Nuo seno man rūpėjo, kaip čia tas Dievas myli visus vienodai? Hipotetiškai lyg ir taip, bet realiai sveriant atrodo neįmanoma mylėti vienodai žudiko ir jo aukos. Vieno, atrodo, tegali nekęsti, o kitas – iš karto turėtų keliauti į altorių garbę. Arba protingasis „dešimtukininkas“ turėtų šildyti besąlygiškai, o va padaužai įkyriajam „perestukinui“ prie susierzinimo ir nuovargio – lyg ir turėtum dar išspausti gailestį. Žmogiškai svarstydamas, grįsdamas ir vertindamas tik tokių loginių išvadų tegali prieiti. Tokiu būdu besąlygiška, visiems tokia pati Dievo meilė lieka tik hipotetiška arba tiesiog nepažini.
Bet mintis kirba: tai kaip Jis ten taip visus vienodai gali?
Tačiau vis dėlto prisiliesti prie to pažinimo galima. Bent jau man tokia galimybė vis kliūva. Už ką turiu visų pirma būti dėkingas. Tačiau prie reikalo: vaikų turiu „platų asortimentą“, ir pasiekimai jų labai skirtingi – tiek pažintiniai, tiek akademiniai, tiek ir socialiniai. Gebėjimas klausyti tėvų – apskritai tokia sutemų zona. Kelionė nelengva. Kartais silpnumo akimirką prisimeni žodžius, kad „laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!“ Tačiau nepaisant nieko, va būtent tokiu momentu, iš karto supranti, kad dėl bet kurio eitum į pasaulio kraštą. Iš karto. Lygiai dėl to fantastiškai sėkmingo su akademiniais dešimtukais (dėl fantastinio sėkmingumo – dar klausimas) ir lygiai dėl to su nuolat besikartojančiomis nesėkmėmis, dėl kurių tiek naktų nemiegota. Ir čia aiškiai širdis sako – jokio skirtumo.
Taip, liūdesys gali būti, skausmas – taip pat, kai matai besitęsiančius kreivus kelius ar, atrodytų, beviltiškas nesėkmes, kurios, tačiau, nedaro jokios įtakos besąlygiškam ir tolygiam pasirinkimui pulti vienodai dėl bet kurio… Tokiomis akimirkomis pajuntu, kad Dievas šoktų iš lėktuvo užsimetęs „tašę“ su raudonu kryžiumi dėl bet kurio iš mūsų. Negalvodamas. Tik kad Jį patį pasirinktų.
O tėčiams (nes jų šiandien diena) ir mamoms, kuriems sunkiai sekasi, norisi palinkėti besąlygiškos kantrybės. Nepamirškite – kantrusis laimi. Kaip Algirdas Toliatas yra minėjęs, jei gerai atgaminu – dažniausiai mūsų gelmės bręsta kryžkelėse. Bet tai varginantis procesas. Daug lengviau plaukti paviršiumi. Nors ten mažai Dievo. Mažai ir žmogaus.