Šis rašinys – antrasis iš ciklo „Prezidento rinkimams artėjant“. Pirmąjį galite perskaityti ČIA.
Per šiuos Prezidento rinkimus kandidatai paprastai skirstomi į mažiausiai tris „pajėgumo krepšelius“: favoritė, pretendentai ir statistai. Iš dalies toks skirstymas prasmingas, tačiau nenoriu nė vieno iš kandidatų vadinti statistu. Tiksliau būtų sakyti, kad dalis kandidatų turi bent keletą tikslų šiuose rinkimuose. Jie realistiškai suvokia, jog nepavyks užimti nei pirmos, nei antros vietos rinkimuose, tačiau viliasi pasiekti kitų svarbių tikslų.
Selektyvus V. Tomaševskio principingumas
Europarlamentaras V. Tomaševskis ir EP labiausiai rūpinasi Lietuvos lenkų klausimu.
Pavyzdžiui, V. Tamoševskiui, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderiui, Prezidento rinkimai – svarbi proga mobilizuoti savo potencialius rinkėjus. To reikia ne tik norint pakartoti ar net pagerinti praėjusių rinkimų į Europos Parlamentą sėkmę, bet ir pademonstruoti politinius raumenis. Jei V. Tomaševskiui pavyktų surinkti 7–8 procentus balsų, tai veikiausiai priverstų apsigalvoti tuos, kurie tvirtina, kad LLRA dienos valdančiojoje koalicijoje suskaičiuotos. Prieš penkerius metus V. Tomaševkis surinko beveik 5 procentus, ir šis rezultatas gali būti vadinamas lakmuso popierėliu, kuris padės nustatyti, kiek politiškai sėkminga buvo Lietuvos lenkų politikų konfrontacinė laikysena per pastaruosius penkerius metus.
Aišku, didžiausia svajonė V. Tomaševskiui būtų antrasis turas, kuris vyktų kartu su Europos Parlamento rinkimais ir, be abejonės, padidintų jo atstovaujamo politinio bloko rezultatą. Tačiau į antrąjį turą V. Tomaševskis galėtų prasibrauti vieninteliu atveju, jei jam pavyktų mobilizuoti visus potencialius rėmėjus, o kiti penki konkurentai (nekalbu apie D. Grybauskaitę) kuo labiau po lygiai pasidalintų balsus, ir tada į antrą turą galima būtų patekti su santykinai nedideliu rinkėjų paramos procentu. Tačiau toks scenarijus labai menkai tikėtinas. Tad pirmiausia V. Tomaševskiui reikia parodyti tiek koalicijos partneriams, tiek visuomenei, kad jis atstovauja solidžiai ir turinčiai ką pasakyti apie valstybės gyvenimą politinei jėgai, taip pat tai pastanga Lenkijos radikaliems politikams parodyti, kad „Lietuvos lenkų korta“ gali išlaikyti politinį svorį.
Tikrai džiaugiuosi, kad V. Tomaševskis išlieka tvirtas gyvybės apsaugos nuo pradėjimo akimirkos šalininkas. Jo tvirtumo pasigendu kitų politikų nuostatose. Štai prieš keletą dienų teko kalbėti su Kauno rajone dirbančiu kunigu, sovietmečiu daug nuveikusiu pogrindiniame darbe. Kalbai pakrypus apie artėjančius Prezidento rinkimus, jis atsiduso, kad nėra nė vieno kandidato, kuris tvirtai atstovautų krikščioniškoms vertybėms. Jam perspektyvi atrodė Naglio Puteikio kandidatūra, bet nuvylė jo pozicija debatuose apie gyvybės kultūrą, kai jis pareiškė, kad yra kur kas svarbesnių klausimų. Paklausiau kunigo: ką jis mano apie V. Tomaševskį, kataliką politiką? Kunigas atsakė, kad džiaugiasi, jog šis gina negimusius kūdikius, tačiau jis tikrai nėra taikos dvasios nešėjas, tilto tarp žmonių statytojas, bet veikiau neša konfrontacijos vėliavą. Šio politiko pozicijos paradoksalumą parodo ir jo laikysena Rusijos agresijos Ukrainoje atžvilgiu.
Tikrai pritariu šiam kunigo išsakytam Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderio vertinimui. Jo rinkimų šūkis, kuriame minimi itin svarbūs žodžiai: Dievas, Garbė, Tėvynė, man nelabai derinasi su jo programoje dėstomu reikalavimu būti pragmatiškiems, supraskime, nuolaidiems santykiuose su Rusija, nes ji reikalinga mūsų verslininkams. Dabartinius įvykius Rusijoje ir Ukrainoje, remiantis V. Tomaševskio programa, galima būtų vertinti kaip nedidelį nesusipratimą, į kurį nederėtų kreipti didesnio dėmesio. Na, o už kelių pastraipų dėstoma apie pražūtingą postmodernistinį reliatyvizmą, kuris griauna dabartinius Vakarus.
Tikrai būtų puiku turėti valstybės vadovą, kuris nesibaimina viešai pareikšti, kad yra katalikas, jog jam svarbios katalikiškos vertybės, gyvybės apsauga, tačiau dar svarbiau, kad krikščioniškos vertybės būtų ne eksponuojamos fasade, bet taptų visos politinės veiklos pamatu. Štai dabartinis Ukrainos Rados pirmininkas, laikinai einantis Prezidento pareigas, Turčynovas yra baptistų pastorius ir tikrai krikščionis. Kartu jis įsitikinęs, kad politikas turi nesidangstyti po skambiomis religinėmis deklaracijomis, bet savo kasdieniu elgesiu viešojoje erdvėje liudyti Kristų. Tikiu, kad V. Tomaševskis yra sąžiningas, pamaldus, nuoširdus žmogus, tačiau selektyvus jo principingumas ir gentinė politika yra didelis šaukštas deguto, veikiausiai ne tik man sugadinantis visą gerų savybių „medų“.
Lietuvoje nugalėti gali net A. Zuokas?
Vilniaus meras A. Zuokas suvokia viešųjų ryšių svarbą. Tomo Lukšio nuotr.
Vienas paradoksaliausių Prezidento rinkimų dalyvių yra Vilniaus meras Artūras Zuokas. Jis paskelbė apie norą varžytis dėl Prezidento posto aidint žiniai apie jo valdomo miesto bankrotą. Pamenu, gavau nustebusio bičiulio žinutę: „Ar tam, kad nuspręstum kandidatuoti į prezidentus, reikia susimauti valdant miestą?“ Neabejoju, A. Zuokas karštai ginčytųsi, jog jis, kaip Vilniaus meras, tikrai nepatyrė kracho, ir sostinės finansinės problemos turi objektyvių priežasčių, prieš kurias buvo bejėgis net ir kūrybiškai bandantis veikti meras. Na, drąsos A. Zuokui niekada netrūko, o jo pasirinktas rinkimų šūkis, kad Lietuvoje viskas įmanoma, gali būti vertinamas kaip savęs drąsinimas – o gal?
Kol kas gyventojų apklausos rodo, kad A. Zuokui gresia likti septintam. Na, po visiško kracho Seimo rinkimuose niekas jau neturėtų šio politiko gąsdinti. Spėju, kad, apsispręsdamas kandidatuoti, jis neprarado realybės jausmo ir pirmiausia galvoja apie tai, kaip išlikti politiniame elite, o ne apie pergalę rinkimuose. Rinkimai – puiki proga politinei reklamai, galimybė šmėžuoti žiniasklaidos priemonėse, bandyti iš šipulių rinkti naują politinę kariauną, kas ypač aktualu, kai politiniam judėjimui TAIP net ir dalis gerai žinomų jo steigėjų pasakė „ne“.
Tiesa, kai A. Zuokas paskelbė apie kandidatavimą, spėju, jis turėjo vilties sutelkti tuos Prezidentės kritikus, kuriems nepriimtini ir socialdemokratai. Tačiau Bronio Ropės ir Naglio Puteikio kandidatavimas ir sugebėjimas surinkti reikiamą rėmėjų parašų skaičių gerokai sujaukė Vilniaus mero sumanymus. Šiandien pastarieji kur kas labiau nei A. Zuokas pretenduoja į kovotojų prieš dabartinę sistemą vaidmenį. Tuo labiau kad ir Vilniaus meras, įvertinęs situaciją, nebando donkichotiškai pulti Prezidentūros malūno.
Ko gali tikėtis A. Zuokas? Ruoštis kitais metais vyksiantiems Savivaldos rinkimams, kurie jam gali būti lemiami. Tiesa, jam kur kas perspektyvesni atrodo tiesioginiai mero rinkimai, tačiau ar jie jau bus rengiami kitąmet, dar sunku tvirtai pasakyti. Jei A. Zuokas iš rankų išleis mero postą, politiniame gyvenime jam nelabai bus ką veikti. Tiesa, jis jau įrodė, kad tarsi feniksas sugeba pakilti iš pelenų, tačiau, kaip rodo dabartiniai reitingai, dauguma Lietuvos žmonių prisimena, kodėl jis buvo tapęs politiniais pelenais.
Kas turėtų nutikti, kad A. Zuokui atsirastų realus šansas laimėti Prezidento rinkimus? Jis į antrąjį turą turėtų išeiti kartu su V. Tomaševskiu. Bet tai jau anekdotas – bent jau aš taip manau.