Bernardinai.lt
Kas sieja laisvę ir prisikėlimą iš mirusiųjų?
Kai Amerika dar tik kūrėsi ir ieškojo savosios tapatybės, nusivylusi Didžiosios Britanijos valdymu, viešose kalbose, pamfletuose ir vedamuosiuose straipsniuose dažniausiai vartojamas žodis buvo ne saugumas, mokesčiai ar taika, o laisvė.
Du Anglijos pralamento įstatymai paskatino galutinai sutraukyti ryšius su metropolija. Pirmasis buvo žyminio mokesčio įstatymas (Stamp Act), kurio laikymąsi kontroliavo britų kariai. Pasinaudodami bendru kratos orderiu, išduotu slaptojo teismo Londone, jie galėjo iškratyti bet kurio kolonisto asmeninę nuosavybę, tariamai ieškodami, ar šie kolonistai yra įsigiję valdžios žymas. Antras nepakenčiamas įstatymas buvo prievolė mokėti mokestį Anglijos Bažnyčiai. Šį mokestį, nepaisant religinių įsitikinimų, privalėjo mokėtų visi nuosavybės turintys suaugusieji kolonistai vyrai.
Žyminio mokesčio įstatymas kėsinosi į namų neliečiamybės laisvę, o Anglijos Bažnyčios mokestis kėsinosi į laisvę savąjį uždarbį skirti bet kuriai kitai religinei bendruomenei. Šiedu mokesčiai daugelį kolonistų paskatino įsisąmoninti, kad būtina atsiskirti nuo Anglijos ir sukurti savo valstybę, kurios valdžia laisvę gintų, o ne į ją kėsintųsi.
Šiandien atrodo, kad valdžios galios vis labiau plečiamos, o asmens laisvė vis labiau traukiasi. Laisvės netenkama įvairiais būdais.
Kartais tai vyksta tiesmukai ir aiškiai, pavyzdžiui, kai valdžia verčia tave ar tavo darbdavius mokėti privalomąjį sveikatos draudimo mokestį, kuris apima ir kontraceptines paslaugas, eutanaziją bei abortus, net jei tai prieštarauja tavo esminiams religiniams įsitikinimams. Kitais atvejais tai daroma subtiliau, pavyzdžiui, kai valdžia prispausdina pinigų savoms sąskaitoms sumokėti ir dėl tokių jos veiksmų visi tavo turimi pinigai ar kitas turtas stipriai nuvertėja.
Kartais valdžia vagia tavo laisvę tau nė nenutuokiant, pavyzdžiui, kai Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) agentai, laužydami Konstituciją, kurią yra prisiekę ginti, skaito tavo elektroninį paštą ir tekstines žinutes bei pasiklauso telefono pokalbių. Kartais valdžios kėsinimasis į laisvę būna tiesiog nesuvokiamas, pavyzdžiui, kai prezidentas pelno politinį palaikymą nuolat meluodamas, kad galėsi pats rinktis gydytoją ir sveikatos draudimą, ar tvirtindamas, kad valdžia neskaito tavo elektroninio pašto ir nesiklauso telefono pokalbių.
Laisvė – tai kiekvieno žmogaus galėjimas vadovautis savo laisvąja valia, užuot paklusus valdžios ar kito individo valiai. Laisvoji valia yra bendra mūsų ir Dievo savybė. Jis sukūrė mus pagal savo paveikslą ir panašumą. Kadangi jis yra visiškai laisvas, tokie pat laisvi esam ir mes.
Pasisavindama mūsų laisvąją valią, valdžia vagia Dievo dovaną; ji laužo prigimtinį įstatymą; ji neleidžia mums turėti ir naudotis priemonėmis tiesai pažinti. Moralinis galėjimas naudotis laisvąja valia ieškant tiesos yra prigimtinė teisė, kurią turi visi žmonės, ir šią teisę suvaržyti valdžia gali tik tuomet, kai žmogus pats jos aiškiai išsižada, apgaule ar jėga braudamasis į kieno kito prigimtines teises.
Iš prieš du tūkstančius metų nutikusių įvykių, kuriuos krikščionys prisimena ir švenčia šią savaitę, žinome, kad laisvė yra esminė priemonė tiesai atrasti ir su ja susivienyti. Krikščionims tiesos personifikacija, įsikūnijimas ir tobulas apsireiškimas yra Jėzus, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus ir palaimintosios mergelės Marijos Sūnus.
Pirmą Šventąjį Ketvirtadienį Jėzus dalyvavo tradicinėje žydų Velykų vakarienėje. Katalikai mano, kad per šią paskutinę vakarienę Jis padarė du stebuklus, kad galėtume su Juo išlikti vienybėje. Paprastą duoną ir vyną Jis pavertė savo kūnu, krauju, siela ir dievyste, o savo mokinius ir šių įpėdinius įgalino daryti tą patį.
Pirmą Didįjį Penktadienį romėnai Jam įvykdė mirties bausmę, nes manė, jog skelbdamasis Dievo Sūnumi Jis galėjęs sukurstyti sukilimą. Tačiau Jo sukurstytasis sukilimas įvyko vyrų ir moterų širdyse. Romėnai nebuvo girdėję apie širdies sukilimą; tačiau jie baiminosi sukilimo, kuris suardytų jų pasaulinę galią, taigi jie pasmerkė Jį mirčiai ant kryžiaus.
Jėzus turėjo laisvę, kuria pasinaudojęs būtų galėjęs išvengti šio siaubingo įvykio, tačiau savo laisvę Jis panaudojo tam, kad mes pažintume tiesą. Jis apreiškė tiesą, kad leisdamas nužudyti savo kūną mirs, idant galėtų prisikelti iš mirusiųjų. Per Velykas, praėjus trims dienoms po mirties, ši apreikštoji tiesa buvo visiškai įgyvendinta, Jam prisikėlus iš mirusiųjų. Šitaip jis mums parodė, kad gyvendami galime išlaisvinti savo sielą iš nuodėmės vergijos, o savo laisvąją valią – iš valdžios priespaudos, o po mirties galėsime prisikelti ir būti su Juo.
Velykos, – kurios apreiškia ir mūsų nemirtingumą, – yra žmogiškosios būties ašis. Tuomet gyventi verta, kad ir kiek tai kainuotų. Priešingu atveju gyvenimas bus beprasmis, nepaisant visų jo laikinų džiaugsmų ar pergalių. Velykų prasmė vienu metu yra ir nesuvokiama, ir paprasta. Nesuvokiama, kad žmogus turėjo laisvę prisikelti iš mirusiųjų. Paprasta, nes tas žmogus buvo ir yra Dievas.
Jėzus yra hipostazinė sąjunga – ne pusiau Dievas ir pusiau žmogus, ne tiesiog šventas geras žmogus, bet visiškai tikras Dievas ir kartu visiškai tikras žmogus. Kai romėnai nužudė Jėzų, jie nužudė Dievą. Kai miręs Jėzus prisikėlė iš savo kapo, Dievas prisikėlė iš mirusiųjų.
Ką Velykos reiškia? Velykos reiškia, kad mirusiesiems esama vilties. Jei vilties yra mirusiesiems, vadinasi, vilties yra ir gyviesiems. Tačiau, kaip ir su karaliaus priespauda kovojusieji kolonistai, mes, gyvieji, savo viltis įgyvendinsim tik tuomet, jei turėsim laisvę. O tam reikalinga laisvę ginanti, o ne į ją besikėsinanti valdžia.
Džiugių Velykų.
„The Washington Times“, vertė Kęstutis Pulokas
Šaltinis: Bernardinai.lt