Bernardinai.lt
Prieš kurį laiką populiarioje Lietuvos žiniasklaidos priemonėje įtakingas visuomenės veikėjas suformulavo tezę, kuri sukėlė virtualias ovacijas. Jis pareiškė, kad bet kuris kilnus, garbingas žmogus, apsigyvenęs bendrijoje, privalo paisyti joje nusistovėjusių taisyklių. Esą lygiai taip pat derėtų elgtis ir Lietuvai, įsijungus į Europos Sąjungą, kurioje viena iš svarbiausių normų yra lygiateisiškumas. Jei jau įstojome į civilizuotų Europos valstybių klubą, tai mokykimės elgtis civilizuotai. Skamba įtikinamai? Tačiau, kaip įprasta, velnias glūdi smulkmenose.
Pavyzdžiui, kas turima omenyje, kai kalbama apie „civilizuotą elgesį“ ar „lygiateisiškumą“?
Kitas dalykas – lygiaverčių partnerių bendrijoje visi ne tik paklūsta sutartoms taisyklėms, bet ir dalyvauja jas kuriant, ieško kompromiso iškilus skirtingoms pozicijoms. Europos vienijimosi architektai, pažvelgę į dabartinę Europos Sąjungą, neabejoju, būtų nustebę ir sutrikę, nes tai gerokai skiriasi nuo to, ko jie siekė.
Neskubu vertinti, ar dabartinė ES geresnė ar blogesnė nei Robertas Shumanas ar Konradas Adenaueris projektavo, tačiau akivaizdu tai, kad šis darinys nuolat kinta, tai reiškia, jog nuolat kuriamos ir tikslinamos ir vidaus taisyklės.
Tai, kad visos ES narės turi būti lygiateisės, per visą šios sąjungos egzistavimą nekėlė abejonių. Tiesa, būta kalbų apie „dviejų greičių“ Europą, tačiau jos netruko ištirpti. Aišku, būkime realistais, Vokietijos ar Prancūzijos pozicija dažniausiai daro kur kas didesnę įtaką nei Rumunijos ar Lietuvos. Tačiau kol ši įtaka yra adekvati finansiniam indėliui ar prisiimamai atsakomybei, nederėtų dėl to pykti. Problemos prasideda, kai lygiateisiškumas pradeda peraugti į vienodumą.
Sunku atsakyti, kada ir kaip kilo mintis, kad Europos Sąjungos nares turi vidaus reikalus tvarkyti, kiek tik įmanoma, panašiai. Kitaip sakant, didžiulė kultūrinė įvairovė, kuri buvo būdinga Europos valstybėms per visa istoriją, buvo pradėta vertinti ne kaip svarbus turtas, bet kaip kliūtis. Pradėtos leisti direktyvos, kad suomiai nesveikai kepa dešreles, ispanai neracionaliai organizuoja darbo dieną ir t.t.
Bene labiausiai pasistūmėta „lygiateisiškumo“ link, kalbant apie lytiškumą. Tiesa, jis suvokiamas kaip bet kokių skirtumų tarp lyčių neigimas. Šiuo atveju tenka prisiminti vieno praeities filosofo frazę: „jei faktai prieštarauja teorijai, tuo blogiau faktams“. Pasak naujųjų ideologų, fiziniai skirtumai tarp vyro ir moters yra neesminiai, o lytiškumas yra išskirtinai pasirinkimo dalykas. Tai įrodinėjama tiek karštai, pasitelkus žmogaus teisių retoriką, jog, regis, „genderizmo“ (taip vadinama ši naujoji ideologija) propaguotojai patys šventai tiki, kad yra laisvės ir lygiateisiškumo riteriai. Tačiau anapus jų ideologinės sistemos visi bandymai biologiją pakeisti sociologija skamba absurdiškai.
Ar mes turime teisę sakyti, kad „genderizmo“ ideologija mums nepriimtina, ar, kaip teigia minėtas įtakingas veikėjas, mums dera mandagiai tylėti, nes kiti ES klubo nariai šią ideologiją vertina? Lygiateisiškumo principas leidžia mums turėti savo nuomonę. Taip, mes neturėtume nurodinėti, kuo turi tikėti kitų valstybių žmonės, bet taip pat pageidaujame, kad niekas nebandytų mums primesti savo nuomonės.
Beje, jei mes apklaustume visus ES valstybių gyventojus, neabejoju, kad dauguma jų pasisakytų prieš „genderizmą“ ir kitas lobistų grupių primestas teorijas. Deja, susidaro įspūdis, kad jau susiformavo eurobiurokratų sekta, kuri įtikėjo savo neklystamumu. Apie šią problemą turime garsiai kalbėti, nes europietiškos politinės kultūros išskirtiniu bruožu visais laikais buvo drąsa svarstyti nepatogius klausimus.
Svarbu iškelti ir kitą klausimą – ką reiškia „civilizuotas elgesys“? Daugelį amžių Europa diktavo civilizuotumo standartus. Tačiau kiek mes turime teisės pretenduoti į civilizuotumo mokytojus šiandien? Europa gimė, kaip Antikinės kultūros, Romos teisės ir krikščioniškų vertybių, iš kurių svarbiausia – žmogaus nelygstamo orumo samprata – simbiozė. Prancūzijos Revoliucija metė iššūkį ancien régime ir pradėjo kurti naują tvarką, iš kurios bandyta išguiti krikščionybę. Ją bandyta kompensuoti mokslo ir technikos progreso deriniu.
Sunku nuginčyti, jog Vakarų civilizacija pasiekė įspūdingą technologinę pažangą, tačiau Europoje pradėjo dėtis itin bjaurūs dalykai. Turiu galvoje du Pasaulinius karus, Gulagą, Holokaustą, vartotojiškos kultūros triumfą. Šiandien mes demonizuojame islamą kaip teorizmo įsčias, tačiau įsiklausykime į tai, kuo labiausiai antivakarietiškai nusiteikusiems musulmonams mes neįtinkame. Pirmiausia, dėl savo materialistinio, vienmačio gyvenimo būdo, aplipdyto įvairiausiais blizgučiais, kurį eksportuojame į visą pasaulį kaip virusą. Tai tikrai sunku pavadinti „civilizacijos virusu“ ir todėl musulmonai šiandien į mus žvelgia kaip į pavojingus barbarus.
Verta paklausti, kiek šių laikų Vakaruose beliko tų kultūrinių versmių, kurios palaikė didingos civilizacijos gyvastį. Labai nedaug. Tačiau vis dėlto jos dar visiškai neišseko, nes kitaip Vakarai jau būtų virtę technokratine kataklizma. Šiandien didžiausias iššūkis „civilizuoti“ Vakarus, išgydyti atmintį, vėl pradėti skirti, kas iš tiesų svarbu, nuo šlamšto. Todėl esu įsitikinęs, kad „civilizuotas“ elgesys nėra komformistinė laikysena, pritariant sparčiam nužmogėjimui ir savidestrukcijai, bet gebėjimas drąsiai pasakyti: „nesutinku“.
Tiesa, neturėtume susivilioti pagundai paskelbti Vakarų mirtį ir naiviai galvoti, kad galime kurti alternatyvią civilizaciją. Krikščionybė per visas praeities Vakarų krizes nebėgdavo į alternatyvią tikrovę, bet pasiūlydavo priešnuodį: ar tai būtų Karolingų renesansas, ar elgetaujantys ordinai, ar Bažnyčios socialinis mokymas. Lengviau gyventi tarp bendraminčių, tačiau Kristus įkūrė Bažnyčią, o ne sektą. Bažnyčia yra universali ir čia neišvengiamai labai daug skirtybių bei įtampų. Tačiau jos nėra prakeiksmas, bet veikiau dovana, nes tokiu būdu mes galime praturtinti vienas kitą, mokytis kantrybės, nuolankumo ir būti iš tiesų civilizuotais žmonėmis.
Lygiai taip turėtume siekti ne vienalytės, niveliuotos, bet įvairiaspalvės, daugiabriaunės Europos, kurioje skirtingi balsai, tarsi natos galėtų sugulti į melodiją. Vardan tokios Europos šiandien turime su meile sakyti: „nesutinku“ ir ties tuo nesustoti, bet kūrybiškai bandyti išgryninti „žmogaus teisių“, „lytiškumo“, „laisvės“, „teisingumo“ etc. sąvokas.
Primename Roberto Schumano – vieno iš Europos Sąjungos tėvų – straipsnį apie krikščioniškąsias Europos demokratijos ištakas: