Vis dėlto norisi būti visiškai subalansuotam ir išlaikytam. Kaip kokiam guru, viską sudėlioti į lentynas ir barstyti patarimus kaip maną iš dangaus. Deja, kaip ir kiekvienam žmogui, „pasiseka“ nutrūkti nuo grandinės, o po to – gailėtis.
Tačiau šiandien sunku stebėti, kaip visi gražiai ir „politkorektiškai“, tyliai ir patogiai ridenamės žemyn.
Sakote aukštyn? Optimizmas man irgi labai patinka. Deja, ne šioje vietoje. Kas yra politkorektiškumas? Atsakymo galėtume ieškoti Alano Bloomo knygoje „Amerikoniškojo proto pabaiga“ (angl. „The closing of the american mind“) ar Rodžerio Kimbalo bei Dinešo Souzos darbuose. Bet ar viso to reikia?
Paprasčiau tariant – kalbu apie patogias manipuliacijas viskuo ir visur. Kaip patogu manipuliuoti taip, kaip reikia, ir tokiomis „šaldyto heko akimis“ ridentis per pasaulį. Viskas tik dėl sėkmingos gerovės. Būtų gerai, jei tas gerovė išgelbėtų pasaulį. Ir dar – nesuklyskime – politkorektiškumas neturi nieko bendro su diplomatija.
Kas bus? Kas judins šį pasaulį? Gaivalas? Nelabai maloni perspektyva. Norėtųsi delikačiai (labai mėgstu delikatumą). Tik, kad jis dažnai niekur neveda. Pastebiu, pavyzdžiui, auklėjant vaikus. Vis noriu gražiai susitarti. Aiškumą įneša vaikų mama. Ji tų liberalistinių idėjų turi gerokai mažiau, o meilės – daugiau. Keista, atrodytų, tie susitariantys lyg labiau myli. Savo akimis matau, kad ne.
Atsimenate kaip vienam tarybiniame filme „agitatorius-perauklėtojas“ aiškino, kaip „tarybiniai palydovai vagoja kosminę padangę“, o perauklėjamasis sakė: „Tu buchtelink, buchtelink“. Tada atsirado studentas, kuris tokiam doram ir dorai auklėjamam piliečiui tiesiog nupėrė kailį. Reikalai pajudėjo.
O gaivalo vis dėlto nesinori. Su juo vargiai gali pasiekti gerų rezultatų. Gal gali būti vidurys? Nežinau. Kažkaip intuityviai galvoju, kad, deja, jo nėra. Čia tik idealiomis sąlygomis fizikos uždaviniuose: „Tarkime, trinties nėra“. Deja, idealių sąlygų nėra.
Stebiu didįjį Šeimų gynimo maršą. Norėtųsi remti. Bet atsirado visokių pasisakymų ir prasivardžiavimų. Bereikalingi tekstai. O užtektų žmonių minios. Minia, tyli ir nebyli, viską padarytų. Gal taip ir bus.
Tačiau, antra vertus, dvasiniai vadovai irgi labai operatyviai atsiribojo. In advance. Šiek tiek kvepia vieno prieš du tūkstančius metų gyvenusio garsaus romėnų Judėjos provincijos prefekto (Romos administratoriaus) laikysena. Ne mano čia. „Mes į Šiaurę dumsim“, kaip sakė Šerchanas iš „Mauglio“. Tad trūksta aiškumo. Galima ir neremti, gal taip ir reikia, bet vyskupų žinutė neaiški. Šiaip žinutė labai politkorektiška. Tinka „meinstrymui“. Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje buvo „broliai runkelės“. Viskas „padylinta“ (angl. deal). Panašu į tai. Antraip, kam taip „in advance“ reikėjo?
Kad ir kaip sunku pripažinti, bet kažin ar be gaivalo kas bus. Jei net jau mano dukra sako, kad tarp paprastų vaikinų (vadinamų marozais) dar yra aiškaus vyriškumo (pas juos vis dar „neišromytos“ gonados), ko nepasakysi apie daug aplink vaikštančių su „šaldytomis heko akimis“.
Ką čia pasirinkus: gaivalą ar šaldyto heko akis?
Kaip tai beždžionei: į kairę – protingi, į dešinę – gražūs.
Tai dar pagalvosiu. Nors čia – oficiali versija. Atsakymą žinau. Širdis su šaldyta žuvimi nedera.