Tai jau trečias ciklo rašinys apie artėjančius Prezidento rinkimus. Pirmasis jų turas įvyks gegužės 11 dieną. Šįsyk siūlau atkreipti dėmesį į „politiniais išsišokėliais” neretai vadinamus Bronį Ropę ir Naglį Puteikį. Viešai skelbiami reitingai nežada jiems sėkmės rinkimuose, tačiau kiekvienam krikščioniui derėtų balsuoti pagal sąžinę ir įsitikinimus, o ne pagal kandidatų populiarumą. Tuo labiau kad svarbi tik vienintelė gyventojų apklausa, kuri vadinama rinkimais.
Pirmasis rašinys – ČIA, antrasis rašinys – ČIA.
Praėjusiame rašinyje svarsčiau, kokių tikslų siekia Prezidento rinkimuose į antrąjį turą patekti labai mažai galimybių turintys politikos veteranai – Voldemaras Tomaševskis ir Artūras Zuokas, o dabar ketinu pažvelgti į du „išsišokėlius“: Bronį Ropę ir Naglį Puteikį.
Abu jie tikrai nėra politikos naujokai, tačiau tai, kad N. Puteikiui, neturinčiam nė vienos parlamentinės partijos tvirtos paramos, pavyko surinkti daugiau nei 20 tūkstančių parašų, privertė į jį atkreipti dėmesį net ir tuos, kurie iki šiol jį vadino politiniu marginalu, keliančiu nereikalingų bangų Tėvynės sąjungoje.
Savo ruožtu B. Ropė yra puikiai žinomas Ignalinos krašto gyventojams, taip pat visiems, kurie dalyvauja Savivaldybių asociacijos veikloje, tačiau didmiesčiuose jo pavardė vis dar labiau asocijuojasi su daržove, o ne su politika. Meras rekordininkas (pagal kadencijų skaičių) neabejotinai nugalėtų, jei prezidentą rinktų tik Ignalinos krašto gyventojai, tačiau jie tesudaro labai nedidelę visų rinkėjų dalį, o ilgalaikio politinio įdirbio kituose regionuose gali pritrūkti.
Spėju, jei patys nedalyvautų rinkimuose, jie veikiausiai balsuotų vienas už kitą. Nors B. Ropė atstovauja centro kairei, o N. Puteikis centro dešinei, tačiau juos abu jungia įsitikinimas, kad dabartinei politinei sistemai reikalingas kapitalinis remontas. Tiesa, B. Ropė labiau akcentuoja naujų politinių idėjų (pirmiausia, iš „žaliųjų“ politinio meniu) įtraukimą bei apeliuoja į „valstietiškas“ mūsų šaknis akcentuodamas savos žemės, paprasto žmogaus ir tapatybės stiprinimo siekius. Pati Ignalinos rajono mero bendravimo maniera rami, jis įsiklauso, yra linkęs ieškoti sutarimo, tačiau kartu turi ribą, kurią atkakliai gina.
N. Puteikis atrodo kur kas veržlesnis, tačiau ne toks išlaikytas ir solidus. Jis siūlo iš esmės keisti dabartinę politinę sistemą, pertvarkant institucijas, decentralizuojant valstybę, stiprinant savivaldą, naikinant Konstitucinį Teismą. Ilgą laiką jis buvo ryškiausias disidentas Tėvynės sąjungoje, likęs partijoje, kai iš jos traukėsi kiti dabartinės jos vadovybės kritikai. Galiausiai ir jis paliko šią partiją teigdamas, kad negali suderinti savojo partiškumo su sąžine, nes nebeatpažįsta partijos, kuriai priklausė daug metų. Savo ruožtu Tėvynės sąjungos vadovybė, regis, dėl tokio N. Puteikio sprendimo tik apsidžiaugė.
Abu kandidatai viešose debatuose įrodė, kad sugeba paaiškinti savo siekius, moka ne tik kritikuoti, bet ir dėstyti savo viziją. Kita vertus, juos abu oponentai vadina populistais ir pabrėžia menką jų patirtį bei kompetenciją prezidentui itin svarbioje užsienio politikos srityje.
Ar lietuviai pamėgs žalią spalvą politikoje?
Vyginto Skaraičio nuotr.
Ar Lietuvos regionų lyderiai jau pasiruošę perimti visos valstybės vairą į savo rankas? Tiesą pasakius, regionuose labai daug lyderių neturime. Molėtiškis Valentinas Stundys nesugebėjo įveikti Andriaus Kubiliaus kovoje dėl partijos pirmininko posto, klaipėdietis Vytautas Grubliauskas nusprendė, jog mero postas jam kur kas mielesnis nei parlamentaro.
O kaip B. Ropė? Kiek suprantu, postūmiu kandidatuoti jam tapo Žaliųjų ir valstiečių sąjungos sėkmė renkant parašus dėl to, kad turi likti galioti draudimas parduoti žemę užsieniečiams. Tačiau būtų naivu manyti, kad daugiau nei 200 tūkstančių pasirašiusių žmonių per rinkimus balsuos tik už B. Ropę.
Rinkimų kampaniją jis pradėjo pavėluotai ir pernelyg didelei daliai žmonių jis liko „politikas X“ iš Ignalinos. Tai rodo ir visuomenės apklausos. Mažai tikėtina, kad per paskutines kelias savaites jam pavyks radikaliai pakeisti situaciją, nors jo penki svarbiausi programiniai teiginiai tikrai galėjo rasti atgarsį daugumos Lietuvos žmonių širdyse.
B. Ropė tvirtina, kad jo prioritetai: laiminga mama (tėčiai nebūna laimingi?), orus ir išgirstas paprastas žmogus, tikroji žmonių savivalda, laiku įvestas euras, tvirta derybinė pozicija Briuselyje ir geri santykiai su kaimynais.
Skamba neblogai, tačiau sunkiau sutarti, kada mama bus laiminga: ar kai valstybė labiau rūpinsis ja ir teiks daugiau socialinių paslaugų, ar kai mažiau reglamentuos vaiko auginimą labiau gerbdama subsidiarumo principą? Gaila, kad valstybės ir šeimos santykiai per šiuos rinkimus netapo viena iš gilesnės diskusijų temų. Tėvynės sąjunga ilgą laiką atkakliai tvirtino, kad valstybės parama šeimai yra vienas svarbiausių šios partijos prioritetų. Tačiau neteko girdėti, kad šios partijos remiama kandidatė būtų įsipareigojusi palaikyti Konstitucijos pakeitimą, kuriame aiškiau apibrėžiama, kad šeima ir santuoka neatsiejamos. Ar nenutiks taip, kad dalis šios partijos rėmėjų, kuriems labai svarbus šeimos klausimas, Prezidento rinkimuose „atras“ kitas partijas?
Visi sutinkame, kad valiutą, kaip teigia B. Ropė, turime keisti tik tada, kai tam tinkamiausias laikas, daug sunkiau sutarti, kokie kriterijai leidžia įvertinti laiko tinkamumą, ar ne?
Derybose visada turime būti tvirti, tačiau nepamirškime, kad mes jau dešimt metų Europos Sąjungoje, tai gal jau pakanka derėtis ir reikia pradėti tapti visaverčiais jos kūrėjais? Visi suprantame, kad su kaimynais reikia sutarti, bet ką daryti, kai jų valdžia suserga didybės manija ar kokia kita politine psichoze?
Labai šaunios idėjos dėl sveikatingumo skatinimo, tačiau šioje vietoje jau seniai reikia pereiti nuo moralizavimo prie esminio infrastruktūros šioje srityje keitimo. Smagu, kai žadamas nemokamas aukštasis mokslas, gal net teisingai kritikuojama krepšelių sistema, tačiau šioje srityje itin trūksta tikrų inovacijų ir išsamios dabartinės situacijos diagnozės. (Tikrai nenoriu pasakyti, kad tai pateikia nors vienas iš B. Ropės konkurentų.)
Perskaitęs B. Ropės programą, pagalvojau, kad nebūtų blogai, jei Aplinkos, Žemės ūkio, Sveikatos apsaugos ir galbūt Vidaus reikalų ministerijas perimtų šią programą ruošę žmonės. Tačiau juk kalbame apie Prezidento rinkimus, ar ne?
Kita vertus, nepamirškime, kad B. Ropė kovoja net keliais frontais, tikėtina, jog rinkimai į Europos Parlamentą net svarbesni. Prezidento rinkimų kampanija turėtų gerokai padėti Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjungai, siekiančiai gauti bent vieną mandatą EP. Tiesa, ten jiems tektų sudėtingas išbandymas ir dėl to, kad europietiška „žalioji“ politika šiandien į šeimą ir santuoką žvelgia taip, tarsi jos būtų viena iš dabarties ekologinių problemų priežasčių.
Apie antrąjį rinkimų turą B. Ropė būtų galėjęs rimtai pasvajoti, jei Referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams nebūtų nustumtas į birželio pabaigą užsitikrinant rekordiškai žemą dalyvavimą. Kita vertus, nors B. Ropė veikiausiai nebus išrinktas prezidentu, tačiau turi geras galimybes padėti tvirtą pamatą Savivaldos rinkimams, per kuriuos gali grumtis net ir dėl pirmosios vietos.
Ar politinei sistemai reikalingas kapitalinis remontas?
Vyginto Skaraičio nuotr
Nemaža dalis žmonių, rinkusių parašus už tai, kad Naglis Puteikis turėtų galimybę dalyvauti Prezidento rinkimuose, tvirtino, jog svarbiausia – ne nugalėti, kas esą nerealu, bet dalyvauti. Pats dalyvavimas leidžia iškelti svarbių klausimų, pakreipti rinkimų kampaniją kita kryptimi.
Abejotina, ar N. Puteikiui iš tiesų pavyko radikaliai pakeisti įprastą kandidatų debatų formatą, tačiau dera sutikti, kad jis tikrai nustebino tuos, kurie jį vadino politiniu rėksniu, kuriam nėra vietos „rimtojoje“ politikoje. Teko matyti tik keletą viešų debatų, ir juose N. Puteikis nė kiek nenusileido kitiems kandidatams, o atskirais atvejais atrodė įtikinamesnis.
Tiesa, dar kiek anksti sakyti, kad tos politinės jėgos, kurios reikalauja demontuoti dabartinę partinę sistemą, atverti šliuzus naujoms idėjoms, naujiems žmonėms, turi tvirtą lyderį. Pavyzdžiui, N. Puteikio teiginiai, kad gyvybės apsaugos klausimai nėra šiandien labai svarbūs, spėju, atkratė nemažai potencialių balsuotojų. Kiek dirbtinai atrodo ir N. Puteikio flirtavimas su Rolando Pakso simpatikais. Viename iš interviu N. Puteikis R. Paksą vadina malonia išimtimi iš dabartinės nomenklatūros. Netikiu, kad jis pakartotų šiuos žodžius, jei R. Paksas dalyvautų rinkimuose. Lygiai kaip mane nustebino N. Puteikio nuosaikus prielankumas Artūrui Paulauskui – esą šis pasirinko ne tą partiją, o šiaip neblogas politikas. Bent jau man tokį vertinimą girdėti labai keista, nes esu įsitikinęs, kad būtent A. Paulauskas yra vienas iš „skandalų Lietuvos“ politinių architektų.
N. Puteikis tvirtina, jog per penkerius D. Grybauskaitės valdymo metus sustiprėjo ne piliečių galios, bet nomenklatūros savivalė. Apskritai galima teigti, kad būtent N. Puteikis drįsta kur kas griežčiau nei kiti rinkimuose dalyvaujantys vyrai kritikuoti šalies vadovę. Taip pat jis siūlo rinkimų reformą, Seimo narių mažinimą, didesnių galimybių piliečiams daryti įtaką politikams, yra pasiryžęs naikinti Konstitucinį Teismą ir įgyvendinti savivaldos reformą. Visi jo siūlymai susiję su piliečių galimybėmis aktyviau dalyvauti politiniuose procesuose, veikti politinių institucijų sprendimus. N. Puteikis vertas pagarbos jau už tai, jog siekia ne to, kad Prezidentas labiau kontroliuotų visuomenę, bet suteikti galimybę žmonėms labiau kontroliuoti visas politines valdžias. Vertas dėmesio N. Puteikio raginimas peržiūrėti politinę darbotvarkę ir joje naujai išdėlioti prioritetus, nes dabar daugiausia dėmesio skiriama ne tiems klausimams, kurie svarbiausi piliečiams, bet tiems, kurie susiję su nomenklatūros interesais.
N. Puteikis reikalauja kapitalinės mūsų politinės sistemos reformos. Jos jis reikalauja ne vienus metus ir tikiu, kad nenurims, net jei, kas labai tikėtina, prezidentu netaps nei šiuose, nei kituose rinkimuose.
Prieš penkerius metus rinkimų kampanija priminė karikatūrą. Vienintelis kandidatas, kuris dar kiek bandė demonstruoti, jog varžosi su D. Grybauskaite, buvo Algirdas Butkevičius. Dabar situacija pasikeitusi, ir tai džiugina. Praktiškai visi kandidatai sugeba kokybiškai dalyvauti debatuose ir nėra tik politiniai klounai, norintys palinksminti publiką.
Nelabai tikiu, kad B. Ropė ar N. Puteikis prasiverš į antrąjį turą, nors N. Puteikis tvirtina, jog turi visas galimybes. Veikiausiai jis mato veiksnių, kurių aš nepastebiu. Bet kuriuo atveju, jei abiem jiems kartu pavyktų surinkti daugiau nei 10 procentų balsų, tai jau būtų ženklas dabartiniam politiniam elitui, kad laikas pokyčiams, nes, priešingu atveju, pokyčiai patys ateis ir veikiausiai radikaliau nei daugelis norėtume.