoji būtybė, asmenybė atsiduria greta šio grožio, susiduria su juo, ji pajunta grožio buvimą kad ir iš virpulių, kurie bėga nugara. Grožis – lyg stebuklas, kurio liudininku žmogus tampa nevalingai. Čia glūdi visa esmė.
Manau, kad žmogiškoji būtybė sukurta tam, kad gyventų. Gyventų kelyje į tiesą. Štai dėl ko žmogus kuria. Tam tikru atžvilgiu žmogus kuria kelyje į tiesą. Tai jo būdas išgyventi ir klausimas apie kūrybą („Kodėl ir kam žmonės kuria?“) yra retorinis. Kiekvienas menininkas turi ne tik savo kūrybos sampratą, bet ir klausimų apie ją. Pagrindinį vaidmenį čia atlieka instinktas, kūrėjo instinktas. Menininkas kuria instinktyviai, jis nežino, kodėl tam tikru metu daro būtent tai. Rašo būtent apie tai, piešia būtent tai. Tik po to pradeda analizuoti, ieškoti paaiškinimų, samprotauti ir rasti atsakymų, neturinčių nieko bendra su instinktu, su instinktyviu poreikiu kurti, išreikšti save. Tam tikru požiūriu kūryba yra dvasinės žmogaus esmės išraiška, fizinės esmės priešingybė. Kūryba yra tarsi dvasingumo egzistavimo įrodymas. Iš žmogaus veiklos sričių nėra nė vienos labiau nepagrįstos, betiksliškesnės; nėra nieko, kas būtų labiau savaiminga kaip kūryba. Jeigu panaikintume visas žmogiškąsias veiklas, susijusias su nauda, liktų vien kūryba.
Tik medituojant, mąstant man kartkartėmis gimsta minčių ar vaizdų apie meną. Bet visa tai taip individualu. Meninis vaizdas, pavidalas, jo išraiška gali gimti tik iš stebėjimo. Jei nesusikoncentruosime į stebėjimą, meninis vaizdas pakeičiamas simboliu, t. y. tuo, kas gali būti paaiškinama protu, tada meninis vaizdas tiesiog nebeegzistuoja – jis jau neatspindi žmonijos, pasaulio.
Tikras meninis vaizdas turi išreikšti ne tik vargšą menininką su jo žmogiškomis problemomis, norais ir poreikiais. Jis turi atspindėti pasaulį. Bet ne menininko pasaulį, o žmonijos kelią į tiesą. Susilietimo su Dvasia, kuri yra kažkur čia, aukščiau mūsų, bet vis dėlto su mumis, pojūtį – štai tikroji genijaus žymė.
Buvo laikas, kai galėjau įvardyti žmones, darančius man įtaką, buvusius mano mokytojus. Bet dabar mano sąmonėje išlikę tik „personažai“ – pusiau šventi, pusiau bepročiai. Gali būti, kad jie lengvai nugalimi, bet jie ne velnio, o, sakytum, „Dievo bepročiai“. Iš gyvųjų galėčiau paminėti R. Bressoną, iš mirusiųjų – L. Tolstojų, J. S. Bachą, L. da Vinci… Juk visi jie galų gale buvo bepročiai. Nes jie absoliučiai nieko neieškojo savo galvose.
Jie kūrė ne galva… Jie ir gąsdina mane, ir įkvepia. Visiškai neįmanoma paaiškinti jų kūrybos. Tūkstančiai puslapių prirašyta apie L. Bachą, L. da Vinci, L. Tolstojų, bet iš esmės niekas negali visko paaiškinti. Niekas, ačiū Dievui, negali surasti tiesos, prisiliesti prie jos, aptikti jų kūrybos esmės! Tai dar kartą įrodo, kad stebuklai nepaaiškinami…
Plačiausia prasme, ypač menine, kūrybos prasme, laisvė neegzistuoja. Taip, laisvės idėja yra, tai – socialinio ir politinio gyvenimo realybė. Skirtinguose regionuose, šalyse žmonės gyvena turėdami daugiau ar mažiau laisvės, bet egzistuoja liudijimų, kurie byloja, jog įvairiomis stebuklingomis akimirkomis buvo žmonių, turėjusių neįtikėtinos vidinės laisvės, vidinio pasaulio didybės. Manau, jog pasirinkimo prasme laisvė neegzistuoja: laisvė – tai dvasinė būsena. Pavyzdžiui, galima būti socialiai bei politiškai visiškai laisvam ir dusti nuo dūlėjimo jausmo, nuo uždarumo pojūčio, nuo jausenos, jog ateities nėra.
Kalbant apie kūrybos laisvę, ginčytis neverta. Nė vienas menas negali be jos egzistuoti. Laisvės nebuvimas iš karto nuvertina meninį kūrinį, nes jos nebuvimas trukdo kūriniui pasirodyti pačia gražiausia forma. Dėl laisvės nebuvimo meno kūrinys, nepaisant jo fizinio egzistavimo, iš tiesų neegzistuoja. Kūryboje privalome matyti ne tik kūrybą. Bet, deja, XX a. svarbiausia tampa tendencija, kuria sekdamas menininkas individualistas, užuot siekęs sukurti meninį kūrinį, jį tiesiog išnaudoja, kad akcentuotų savąjį „aš“. Meno kūrinys tampa kūrėjo „aš“ išraiška ir, galima sakyti, pavirsta jo menkų pretenzijų ruporu. Jums tai žinoma geriau nei man. Apie tai labai daug rašė P. Valery. Ir atvirkščiai – tikras menininkas, o juo labiau genijus, yra talento, kuris jam duotas, vergas. Šis talentas – tai jo prievolė žmonėms, kuriuos dvasiškai maitinti ir jiems tarnauti buvo išrinktas. Štai kur, mano nuomone, pasibaigia laisvė.
Pagal rinktinę „Мир и фильмы Андрея Тарковского“ parengė Jurga Lūžaitė
Trumpai apie autorių.
A. Tarkovskis gimė 1932 metų balandžio 4 dieną, jo tėvas buvo žinomas poetas Arsenijus Tarkovskis (jo eilės dažnai skamba A. Tarkovskio filmuose), mama – aktorė. Jau pirmasis, diplominis, A. Tarkovskio filmas „Volas ir smuikas“(1960 m.) pelnė Niujorko studentų filmų festivalio pagrindinį prizą, o pirmasis pilno metražo filmas – „Ivano vaikystė“ – iš karto pelnė autoriui pasaulinį pripažinimą. Dar keturis savo filmus jis sukūrė Rusijoje (paskutinis jų – „Stalkeris“), o 1982-aisiais režisierius emigravo į Italiją, kur susuko dvi paskutines savo kino juostas.
1985 metų pabaigoje A. Tarkovskis sužinojo, kad serga vėžiu. Nors, pasak A. Tarkovskio žmonos Larisos, jis iki paskutinės minutės tikėjo, jog pasveiks, mirties nebijojo. A. Tarkovskis yra sakęs: „Mano nuomone, mirtis neegzistuoja. Egzistuoja tik slegiamas kančių aktas. Kai galvoju apie mirtį, galvoju apie fizines kančias, o ne apie mirtį. Bet kuriuo atveju, aš netikiu mirtimi.“ A. Tarkovskis dirbo iki paskutinės minutės (likus devynioms dienoms iki mirties pabaigė rašyti knygą), buvo aiškaus proto, nors jam teko vartoti morfijų. 1986 metų gruodžio 29 dieną Paryžiuje A. Tarkovskis mirė. (Beje, įdomus sutapimas – viename paskutinių „Stalkerio“ kadrų matomas kalendoriaus lapelis su gruodžio 28-osios data – gruodžio 28-oji ir buvo paskutinė A. Tarkovskio gyvenimo diena).
„Žmogui, išvydusiam angelą“, – taip užrašyta ant A. Tarkovskio antkapio vienose Paryžiaus kapinėse.
A. Tarkovskio palikimas – septyni pilno metražo filmai ir begalės neįgyvendintų svajonių (jis svajojo sukurti „Hamleto“ kino versiją, F. Dostojevkio „Idiotą“, filmą apie E. T. A. Hofmaną…)