Tiesiog nusikelkime dabar į XIX amžių, į tuos laikus, kai apie virusus dar apskritai žmonės nekalbėjo.
Iš tiesų Luisas Pasteras tyrinėdamas pasiutligę XIX amžiaus pabaigoje sakė, kad tą ligą sukelia kažkas, kas yra mažesnis nei bakterija. Ir tik tiek žinota iki maždaug 1892-ųjų. Vėliau virusologijos mokslas pajudėjo kaip reikalas į priekį. Tačiau iki tol mažai tebuvo žinoma ir apie bakterijas. Čia reikia dėkoti daugeliui garsių mokslininkų, iš kurių vienas buvo Robertas Kochas.
R.Kochas išskyrė ir tuberkuliozės bakterijos, raupsų sesės, ir juodligės sukėlėjus, ir choleros vibrioną. Vokietis Robertas Kochas neabejotinas, pripažintas mokslininkas, kiek kitoks nei jo laikmečio žavusis kolega ir mokslinis konkurentas prancūzas Luisas Pasteras, taip pat labai daug nuostabaus atradęs, tačiau vaikščiojęs „plonu ledu“. Su Robertu Kochu siejama šiuolaikinės bakteriologijos raidos pradžia, kai bakterijos buvo susietos su konkrečiomis ligomis ir identifikuotos kaip neabejotinos sukėlėjos.
Tačiau nenuvertinkime ir to laikmečio chemikų. Chemija XIX amžiaus pradžioje žydėjo. Praėjusiais metais rašiau apie Vilniaus universiteto chemiką Andrių Sniadeckį. Drąsiai, o gal net ir kandžiai atsakiusiam tuometiniam Prancūzijos imperatoriui Napoleonui. Įdomu, kad to laikmečio chemikai neretai tapdavo medicinos chemikais ir tikrais medicinos mokslo vedliais. Verta prisiminti, kad Andrius Sniadeckis buvo aktyvus sveikos gyvensenos, visuomenės sveikatos propaguotojas, neabejotinai matęs jos svarbą.
Štai dabar keliaukime į Vokietiją. Maksas Jozefas Petenkoferis buvo garsus savo darbais vokiečių chemikas ir sveikos gyvensenos entuziastas bei kryptingas jos propaguotojas. Beveik panašiu metu, gal kiek vėliau nei Andrius Sniadeckis. Petenkoferis chemiją studijavo pas Justą Lybigą, Mendelejevas Petenkoferį citavo savo moksle, jis (Petenkoferis) buvo mokslininkas, kuris įkūrė pirmąjį Vokietijoje higienos institutą, dalyvavo inicijuojant Visuomenės sveikatos instituto steigimą Miunchene. Tačiau savo karjeros metu jo, kaip stipraus visuomenės sveikatos gynėjo, padėtis kartais kėlė prieštaravimų. Ypač diskutuojant su savo amžininkais. Pavyzdys su Robertu Kochu beveik chrestomatinis.
Kaip jau minėjau, Kochas nustatė ir išskyrė daugybę bakterijų padermių ir aiškiai siejo, kad kai kurių ligų priežastis yra bakterijos ir kad šie mikrobai buvo pagrindinės tos konkrečios ligos priežastys. Tačiau ši mintis supriešino Kochą su platesniu Petenkoferio požiūriu į ligą, kuris be ligos sukėlėjo aktyvumo (juo kaip priežastimi net netikėjo) įtraukė ir daug kitų aplinkos veiksnių. Du mokslininkai labiausiai konfliktavo diskutuodami choleros tema.
Štai čia net ir mano akimis toks šiurpą keliantis atvejis. Taigi Petenkoferis iš Roberto Kocho teorijos, kad vienintelė ligos priežastis buvo bakterija, šalininko gavo menzūrėlę su choleros vibrionų terpe (realiai – sultiniu). 1892 m. spalio 7 d. jis, pasitelkęs keletą savo asistentų, jų siaubui godžiai išgėrė šį „buljoną“. O kad nebūtų spekuliacijų, kartu išgėrė ir geriamosios sodos (natrio bikarbonato), pats norėdamas neutralizuoti skrandžio rūgštį, kad atsvertų Kocho samprotavimus, jog skrandžio rūgštis gali sunaikinti bakterijas. Jaučiate – du mokslininkai prie savotiškos „šachmatų lentos“.
– Pažiūrėsime, ar susirgsiu cholera, – ironiškai tarė glostydamas savo ilgą barzdą.
Petenkoferis beveik savaitę jautė lengvus simptomus, tačiau tvirtino, kad tai nėra susiję su cholera. Šiuolaikiniu požiūriu panašu, kad jis iš tikrųjų sirgo cholera, bet tik lengva forma, nes galimai jau turėjo susiformavusį imunitetą, nes buvo anksčiau susidūręs su šiuo sukėlėju.
Kaip ten bebūtų šventai tikėjo, kad visam laikui pažemino garsųjį mikrobų gaudytoją Robertą.
Šiandien tai maža, kiek įtempto siužeto dviejų mokslininkų disputo istorija. Man ji patinka todėl, kad abu mokslininkai pagal laikmečio dvasią turėjo tvirto užsidegimo, norėdami apginti savo išpažįstamą tiesą. Dabar sakytume – kvaila? Tačiau toli gražu ne. Simpatizuoju rimtiems vyrams, kažkada surėmusiems mokslininkų ietis.
Na, o laikas sudeda visus taškus ant „i“: Kocho pasiekimai neabejotini, o ir Petenkoferis, nors kai kada ir klysdamas, paliko taip pat didelį įspaudą medicinos mokslo istorijoje.