Kažkada, jau įsibėgėjant mano profesinei karjerai, kokiais 2007 metais, budėdamas Neurochirurgijos anesteziologijos skyriuje, gavau žinią, kad bus atliekama organų paėmimo operacija pacientui, kuriam nustatyta smegenų mirtis. Kadangi tuo metu tinkamų recipientų pagal būtinuosius suderinamumus, kuriems Lietuvoje galėtume atlikti transplantacijas neturėjome, organus pagal Eurotransplanto programą Lietuva numatė perduoti Europos centrams.
Atsimenu tąkart į Lietuvą skriejo reaktyvinis „džetas“ su Vokietijos transplantologų komanda. Įspūdis begalinis. Mes dar tik Mi-8 teturėjome. O čia visas laineris paskirtas tokiam besąlygiškai kilniam tikslui. Jiems atvykus buvo atvežtas pacientas į operacinę. Chirurgai jau buvo pasiruošę – persirengę ir „nusiprausę“. Pacientą perkeliant staiga sustojo širdis. Akimirksniu mano galvoje prabėgo neviltis: o, Dieve, jie, visa komanda, atskrido iš už 2 tūkstančių kilometrų, ir viskas baigėsi. Va taip – ėmė ir baigėsi. Akimirka. Visi stovi ir žiūri į mane.
Žinome, kad smegenų mirties atveju medikamentai jau neveikia širdies dažnio. Kaip ir nieko nebelieka. Tik konstatuoti, kad viskas.
Tuo metu dar neturėjome neplakančios širdies donorystės programos, tad išeities kaip ir apčiuopiamos nebuvo. Tačiau tą sekundę prasisuko mintis: pakeisti mirštančio paciento galvos padėtį – ją pabandyti prilenkti. Suveikė. Atsirado retas, bet vis dėlto pulsas.
Vokietis, garbus chirurgas ramiai pasakė: „Calm anaesthetist“ (angl. ramus anesteziologas). Ir, daugiau nieko nesakęs, ėmėsi to, kas priklauso. Mikliai ir operatyviai. Viskas jiems sekėsi taip, kaip numatyta.
Kai pagalvoju – kur ten ramus! Tiesiog momentas neišsprūdus blaškymuisi ir kokiam nors mostagavimuisi. Realiai tai buvo kiek ilgiau užtrukusi baimė.
Tad nepamirškite: drąsa – tai ilgiau užtrukusi baimė.