Veidaknygė
Aš ilgai galvojau apie tą „milijonas už aktą“ idėją ir vis sukau galvą – kas man čia su ja stringa? Nes nu graži idėja, bet stringa, nors tu ką.
Nieko – nupūškuoti keli kilometrai miške vakar padėjo prašviesinti galvą.
Stringa paprastas dalykas: šita idėja yra apie kalbėjimą, o ne apie darymą.
Taip, ji sugeneravo – ir dar sugeneruos – daug publicity. Taip, tu turi ką įsidėti į laikraščio atvartą. Taip, skamba gražiai: Vasario 16-oji, šimtas metų, milijonas.
Bėda, kad visi tie straipsniai ir skaičiai bus greitai pamiršti.
Žmonės apskritai pamiršta žodžius. Jie prisimena žinot ką?
Taip, darbus.
Nes aš galiu kiek noriu kalbėti apie „geriausia kaina“: tai nereikštų lygiai nieko, jei mes nebūtume padarę tos geriausios kainos ir sumažinę realių sąskaitų realiems žmonėms.
Todėl kad reputacijos esmė yra dviejų tūkstančių metų senumo eilutėje: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“.
Nes netapęs kūnu yra kas? Tiesiog pažadas.
„Pažadu duoti milijoną“ kūnu taps tik tada, kai tai bus įgyvendinta. Ar bus? Bėda, kad Vasario 16-osios akto daugybė žmonių ieško dešimtmečius, ir mes vis dar neturime nieko daugiau nei kelias hipotezes. Kiek šansų, kad jį surasime būtent dabar?
Teisingai – iš esmės nulis. Šansų atsisveikinti su milijonu – tiek pat, o iki tol tai tėra žodžiai, ne darbai.
Todėl galiausiai žmonės taip ir vertins tą pažadą.
Kaip iš esmės nulį.
O ką daryti, paklausite jūs?
Daryti, atsakysiu aš. Tiesiogine to žodžio prasme. Daryti.
Reputaciją kuria ne žodžiai, straipsniai ir reklama. Suprantu, kad keista tai girdėti iš žmogaus, pamišusio dėl straipsnių, bet susitaikykim su realybe.
Reputaciją kuria darbai.
Žmonės prisimins ne tai, ką jūs sakysite, bet tai, ką jūs darysite. Taip, apie darbus reikia ir kalbėti, aš tai ir darau. Bet turi būti apie ką kalbėti.
Konkrečiai šiuo atveju – štai neseniai vienas istorikas aiškino, kad aktas, galimai, saugomas Vokietijos archyvuose.
„Saugomas“ šiuo atveju reiškia ne garbės sargybą su automatais prie milžiniško seifo durų. Ne, tai reiškia, kad jis – galbūt – ten yra.
Pageltęs, svetima kalba parašytas popieriaus lapas, užsimetęs tarp dešimčių milijonų kitų dokumentų. Tarp lentynų ir dėžių, kuriose – krūvos nuotraukų, Antrojo pasaulinio karo Rytų fronto virtuvės važtaraščių, rekvizuoto turto aprašų, asmens bylų, raportų ir ataskaitų, užsakymų ir gimimo liudijimų, niekada neskaitytos korespondencijos ir valstybinių paslaugų kainoraščių.
Net jei aktas ten yra – rasti jį sunkiau nei tą konkrečią smėlio smiltelę dykumoje.
O dabar įsivaizduokit – kas būtų, jei kas nors atsistotų ir garsiai pasakytų: mums tai svarbu, todėl aš, Darius (arba Nerijus, arba Mindaugas, arba dar kas nors) padėsiu surasti aktą. Kviečiu Vilniaus universitetą suformuoti mokslininkų ekspediciją į Vokietijos archyvus – metams apmokėsiu jų kelionės, gyvenimo ir darbo išlaidas.
Ir į Švedijos archyvus tokią pat ekspediciją apmokėsiu.
Ir į JAV archyvus.
Ir į Rusijos, jei mus ten įleis.
Taip, tai kainuos – ir su pinigais reikės atsisveikinti čia ir dabar, o ne kažkokioje neapibrėžtoje ateityje.
Bet tai bus darbas, kuris tau padės reputaciją kurti realiai, ir tu galėsi pasakoti istoriją apie jį.
Galėsi kurti realybės šou apie tai, kaip mokslininkai važiuoja į misiją. Kaip jie atvyksta, įsikuria, kaip išeina į archyvą, kaip dirba jame, kaip žiba jų akys užčiuopus siūlo galą ir kaip jiems tenka įveikti nusivylimą paaiškėjus, kad ir vėl nieko nerado, ir kaip jie vėl kimba į darbą su nauja viltimi.
Galėsi sukurti dokumentinį – net ne filmą, o serialą. Kurį rodys ne tik Lietuva. O tokia tema bus įdomi ir Deutche Welle, ir BBC, ir History Channel.
Galėsi atidaryti konferenciją Vilniaus universitete, kur rektorius asmeniškai tau dėkos. Nes ar aktą rasim, dar neaišku, bet kad atsiras daugybė medžiagos naujoms monografijoms, žinom jau dabar.
Ir visose monografijose neišvengiamai bus dėkojama mecenatui.
Dar surasim daugybę dokumentų, svarbių mūsų istorijai. Apie partizanus, apie žydų likimą, apie Klaipėdos krašto sukilimą ir atėmimą, apie Karaliaučių, apie to meto tarptautinius santykius, apie daugybę kitų dalykų.
Ir svarbiausius jų galėsim atsirinkti, o tada eksponuoti padidintas kopijas Katedros aikštėje. Žmonių, kūrusių Lietuvą, atminimas grįš į jos šimtmetį.
Tau dėkos mokslo bendruomenė.
Tau dirbs Lietuvos diplomatinis korpusas, kurio pagalbos prireiks įveikiant biurokratines kliūtis.
Apie kiekvieną pasiekimą ar nusivylimą rašys žiniasklaida. Metus, pabrėžiu, rašys. Ne vien po gražaus maketo laikraštyje ar pressrelyso.
Taip, visa tai kainuos.
Bet ir duos naudos atgal, nes yra žiauriai didelis skirtumas tarp „pažadėjau“ ir „padariau“.
Tai vadinasi „reputacija“.
A, ir idėja nemokama. Imkit. Vardan tos.
#Komunikacija #Melejonas #IdėjaNemokamai #VėlTrumpaiNesigavo