Bernardinai.lt
Tai jau ketvirtas tekstas, skirtas artėjantiems Prezidento rinkimams, kurie įvyks gegužės 11 dieną (anksčiau skelbti tekstai: apie D. Grybauskaitę, V. Tomaševskį ir A. Zuoką, B. Ropę ir N. Puteikį).
Prieš keletą dienų lankiausi pas bičiulį, kuris paklausė mano nuomonės: Zigmantas Balčytis ar Artūras Paulauskas? Pradžioje nesupratau klausimo, tačiau netrukus man buvo paaiškinta, kad svarbiausia artėjančių Prezidento rinkimų intriga yra tik ta, kuris iš šių dviejų politikų pateks į antrąjį turą.
Piliečiai gyvenkime draugiškai ir neerzinkime kaimynų
Andriaus Ufarto nuotr.
Intuityviai sakyčiau, jog socialdemokratų kandidato galimybės didesnės. Jis surengė intensyviausią rinkimų kampaniją, negailėdamas jai lėšų, derina gyvus susitikimus su žmonėmis, naudodamas gausią propagandinę informaciją viešojoje erdvėje. Tiesa, vis vien lieku įsitikinęs, kad daug rimtesnis konkurentas Prezidentei būtų dabartinis Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius.
Pats Z. Balčytis nelabai kuo rizikuoja. Jis neabejotinai padidins populiarumą visuomenėje ir politinį svorį partijoje. Jo pretenzijos perimti partijos pirmininko postą taps daug realesnės. Veikiausiai prezidentu jis netaps, tačiau į Europos Parlamentą tikrai paklius.
Socialdemokratai per šiuos rinkimus naudojasi Algirdo Brazausko ne kartą sėkmingai įgyvendinta strategija. Jie kalba apie visuomenės vienybę, solidarumą, apie tai, jog reikia ieškoti to, kas mus jungia, o ne skiria, kad pakanka sukrėtimų, reformų, rietenų. Nuo valdžios klaidų ir ekonominio nestabilumo pavargusiems žmonėms labai norisi stabilumo ir saugumo. Tačiau dar šv. Augustinas teigė, kad taika – tai ne vien karo veiksmų nebuvimas, ji neįmanoma be teisingumo.
Z. Balčyčio programoje daug kalbama apie socialinį teisingumą, tačiau jis suvokiamas išskirtinai kaip ekonominė kategorija. Iš esmės jis siūlo įtvirtinti dabartinę situaciją, ja nepatenkintiesiems pažadėdamas didesnę ekonominę gerovę šviesioje ateityje, kai visa valdžia priklausys socialdemokratams.
Kadaise Karlas Marxas religiją vadino opiumu liaudžiai, nes ji esą atitraukia žmonių žvilgsnį nuo dabarties negerovių, žadėdama atlygį ateityje. Šiuo atžvilgiu lietuviška socialdemokratija yra politinis opijus. Socialdemokratų deklaracijose skurdo mažinimas ir regioninė politika gerokai disonuoja su tuo, kad šiai politinei partijai esant valdžioje įprastai vyrauja socialdemokratija su B. Bradausko veidu.
Z. Balčyčio programoje galima atrasti „saldainiuką“ ir užsienio lietuviams – pažadą spręsti dvigubos pilietybės problemą. Kas ją trukdo spręsti dabar? Gal ir tai, kad nebūtų tada ko žadėti.
Vis dėlto įdomiausia man asmeniškai buvo tai, kas Z. Balčyčio programoje parašyta apie šeimą. Puikiai žinome, kad daugumos Lietuvos žmonių pozicija šiuo klausimu gerokai skiriasi nuo tos, kurios laikosi mūsų politinė grietinėlė. Z. Balčytis remia tradicijų puoselėjimą ir tikisi didesnio gimstamumo. Ką šiuo atveju reiškia tradicijų puoselėjimas? Ar jis pasisako už santuokos ir šeimos susiejimą? Programos teiginys apie tai, kad valstybė neturi kištis į privatų žmogaus gyvenimą akivaizdžiai skirtas nuraminti partietėms, aktyviai kovojančioms už naujus šeimos apibrėžimus. Nujaučiu, kad nesikišimu šiuo atveju vadinama valstybės paramos stipriai šeimai politika, o ne pagarba tėvams, norintiems auginti ir auklėti vaikus pagal savo vertybinius įsitikinimus.
Kaip žinome, vienas iš svarbiausių Prezidento veiklos barų – užsienio politika. Štai čia tenka sunerimti. Pasak Z. Balčyčio, verslas neturi būti užsienio politikos įkaitas. Ką tai reiškia? Jos valstybės užsienio politika turi būti kelių verslo įmonių, norinčių gauti kuo didesnį pelną, įkaite? Jei kuris nors verslininkas nori pralobti, kurdamas su Kinija susijusį verslą, mes šiukštu negalime kalbėti apie situaciją Tibete? Jei Rusijos tankai rieda Ukrainos žeme, mes negalime išreikšti solidarumo ar teikti paramos ukrainiečiams, nes Rusija gali pritaikyti ekonomines sankcijas, ir dėl to nukentės verslininkas x ar y? Pasak Z. Balčyčio, bendradarbiavimas, o ne ignoravimas turi būti svarbus užsienio politikos principas. O ką mes ignoruojame? Nebent Baltarusiją ir Rusiją. Ar nuo šiol šios valstybės taps mūsų strateginiais partneriais?
Prisipažįstu, buvo kur kas ramiau, kol neskaičiau Z. Balčyčio rinkimų programos. Jis gražiai šypsosi, maloniai bendrauja, inteligentiškai atsakinėja į klausimus, be to, kurį laiką darbavosi Europos Parlamente ir galėjome pamiršti jo konkuravimą su A. Butkevičiumi dėl partijos pirmininko posto, kai būtent Z. Balčytis atstovavo nomenklatūriniam LSDP sparnui. Tiesa, gal nereikia jaudintis, juk vienas iš svarbiausių Z. Balčyčio politinių mokytojų Algirdas Brazauskas sakė, kad programos rašomos tik rinkimams, o po pastarųjų prasideda realus gyvenimas.
Nusipelnėme prezidento iš Darbo partijos?
Vyginto Skaraičio nuotr.
Artūras Paulauskas turi didžiausią rinkimų patirtį iš viso kandidatų septyneto. Šie Prezidento rinkimai ypač svarbi galimybė politikui, kurio politinė karjera jau bent porą kartų atrodė patyrusi bankrotą. Solidus pasirodymas Prezidento rinkimuose būtų rimta pretenzija į vis labiau į vidines kovas grimztančios Darbo partijos pirmininko postą. Tad jis kaunasi iš visų jėgų ir negailėdamas išteklių.
Jam palanku ir tai, kad rinkimuose dalyvaujant Daliai Grybauskaitei, buvusiam sovietiniam prokurorui, kadaise tyrusiam ir kunigo Juozo Zdebskio žūties aplinkybes, nėra reikalo aiškintis nei dėl savo praeities, nei dėl to, kad tėvas buvo KGB karininkas. Tačiau jam tenka gerokai pasukti galvą, aiškinant savo santykį tiek su teisiamuoju Viktoru Uspaskichu, tiek su pašalintuoju prezidentu Rolandu Paksu. A. Paulauskui labai reikia R. Pakso rėmėjų balsų, tačiau kaip ištrinti faktą, kad būtent jis buvo vienas aktyviausių nušalintojo prezidento politinių duobkasių.
A. Paulausko politinė karjera paradoksali. Pakanka jau vien to fakto, kad šiandien jis priklauso partijai, kurią griežčiau nei bet kas kitas prieš kurį laiką kritikavo. Būtent A. Paulauskas į politiką „atvedė“ verslininką V. Uspaskichą ir ilgą laiką buvo jo dosniai remiamas. Paskui jų keliai vis labiau išsiskyrė, jie tapo aršiais politiniais konkurentais, kovojančiais dėl panašaus elektorato. V. Uspaskichui tai sekėsi kur kas geriau, ir A. Paulauskui teliko užsiimti advokato praktika. Tačiau – būtent čia kyla daugiausia klaustukų: V. Uspaskichas „reanimuoja“ A. Paulausko politinę karjerą, pasikviečia į Darbo partiją, padeda patekti į Seimą, parūpina komiteto pirmininko postą ir net parenka kandidatu į prezidentus.
Nežinau, ko siekia V. Uspaskichas. Nebent A. Paulauskas turėtų kokią nors poveikio priemonę Darbo partijos kūrėjui. Ar V. Uspaskichas nusprendė, kad būtent A. Paulauskas turi daugiausia galimybių nugalėti D. Grybauskaitę ir padėti „teisingai“ pabaigti visą Darbo partijos bylinėjimąsi.
A. Paulausko programoje teigiama, kad pagrindinis jo tikslas yra užtikrinti, kad teisingumas ir pilietiškumas būtų svarbiausios šalies vertybės. O ar kas mano, kad turėtų būti kitaip? Apskritai visa A. Paulausko rinkimų programa – tai menas nieko konkretaus nepasakyti, įvairiomis kryptimis interpretuojant šūkį – nusipelnėme gyventi geriau. Kaip ir Z. Balčytis, jis kalba apie pragmatinę užsienio politiką, taip pat pabrėžia, kad svarbiausios politinės institucijos turi sklandžiau bendrauti tarpusavyje, labiau tartis nei keistis nurodymais. Pastaroji pastaba – tai akmuo į Prezidentės daržą. Na, o teiginys, kad A. Paulauskas nesiimtų Vyriausybės radikalios pertvarkos net ir tapęs prezidentu, žinia tiems, kurie nuogąstauja, jog A. Butkevičių gali pakeisti kuris nors Darbo partijos atstovas.
Galbūt klystu, bet man atrodo, jog A. Paulausko maksimalus rėmėjų skaičius neturėtų siekti daugiau nei 10 nuošimčių. Labiau tikėtinas, pavyzdžiui, B. Ropės „šuolis“ pastarosiomis savaitėmis. Vargu ar neapsisprendę rinkėjai rinksis A. Paulauską. Jis yra politikos veteranas, ir dauguma žmonių jau yra susidarę apie jį nuomonę, kuri mažai keičiasi. Tad veikiausiai rinkėjų verdiktas bus, jog A. Paulauskas nenusipelnė būti prezidentu. Tačiau netiesa, kad visi pralaimėjimai vienodi. Net jei mano prognozė pasitvirtintų ir A. Paulauskas nepatektų į antrąjį turą, jam labai svarbu likti bent trečiam, nes kitu atveju ilgai teks vaikščioti su politikos marginalo etikete.