Andrius Martinkus. „Aksominis“ genocidas, „aksominės“ revoliucijos ir „neskaidrūs“ rinkimai

satenai.lt | 2012 m. lapkričio 30 d.

Prancūzijos revoliucijoje esama šėtoniškumo,
kuris skiria ją nuo visko, ką matėme, ir,
galbūt, nuo visko, ką pamatysime.

Joseph de Maistre

„Jei iš tiesų pradėtume kalbėti apie tai, kas šiandien vyksta, turėtume kalbėti apie moderniąją okupaciją, etnocidą, galbūt net aksominį genocidą“, – taip, komentuodamas faktą, kad „karo nebuvo, bet netekome pusės milijono gyventojų“, pareiškė Romualdas Ozolas.

Kas tai? Dar vienas „sąvokų erozijos“ pavyzdys? Bet juk iš tiesų karo nebuvo, o netekome netgi daugiau nei pusės milijono gyventojų. Pasibaigus „dainuojančiai revoliucijai“ Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo net septyniais šimtais tūkstančių. Dainuojančiai?.. Ar rašančiojo šias eilutes akys ir ausys neapgauna ir ar jam šimtus ir tūkstančius kartų neteko viešojoje erdvėje susidurti su šiuo keistu dviejų žodžių junginiu? Jei Kovo 11-osios Akto signataras yra neteisus ir, kalbėdamas apie „aksominį genocidą“, klaidina žmones, tenka pripažinti, kad daug daugiau neteisūs yra tie, kurie paleido (visai tikėtina, kad ne iš blogos valios, nors neatmestina ir kita galimybė) apyvarton šią keistą sąvokinę konstrukciją – „dainuojanti revoliucija“. Ir daug didesniu mastu yra suklaidinti tie, kurie patikėjo, kad toje „revoliucijoje“ dalyvauja ir kad tai, kame dainuojanti tauta nugalėjo, buvo būtent „revoliucija“. Ir tie, kurie šį keistą verbalinį darinį paleido į viešumą, ir tie, kurie juo patikėjo ir leidosi būti jo įkvepiami, jau turėjo prieš akis panašių keistenybių kūrybos precedentą. Nežinau, ar pavadindamas genocidą „aksominiu“, signataras turėjo galvoje kitą „aksominį“ istorinį fenomeną. Bet aš iš karto prisiminiau „aksominę revoliuciją“ – verbalinę keistenybę, suklaidinusią tuos, kurie Lietuvoje „revoliucija“ pavadino tai, kas jokiu būdu jokia revoliucija nebuvo.

Reikalas tas, kad revoliucija – tikra revoliucija ir ne bet kokia, o būtent politinė revoliucija – negali būti nei „aksominė“, nei „dainuojanti“. Juo labiau „revoliucijomis“ nevadintini įvairūs rožėmis ir tulpėmis kvepiantys politiniai fenomenai ir kitokie „oranžiniai“ dalykėliai. Nes tikra revoliucija visada yra smurtas, prievarta ir labai daug kraujo. Didysis Prancūzijos revoliucijos filosofas buvo visiškai teisus iki jungtuko „ir“ esančioje savo teiginio dalyje, bet po „ir“ jo apdairiai parašytas „galbūt“ apsaugojo jį nuo neišsipildžiusios pranašystės skelbėjo reputacijos. Štai žodžiai žmogaus, po daugiau kaip šimto metų regėjusio kažką labai panašaus į tai, ką matė de Maistre’as. 1923 m. savo „Naujuosiuose viduramžiuose“ Nikolajus Berdiajevas rašė: „Rusijos revoliucija yra didžiulė nelaimė. Bet kokia revoliucija – nelaimė. Laimingų revoliucijų niekada nebuvo. Bet revoliucijos siunčiamos Dievo Apvaizdos, ir todėl tautos jose daug ko išmoksta. Rusijos revoliucija – šlykšti. Bet juk bet kokia revoliucija šlykšti. Gerų, malonių, nuostabių revoliucijų niekada nebuvo ir būti negali. Bet kokia revoliucija būna nesėkminga. Sėkmingų revoliucijų niekada nebuvo. Prancūzijos revoliucija, vadinama „didžiąja“, taip pat buvo šlykšti ir nesėkminga. Ji ne geresnė už Rusijos revoliuciją. Ji buvo ne mažiau kruvina ir žiauri, tokia pat bedieviška, tokia pat griaunamoji visų istorinių šventybių atžvilgiu.“

Ar „dainuojanti revoliucija“ buvo „nelaimė“? Ar ji buvo „šlykšti“? Ar buvo „nesėkminga“? Ar, išskyrus Sausio 13-ąją, galima pasakyti, kad ji buvo „kruvina ir žiauri“? (Sausio 13-osios kraujas apskritai nebuvo revoliucijos kraujas, nes revoliucija yra tada, kai „savi šaudo į savus“, o tą naktį, sutikime, juk taip nebuvo.) Greičiau jau „dainuojanti revoliucija“ buvo „gera“, „maloni“ ir „nuostabi“, o tai reiškia, kad jokios revoliucijos nebuvo. Buvo nacionalinis išsivadavimo judėjimas, arba Sąjūdis. Ar tai skamba nepakankamai išdidžiai, kilniai ir garbingai?

Lietuvoje kol kas nebuvo tikros revoliucijos, nes „dainuojanti revoliucija“ – jokia ne revoliucija. Jeigu Lietuvoje įvyktų tikra revoliucija – pavyzdžiui, dabar, – ji būtų ne dainuojanti, o aimanuojanti, staugianti, keikianti, grobianti, tremianti, prievartaujanti, žudanti. Ji būtų „didžiulė nelaimė“ – „kruvina ir žiauri“, „griaunamoji“, „nesėkminga“. Ji būtų „šlykšti“. Kaip ir bet kokioje tikroje revoliucijoje, „savi šaudytų į savus“ ir daug lietuvių apiplėštų, ištremtų, išniekintų ir nužudytų daug kitų lietuvių. Kad taip tikrai būtų, jeigu įvyktų tikra revoliucija, galima spręsti iš tos neapykantos, nuo kurios sprogsta internetas – ypač, aišku, komentarai. Ką ten internetas! Teko girdėti, kaip radijo bangomis (neprisimenu, ar tai buvo Žinių radijas, ar iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomas) vienas žinomas „politikos apžvalgininkas“, pastaruosius ketverius metus Lietuvą valdžiusių ir rinkimus pralaimėjusių, bet su valdžia sunkiai besiskiriančių politinių jėgų adeptas, visus, kurie balsavo ne taip, „kaip reikia“, pavadino… „parazitais“. Būtų lyg ir nieko naujo šalyje, kurioje mažiausiai pusė piliečių laikomi „runkeliais“. Bet reikalas tas, kad tikros revoliucijos ir dažniausiai ją lydinčio pilietinio karo metu konfliktuojančios pusės paprastai ir žiūri viena į kitą kaip į naikintinus parazitus, vidinius nacijos priešus. Kadangi minėtas (apsieisime be pavardžių) ponas visus „neteisingai“ balsavusius (tarp jų ir šio teksto autorių) viešai išvadino „parazitais“, drįstu pareikšti, kad ir aš jį laikau „parazitu“, ir yra labai didelė tikimybė, kad tikros revoliucijos ir tikro pilietinio karo atveju mes būtume skirtingose barikadų pusėse tiesiogine, o ne vien perkeltine prasme, kaip yra dabar, kai signataras kalba apie „aksominį genocidą“, o tauta tiki, kad dalyvavo „aksominėje (dainuojančioje) revoliucijoje“; tiki ir… nyksta.

Gal signataras teisus, o „dainuojančioje revoliucijoje“ iš tikrųjų buvo šis tas tikrai revoliucinio, t. y. satanistinio? Ir gal „parazitais“ jau atsikratoma? Juk ar nepareiškė pono adoruojamas ministras pirmininkas, jog masinė lietuvių emigracija liudija tai, kad „lietuviai yra drąsi tauta“ ir kad „teisę emigruoti – išsikovojome“? Ir ar ne šita taip sunkiai su valdžia besiskirianti politinė grupuotė „drąsiems“ ir „teisę emigruoti išsikovojusiems“ lietuviams sugalvojo „globalios Lietuvos“ projektą? Į ką daugiau panašus šis projektas – į Kudirkos, Basanavičiaus ir Maironio idealus ar į tą vietą, kurioje buvo dainuojama: „Moj adres – ne dom i ne ulica, moj adres – Sovetskij Sojuz“ („Mano adresas – ne namas ir ne gatvė, mano adresas – Sovietų Sąjunga“)?

Profesorius Alvydas Jokubaitis savo viešoje paskaitoje (transliuotoje per Lietuvos radiją) apie šiuolaikinės Vakarų politinės civilizacijos prieštaravimus prisiminė Hegelio „gudriąją Istorijos dvasią“, kuri Baltijos kelyje stovėjusius lietuvius, nė pagalvoti negalėjusius, kad po dvidešimties metų jie dirbs juodus darbus Airijoje, ten juos vis dėlto išvarė. Nesu hėgelininkas. Man daugiau prie širdies istorijos kaip dviejų laisvų valių – dieviškosios ir žmogiškosios – susitikimo ir bendradarbiavimo (arba ne) vietos samprata. Tačiau visiškai akivaizdu, kad ir Baltijos kelyje, ir visoje „dainuojančioje revoliucijoje“ veikė ne vien šios dvi valios, bet ir valia kitos – ne tik „gudrios“, bet ir „piktos“ – dvasios, kuri Prancūzijos revoliuciją išskyrė iš „visko, ką matėme“, kuri „padarė pažangą“ skleidžiant blogį Rusijos revoliucijoje ir kuri tęsia revoliuciją skelbdama ir piršdama „laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimą“.

Tiek, kiek „dainuojanti revoliucija“ buvo nacionalinis išsivadavimo judėjimas, tiek ji išlaisvino Lietuvą iš tos vietos, kurioje buvo dainuojama mano priminta sovietinė daina. Tačiau tiek, kiek „dainuojančioje revoliucijoje“ buvo tikros revoliucijos, tiek, kiek Prancūzijos ir Rusijos revoliucijose siautėjusi dvasia – pakeitusi, aišku, kaukę – įsismelkė į nacionalinį išsivadavimo judėjimą ir apsėdo atskirus jo dalyvius, tiek tas išsivadavimas buvo tariamas. Tai, kas vadinama „dainuojančia revoliucija“, yra keistas nacionalinio išsivadavimo judėjimo ir revoliucijos hibridas, kuris nenaikino lietuvių tautos taip, kaip rusų tautą (ir, aišku, kitas jų valdžioje atsidūrusias tautas) naikino Lenino ir Trockio vadovaujami internacionalistai-komunistai, tačiau kuris naikina ją kitaip – taip, kad po dvidešimties nuo „išsivadavimo“ prabėgusių metų Lietuvoje liko vos trys milijonai gyventojų. Jei „dainuojanti revoliucija“ būtų vien tik nacionalinis išsivadavimo judėjimas (toks, kurio dalyviai buvo Kudirka, Basanavičius ir Maironis), signataras neturėtų pagrindo kalbėti apie „aksominį genocidą“. Deja, „dainuojančioje revoliucijoje“ būta ir tikro revoliucinio-satanistinio prado; būta joje ir Lenino bei Trockio tipo žmonių, globalistų-liberalų (arba liberalkomunistų), tikrų tikriausių revoliucijos tarnų, kuriems Lietuva (kaip kažkada Leninui ir Trockiui – Rusija) tebuvo malka, skirta sudeginti pasaulinės revoliucijos lauže.

Visos trys pagrindinės Lietuvos „tradicinės“ partijos – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, socialdemokratai ir liberalai – iš tikrųjų yra giliausia metafizine prasme antitradicinės, jeigu sąvoką „tradicija“ siesime su tokiais dalykais kaip „religija“, „moralė“ ir „tėvynė“. „Tradicinės“ jos yra tik ta prasme, kad kiekviena akcentuoja skirtingus Revoliucijos tradicijos aspektus. O Revoliucijos tradicija kaip tik ir yra nukreipta prieš religiją, moralę ir tėvynę. (Prancūzijos revoliucija, tiesa, būdama nukreipta prieš religiją ir moralę, garbino „tėvynę“ – prancūzai ir dabar švenčia savo satanistines Liepos 14-osios apeigas. Rusijos revoliucija su internacionalistais-komunistais priešakyje pašalino šį „trūkumą“. O dabartiniai revoliucionieriai – globalistai-liberalai (liberalkomunistai) – karą prieš religiją, moralę ir tėvynę pavertė pasauliniu karu.) Politinės programos formulė, kuriai šio teksto autorius be sąžinės priekaištų atiduotų savo balsą, – labai paprasta. Bet visos politinių programų formulės – tiek, kiek jos išreiškia politinės programos santykį su, viena vertus, tradicija įprastine prasme (religija, morale, tėvyne) ir, kita vertus, antitradicine Revoliucijos tradicija – labai paprastos. Visas jas sudaro du dėmenys. Visos jos yra tų dėmenų kombinacijos. Tie dėmenys – „moralinis“ ir „ekonominis“. Politinės programos formulė, kuriai šio teksto autorius be sąžinės priekaištų atiduotų savo balsą, yra tokia – krikščioniškos (arba bent jau „tradicinės“) moralinės vertybės plius krikščioniškasis socialinis mokslas (pasaulietine kalba – tam tikras žmogaus orumą laiduojantis „socialinis teisingumas“). Tai yra tradicinės įprastine prasme (religija, morale, tėvyne) politinės programos formulė. Nė viena iš „tradicinių“ Lietuvos partijų šia prasme nėra tradicinė. Visos jos yra „tradicinės“ Revoliucijos tradicijos kontekste. „Netradicines“ („nesistemines“) Lietuvos politines jėgas šį kartą paliksime ramybėje. Apsiribosime trimis „tradicinėmis“ (iš tikrųjų antitradicinėmis) – kaip pačiomis Lietuvai pavojingiausiomis.

Pati revoliucingiausia, akivaizdžiausiai prieš tradiciją (religiją, moralę, tėvynę) nusistačiusi, be abejo, yra liberalų (plačiąja prasme – su visomis atskalomis ir atmainomis) partija. Abu liberaliosios politinės programos formulės dėmenys – tiek moralinis, tiek ekonominis – yra antikrikščioniški (arba, jei norite, antitradiciški). Tai, kad ši politinė jėga, atrodo, numatomoje ateityje neįgis lemiamo vaidmens Lietuvos politikoje, rodo, kad tautoje dar esama išlikimo instinkto. Tačiau tai menka paguoda, nes kitos dvi „tradicinės“ partijos, būdamos įtakingesnės Revoliucijos tradicijos nešėjos Lietuvoje, yra ne mažiau pavojingos. Socialdemokratų partija – europinės socialdemokratijos kuopa Lietuvoje – kaip ir pridera europinei socialdemokratijai, yra antikrikščioniško moralinio dėmens ir tam tikro socialinio teisingumo siekio kombinacija. Dėl Lietuvos specifikos socialdemokratija čia ne tokia antikrikščioniška kaip didžiojoje Europos dalyje, tačiau ir ne tokia socialiai teisinga. Bet esmės tai nekeičia. Lietuvos socialdemokratai yra aktyvi revoliucionierių kuopa, turinti vertingos Revoliucijos darymo Sovietų Sąjungoje patirties, kuri, reikia tikėtis, pravers, kai reikės pirmininkauti Europos Sąjungai. Bet pavojingiausia iš šios „tradicinės“-revoliucinės „trejybės“, kad ir kaip tai atrodytų paradoksaliai, yra partija, kurios pavadinime yra žodis „krikščionys“. Kita vertus, tai partija, kuri vienintelė iš šios antitradicinės ir revoliucinės „trejybės“ turi galimybę pasikeisti ir tapti tikrąja šio žodžio prasme „tradicinė“. Kitas dalykas, kad ta galimybė yra daugiau teorinė. Bet liberalų ir socialdemokratų atvejais net apie tokią kalbėti netenka.

TS-LKD yra viena agresyviausių, nepakančiausių (ne neteisingumui, o neteisingai – t. y. ne taip kaip jie – mąstantiems) ir, blogiausia, viena fariziejiškiausių (o iš trijų „sisteminių“ – pati fariziejiškiausia) Lietuvos partijų. Šios partijos politinės programos formulėje labai ryškus krikščioniškas moralinis dėmuo. Tačiau tai tėra priedanga, slepianti agresyvią ir grobuonišką ekonominę šios partijos esmę. Ankstesnis šios partijos pavadinimas – Tėvynės sąjunga-Lietuvos konservatoriai – buvo daug artimesnis šios partijos prigimčiai. Apskritai politinis konservatizmas atsirado kaip opozicija Prancūzijos revoliucijai. Lietuvoje labai trūksta tikro konservatizmo. Ir jei įvyktų tikrų konservatorių ir krikščionių demokratų jungtuvės – būtų ne taip jau ir blogai. Bėda ta, kad Lietuvos konservatoriai nėra tikri konservatoriai. Panašiai kaip Lietuvos socialdemokratai yra europinės socialdemokratijos kuopa Lietuvoje, TS-LKD yra globalistinės neokonservatizmo ideologijos (kurios forpostas yra JAV, o ypač – Respublikonų partija) klonas, kartu su liberalais ir socialdemokratais vykdantis Lietuvoje Revoliuciją, per pastaruosius dvidešimt metų sumažinusią šalies gyventojų skaičių 700 000 žmonių. Tikrieji konservatoriai ir neokonservatoriai („neokonai“) skiriasi daug kuo. Tačiau vienas pagrindinių skirtumų yra tas, kad normalus konservatorius „laisvosios rinkos“ neišskiria iš kitų tikrovės fenomenų kaip kažko itin privilegijuoto. Ir jau jokiu būdu normaliam, sveiku protu besivadovaujančiam konservatoriui „laisvoji rinka“ neiškils virš „religijos“, „moralės“ ir „tėvynės“. Bet „neokonas“ vadovaujasi ne vien sveiku protu. Jis tiki „laisvąją rinką“ ir dėl šio tikėjimo, dėl šios tikrosios savo religijos gali paaukoti tradicinę „tėvynę“ (ir turėti vietoj jos „globalią Lietuvą“), nusižengti „moralei“ ir atidėti į šalį „religiją“, – nes tikrasis jo įkvėpimo šaltinis yra ne tiesiog tradicija (kaip paprastam konservatoriui), o Revoliucijos tradicija. Todėl jis taip lengvai sudarinėja koalicijas su kitais revoliucionieriais. Jis – tariamas „krikščionis-demokratas“ – Švietimo ministeriją atiduoda revoliucingiausiai partijai (liberalams). Pralaimėjęs rinkimus jis išsitraukia figos lapą su užrašu „moralė“ ir suokia giesmę apie „vaivorykštę“ su kita Revoliucijos tarnaite – su partija, globojančia paradus, kuriuose plevėsuoja vaivorykštės spalvos vėliavos. Bet tai jis daro tik po to, kai Konstitucinis Teismas parodė jam jo vietą – tą, kurią skyrė rinkėjai. O prieš tai jis – pamiršęs, kad yra ne tik „krikščionis“, bet ir „demokratas“, – įvairiais būdais bando rinkėjų balsus anuliuoti.

Iš revoliucinės „trejybės“ TS-LKD yra labiausiai savo rinkėjus apgaudinėjanti partija. Vienas dalykas yra apgauti pažadant nerealią minimalią algą, visai kitas – ir, sutikite, daug blogesnis – nepasakyti, kas toks apskritai esi. Liberalai yra liberalai. Spėju, kad didžioji dalis žmonių, kurie balsuoja už liberalus, žino, kad balsuoja už Revoliuciją. Socialdemokratai yra socialdemokratai – europinės socialdemokratijos filialas. Spėju, kad didelė dalis už socialdemokratus balsuojančių žmonių žino, jog didesnį socialinį teisingumą jie perka atsitraukdami nuo krikščioniškų (arba „tradicinių“) vertybių. O kas yra TS-LKD? Aišku viena – kažkokia sąjunga. Visos kitos raidės slepia, švelniai tariant, iškreiptą realybę ir klaidina rinkėją. „Tėvynė“? Kokia „tėvynė“? Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka? Bet juk pasakė premjeras, kad palikdami šią tėvynę mes liudijame savo drąsą ir realizuojame iškovotą „teisę emigruoti“. O gal kalbama apie „globalią Lietuvą“, kurioje trečias pagal gyventojų skaičių miestas (po Vilniaus ir Kauno) yra Londonas, kuriame kas antro naujagimio vardas yra Muhammadas? Žodžiu, dėl „tėvynės“ aiškumo nėra. Jeigu nėra aiškumo dėl „tėvynės“, nėra aiškumo ir dėl „Lietuvos“. Aišku tik, kad Lietuvoje negali būti „Ivano“. Viskas gerai – aš „už“. Man tik nejauku, kad šioje gerojo Džono saugomoje teritorijoje Jonų ir Janinų katastrofiškais tempais mažėja. Jei Lietuvos paskirtimi laikoma vien tai, kad ji būtų „antitezė“ Rusijai ir paskui išnyktų kažkokioje globalistinėje „sintezėje“, tuomet aš – „prieš“. Dėl „demokratijos“ pakaks pasakyti, kad jokia partija Lietuvoje dar nebandė taip įžūliai abejoti demokratinių rinkimų rezultatais ir bandyti tuos rezultatus anuliuoti. Pagaliau – „krikščioniškumas“. Reikalas tas, kad „tradicines vertybes“ galima griauti įvairiai. Pavyzdžiui, galima priimti „tradicinei šeimai“ nepalankius įstatymus – taip daro liberalai ir socialdemokratai. O galima garsiai trimituoti apie šeimos vertybes ir kartu griauti tradicinės šeimos instituciją vykdant tam tikrą ekonominę politiką – taip daro „neokonai“. Kiek šeimų sugriauta realizuojant iškovotą „teisę emigruoti“? „Neokonų“ garbinamos Margaret Thatcher valdymo metais skyrybų ir nesantuokinių vaikų skaičius Didžiojoje Britanijoje smarkiai išaugo – nors jos vadovaujama Konservatorių partija (kitaip nei Leiboristų partija) visada pasisakė už „tradicinę šeimą“, ši šeima jai valdant sparčiai iro, nes ekonominė Thatcher doktrina buvo jau nebe sveiku protu laisvąją rinką vertinantis „konservatizmas“, o laisvąją rinką tikintis „neokonservatizmas“, vadinamosios Čikagos mokyklos guru Miltono Friedmano propaguojama agresyvi ideologija, kurios adeptė yra ir TS-LKD.

Garsiausiai (neskaičiuojant Gintaro Songailos) apie „neskaidrius“ rinkimus šaukianti partija pati yra baisiai neskaidri ideologiniu požiūriu. TS-LKD nėra nei „konservatoriai“, nei „krikščionys demokratai“. Joks tikrų konservatorių arba krikščionių demokratų lyderis nesakytų, kad yra gerai, jog žmonės masiškai realizuoja „iškovotą teisę emigruoti“. Taip gali pasakyti tik „neokonas“, šventai tikintis „laisvu prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimu“. Na, juda žmonės iš Lietuvos – ir tegu sau juda. Būtų pusė bėdos, jei „neskaidrus“ šios partijos pavadinimas neslėptų jos tikrosios esmės. O jis slepia. Ir tuo pasinaudodami Lietuvos „neokonai“ išradingai manipuliuoja mažiausiai dviejų didelių žmonių kategorijų – tikinčiųjų ir įvairiai nuo komunizmo nukentėjusiųjų – jausmais. Šiuo požiūriu ši revoliucinė partija yra smerktina daugiau už kitus revoliucionierius – liberalus ir socialdemokratus.

Vis dėlto bent jau teorinę galimybę palikti revoliucionierių gretas ši partija turi. Dalykas tas, kad, kitaip nei liberalai ir socialdemokratai, ji nėra revoliucinė iš prigimties. TS-LKD yra daug sveikų jėgų, tačiau dabar valdžią joje turi (ir atrodo, kad tvirtai laiko rankose) agresyvi „neokonų“ frakcija. Ir kol taip bus, „natūraliais“ savo sąjungininkais TS-LKD laikys revoliucionierius liberalus. Kol taip bus, TS-LKD prašysis į „vaivorykštę“ su kitais revoliucionieriais – socialdemokratais. Kad taip nebūtų, reikia, kad pačioje TS-LKD įvyktų revoliucija. Reikia, kad būtų tikima Aukščiausiuoju, o ne laisvąja rinka. Reikia, kad būtų atsigręžta į Bažnyčios socialinį mokymą, o fridmanizmas būtų pamirštas kaip baisus naktinis košmaras.

O kol kas Revoliucijos estafetė iš „neokonų“, atrodo, pereina kitiems ištikimiems revoliucionieriams – Europos Sąjungos socialdemokratijos respublikiniam partiniam komitetui. Pirmyn į šviesią aksominę ateitį!

satenai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top