Atrodytų tik blaivus protas. Bet kur tau.
Laikmetis, kai visur labai karšta. Karšta visuomenėje, karšta ligoninėse, karšta mūsų galvose. Toks metas, kai emocijos tapusios „geru tonu“. Tačiau ilgiau stebėdami matome, kad mūsų gyvenimas, kuriame dominuoja ne emocijos, o racionalūs sprendimai, pagardinti sveika arba stipria, bet trumpa emocija, yra daug sklandesnis ir ramesnis! Mažiau „uždusęs“ nuo visų efektingų dirgesėlių. Emocija yra naudinga it gero patiekalo pagardas, sakytume, – druska. Tačiau puikiai žinome, kas būna su patiekalu, kai jame dominuoja druska, o ne pats patiekalas.
Dabar karštų galvų apstu. Ir kokius vėjus jos šaukia. Kartais sakau, kad labai patraukliu metodu tapo auditorijoje ar kokioje televizijoje „išmesti absansą“ – tokį efektingą mažą epilepsijos priepuolį, kuris labai pagardina veikėjo pasirodymą, o kartais net nesant turinio, pranešimą padaro galutinai pergalingą ir efektingą.
Dar labai madingu reiškiniu tapo kurti dirbtines emocionaliai įkrautas situacijas, kuriose siekiama pakaitinti atmosferą, pavyzdžiui, metant dirbtinį klausimą, ką priimsime į besipildančius intensyviosios terapijos skyrius: skiepytus ar neskiepytus? O juk visi žinome ir neretai labai agresyviai auklėjame kitus, kad paskiepytieji intensyviosios terapijos skyrių neužima ir poreikio jiems gydytis beveik nėra. Ar ne taip sako mokslas, kuriuo kartais taip neatsakingai žongliruojame?
Ir vienas kitam aktyviai tarsi vėzdais daužome per galvas.
Vis dėlto emocija neretai veikia priešingai. Nori pasiekti efektą, o jis priešingas. Sudaro paaugliško, kupino primityvaus kategoriškumo įspūdį. Daliai žmonių tokia prepubertatinė (nebrandi) emocija yra atgrasi, todėl tokiu būdu perduodama net ir konstruktyvi žinutė klausytojams gali tapti nebepriimtina.
Dabar jauni, kartais ir gerokai vyresni žmonės, stoję prie valstybės vairo, it kokie paaugliai, skanduoja kategoriškus pranešimus jau ne siekdami, o reikalaudami būti išgirsti. Neretai tai tik jaunatviškos ambicijos ir vaikiško užsispyrimo „pramušti savo teisybę“ klausimas. Gerai, jei tai būtų tik nereikšmingi klausimai.
Tikslas gi turėtų būti, kad pagaliau suprastume, kad emocija ne visada puikus palydovas. Ji nutinka. Nieko nepadarysi ir labai graužtis nereikėtų. Tačiau tebūnie ji trumpa ir kaip galima greičiau suvaldyta. O kiekviename konflikte rami šalta galva yra daug geriau nei karšta.
Prisimenu savo vaikystėje tėčio draugo sakytą frazę: kai daug ambicijos, maža amunicijos. Taigi, pasitelkę santūrumą, konstruktyvius argumentus, pagardintus gero humoro doze, pašnekovams perduosime žinią daug lengviau girdimą ir „suvirškinamą“!