Nuo 2018 metų liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas.
Mano nuomone, pagrindinės sąvokos, apibrėžiančios smurtą ir fizines bausmes, nedraudžia naudoti fizinių bausmių auklėjimo tikslais. Ir tai yra sveikintinas dalykas, atitinkantis sveiką protą, žmonijos patirtį ir Lietuvos Konstitucijoje numatytas šeimos, tėvų ir vaikų teises bei pareigas. Fizinės bausmės auklėjimo tikslais turi būti aiškiai atskirtos nuo smurto.
Nors minėto Įstatymo formuluotėse yra palikta dviprasmybė tarp 2 str. 5 punkto frazės „net ir nedideliam“ skausmui sukelti, vis dėl to visos kitos formuluotės ir bendras sampratos kontekstas aiškiai įvardija smurtą kaip sunkų sužalojimą, kurio poveikis yra neigiamas vaiko tolimesnei raidai („jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas“).
Taigi, iš vienos pusės, yra nurodomas kad ir nedidelis skausmas, o iš kitos pusės, turi būti minimum nustatytos dvi sąlygos fiziniam smurtui konstatuoti: 1) sunkus sužalojimas; 2) kenkia vaiko raidai. (Poveikis orumui suvokiamas kaip šių dviejų sąlygų tąsa, o ne savaiminė sąlyga, kadangi priešingu atveju „orumo“ sąvoka išplauna prasmę ir pritaikoma bet kam).
Fizinės bausmės, kurios atitinka Konstitucinę šeimos sampratą ir tėvų-vaikų teises bei pareigas ir kurias leidžia eilė išsivysčiusių šalių, akivaizdžiai nesiekia nei sunkaus sužalojimo, nei neigiamų pasekmių vaiko raidai. Priešingai, siekiama teigiamų pasekmių vaiko raidai ir be jokio sunkaus sužalojimo.
Vadinasi, egzistuoja tam tikra įtampa tarp „kad ir nedidelio skausmo“ su Įstatyme dominuojančia smurto samprata kaip sunkia skausmo forma, turinčia neigiamą poveikį vaiko raidai.
Akivaizdu, jog formuluotė „kad ir nedidelis skausmas“ yra painiojanti, klaidinga, prieštaraujanti bendrai Įstatymo sampratai ir kitiems Konstitucijos principams ir atsiradusi būtent dėl tam tikrų interesų grupių ideologinių nuostatų. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, kaip matėme iš vakar dienos jų atstovų konferencijos, akcentuoja būtent, cituojant, „pliaukštelėjimą“ (D.Šakalienė, D.Pūras, R.Povilaitis, L.Slušnys irgi tai akcentuodavo).
Reikia konstatuoti, kad tai yra tiktai šios tarnybos vadovų ir interesų grupės interpretacija, kuri neatitinka nei Įstatymo visuminės prasmės, nei Konstitucijos normų.
Dviprasmybes kelianti Įstatymo 2 str. 5 punkto frazė turi būti panaikinta.
Kad net Tarnybos vadovai nesuvokia Konstitucijos ir Įstatymo normų prasmės, rodo vakarykštė spaudos konferencija, kurioje Tarnybos atstovės naudoja absurdiškus pavyzdžius ir analogijas.
Pvz., buvo sakoma, jog narkomanų šeima irgi stengėsi išmokyti vaiką matematikos, dėl to jį mušė ir užmušė. Kitu pavyzdžiu-analogija apginti „pliaukštelėjimo draudimą“ buvo nurodomas tariamas atvejis, kai neva pareigūnės „vadovė dabar pliaukšteltų man“: tai būtų asmens orumo pažeidimas, todėl ir vaikui negalima pliaukštelti. Žr. įrašą nuo 48:50.
Akivaizdu, jog pavyzdžiai ir pats mąstymas yra absurdiški, neturintys nieko bendra nei su Įstatymo normomis, nei su pačiu civilizuotu fiziniu bausmių taikymu dėl vaiko gerovės. Tai yra iškreiptas fizinių bausmių auklėjimo tikslais suvokimas ir painiojimas su smurtu bei orumu. (Narkomanų atvejų tai nėra auklėjimas, o smurtas. Vadovės-pavaldinio atvejis apskritai nepritaikomas vaikų auklėjimui, nes tai yra darbiniai santykiai (netoleruotini), o ne šeimoje vykstantys tėvų-vaikų santykiai).
Tai rodo apgailėtiną Tarnybos vadovų kompetenciją. Kokios tuomet kompetencijos yra žemesnių grandžių pareigūnai?
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
5. Fizinė bausmė – vaiko drausminimas, kai fizinis veiksmas naudojamas fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar fiziškai kankinti vaiką arba pažeminti jo garbę ir (ar) orumą. Fizine bausme nelaikomos valstybės legaliai taikomos bausmės ir kitokios poveikio priemonės nepilnamečiams.
9. Smurtas prieš vaiką – veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas. Smurtu prieš vaiką taip pat laikoma vaiko nepriežiūra. Smurtu nelaikomi veiksmai, kuriais prieš vaiką panaudojama fizinė jėga ir vaikui sukeliamas fizinis ar psichinis skausmas, kai šiais veiksmais siekiama išvengti didesnio pavojaus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei ir to negalima pasiekti kitomis priemonėmis.
3 straipsnis. Smurto prieš vaiką formos
Smurto prieš vaiką formos yra šios:
1) fizinis smurtas – tyčinis fizinis veiksmas ar veiksmai prieš vaiką, taip pat fizinė bausmė, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida arba buvo sukeltas skausmas ar pavojus vaiko gyvybei, sveikatai ar normaliai raidai arba pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas;
2) psichologinis smurtas – tyčinis sistemingas vaiko teisės į identiškumą pažeidinėjimas, vaiko žeminimas, patyčios, gąsdinimas, būtinos vaiko normaliai raidai veiklos trikdymas, asocialaus elgesio skatinimas ar kitokia nefizinio kontakto elgsena (veiksmai ar neveikimas), dėl kurios vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida arba sukeltas pavojus vaiko gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas.