Andrius Macas. Kaip mylėti vienodai?

Nuo seno man rūpėjo, kaip čia tas Dievas myli visus vienodai? Hipotetiškai lyg ir taip, bet realiai sveriant atrodo neįmanoma mylėti vienodai žudiko ir jo aukos. Vieno, atrodo, tegali nekęsti, o kitas – iš karto turėtų keliauti į altorių garbę. Arba protingasis „dešimtukininkas“ turėtų šildyti besąlygiškai, o va padaužai įkyriajam „perestukinui“ prie susierzinimo ir nuovargio – lyg ir turėtum dar išspausti gailestį. Žmogiškai svarstydamas, grįsdamas ir vertindamas tik tokių loginių išvadų tegali prieiti. Tokiu būdu besąlygiška, visiems tokia pati Dievo meilė lieka tik hipotetiška arba tiesiog nepažini.
Bet mintis kirba: tai kaip Jis ten taip visus vienodai gali?

Tačiau vis dėlto prisiliesti prie to pažinimo galima. Bent jau man tokia galimybė vis kliūva. Už ką turiu visų pirma būti dėkingas. Tačiau prie reikalo: vaikų turiu „platų asortimentą“, ir pasiekimai jų labai skirtingi – tiek pažintiniai, tiek akademiniai, tiek ir socialiniai. Gebėjimas klausyti tėvų – apskritai tokia sutemų zona. Kelionė nelengva. Kartais silpnumo akimirką prisimeni žodžius, kad „laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!“ Tačiau nepaisant nieko, va būtent tokiu momentu, iš karto supranti, kad dėl bet kurio eitum į pasaulio kraštą. Iš karto. Lygiai dėl to fantastiškai sėkmingo su akademiniais dešimtukais (dėl fantastinio sėkmingumo – dar klausimas) ir lygiai dėl to su nuolat besikartojančiomis nesėkmėmis, dėl kurių tiek naktų nemiegota. Ir čia aiškiai širdis sako – jokio skirtumo.
Taip, liūdesys gali būti, skausmas – taip pat, kai matai besitęsiančius kreivus kelius ar, atrodytų, beviltiškas nesėkmes, kurios, tačiau, nedaro jokios įtakos besąlygiškam ir tolygiam pasirinkimui pulti vienodai dėl bet kurio… Tokiomis akimirkomis pajuntu, kad Dievas šoktų iš lėktuvo užsimetęs „tašę“ su raudonu kryžiumi dėl bet kurio iš mūsų. Negalvodamas. Tik kad Jį patį pasirinktų.

O tėčiams (nes jų šiandien diena) ir mamoms, kuriems sunkiai sekasi, norisi palinkėti besąlygiškos kantrybės. Nepamirškite – kantrusis laimi. Kaip Algirdas Toliatas yra minėjęs, jei gerai atgaminu – dažniausiai mūsų gelmės bręsta kryžkelėse. Bet tai varginantis procesas. Daug lengviau plaukti paviršiumi. Nors ten mažai Dievo. Mažai ir žmogaus.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
6 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Kis

Liuks

elfe

tevu nebutina klausyt.
neklauzados sunaus paklydelio Tevas labiau lauke, nei to, kuris visada buvo klusnus, visada salia..
geras tevas leidzia vaikams klysti.. bet tik viena karta… kad pasimokytu.

sunku tevams ta besalygine meile, kuri budinga motinoms.

elfe

„Gebėjimas klausyti tėvų – apskritai tokia sutemų zona.”

o gal reiktu ismokt dziaugtis ir tuo, kad vaikas neklauso „autoriteto”?..
klusnieji ir uzauge liks nesavarankiski, vis ieskos „autoriteto”, kuris neva daugiau uz juos zino, tereikia vykdyti…
kiek tokiu turim politikoj?.. net magistru diplomai jiems neikrete pasitikejimo savuoju protu?..

elfe

„Tokiu būdu besąlygiška, visiems tokia pati Dievo meilė lieka tik hipotetiška arba tiesiog nepažini. Bet mintis kirba: tai kaip Jis ten taip visus vienodai gali?” tai, kad D. sukure yra tobula. o zmogui Jis dave ir savo isunystes dvasia. jei stengtumes ir mes matyt tik ja, matytume visus vienodus Dievo vaikus. tik tai, kas mus skiria – ego, Dievas nesukure. si musu mastymo sistema yra musu paciu kuryba, kilusi is tapatinimosi ne su isunystes dvasia, o is tapatinimusi su kunu, su is kuno ribotu pojuciu kylanciu savo „as” ar kito verinimu. nes tapatindamiesi su kunu, matom save kaip atskirus, atskirtus nuo kitu ir bendros Dievo dvasios, todel silpnus, pazeiziamus, nesaugius… bet taip nera. vos uzmezgiam gilesni rysi su kitu, vadinama… Skaityti daugiau »

Skaitytoja

Ačiū autoriui. Žodžiai kaip tik man.

A mes vienodai

mylime Staliną ir jos sąjungininkus – Čerčilį, Atlį, Ruzveltą ir Trumeną, atidavusius mus Gulagan, ane, Kapsukės prapiesoriai?

6
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top