Andrius Navickas. Aš myliu savo Tėvynę

Krikščionis yra pasaulio pilietis. Esame tik keleiviai šiame pasaulyje, ir nėra nė vienos geografinės erdvės, kurią būtų galima laikyti krikščioniškesne už kitas. Katalikų Bažnyčia nuolat ragina visus mus būti jautrius migrantams, primindama, kad ir Šventajai šeimai teko migranto dalia. Kita vertus, krikščioniškas kosmopolitimzas jokiu būdu nėra priešprieša patriotizmui ir Tėvynės meilei. Tai, kad kiekvienas žmogus yra sesuo ar brolis Kristuje, nereiškia, jog neturiu Viešpačiui dėkoti už man padovanotą Tėvynę. Bažnyčios Tėvai ne kartą yra pabrėžę, kad tas, kuris nemyli žmogaus, esančio šalia, negali mylėti Dievo, kurio akys nemato ir ausis negirdi. Lygiai taip pat galima sakyti, kad tik tada, kai myli savo tautą, savo Tėvynę, gali mylėti ir kitas tautas bei visą pasaulį.

Man skaudu, jog tiek daug žmonių palieka Lietuvą, tačiau didžiausia kvailystė būtų juos smerkti ar moralizuoti. Žmonės emigranto dalią renkasi dėl labai skirtingų motyvų. Neretai apgaulingai vildamiesi, kad kitur visada geriau. Tačiau dažnai ir dėl to, jog savoje Tėvynėje jaučiasi svetimkūniai. Tai nėra vien valstybės institucijų darbo brokas, kaip dažniausiai esame linkę manyti, tai taip pat ir kiekvieno iš mūsų nejautrumo ar solidarumo stygiaus kaltė.

Visgi šiandien noriu kalbėti ne tiek apie tuos, kurie emigravo, bet tuos, kurie pasilieka, – mūsų vis dar beveik trys milijonai. Šiandien įprasta kalbėti apie tai, kokių pretenzijų turime savo Tėvynei, jog esą ji ne tokia, už kurią kovojome, apie kurią svajojome. Man labiau norisi prisipažinti meilę tam kraštui, kurį man Viešpats padovanojo.Viešai apie šią meilę kalbu, nes, mano galva, nenormalu, kai dažnas žmogus gėdijasi vadintis patriotu, kai Tėvynės meilė supainiojama su neapykanta kitokybei.

Myliu, nors dažnai ir pykstu

Aš myliu savo Tėvynę. Man gera gyventi Lietuvoje, man patinka lietuvių kalba ir net kaprizingas klimatas man mielas, nors jau seniai nebesuprantu, kada prasideda žiema ar vasara ir kada jos baigiasi. Gal tai paprasčiausias prisirišimas? Tiesiog pripratau per puspenkto dešimtmečio, be to, ir už gimtinės sienų nedažnai svečiavausi. Nežinau. Žinau tik tai, kad, jei galėčiau rinktis dar kartą, ir vėl pasirinkčiau Lietuvą.

Tikrai ne todėl, kad kažkada Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė driekėsi iki Juodosios jūros. Nebuvau prie tos jūros, ir man brangiausia yra Baltija. Nors meluočiau, jei sakyčiau, jog pasakojimai apie senovę nėra mano Lietuvos dalis. Juk vaikystėje godžiai gėriau pasakojimus apie paskutinius Europos pagonis, kurie gyveno aukštai iškėlę galvas, Beje, didesnį įspūdį man darė žodis „paskutiniai“ nei „pagonys“. Man patiko, kad mano protėviai turėjo kietą stuburą ar bent kaktą ir nebijojo būti kitokie. Augusiam sovietmečiu man sunku buvo patikėti „krikščionių okupantų“ teze. Krikščioniškos bažnyčios, kurių apsuptyje gyvenau Vilniaus senamiestyje, man atrodė pagonių kovos už savitumą ir laisvę tęsėjos. Jos taip pat išdidžiai stovėjo ir nelenkė galvos prieš tuos, kurių pusėje buvo jėga.

Ta senovės padavimų Lietuva ir krikščionybė man ir negalėjo būti priešingybės, nes juk Šv. Mikalojaus bažnyčioje atrasdavau didingą Vytauto Didžiojo biustą. Man atrodė, kad bažnyčia yra geriausi namai tokiems didžiavyriams.

Gimiau ir užaugau kosmopolitiškame Vilniuje. Gal todėl esu kiek alergiškas nacionalistinei retorikai. Visada jaučiausi lietuvis, net ir tada, kai tekdavo su kaimyne kalbėti rusiškai, klausytis rusiškos muzikos ar skaityti knygas rusiškai. Būti lietuviu man visada reiškė būti įaugusiam į tą dirvą, kurią Viešpats padovanojo, o ne įrodinėti savo pranašumą prieš kitus. Iki šiol įtariai žiūriu į garsiai rėkiančius lietuvybės propaguotojus. Rėkti pradedame tada, kai pasijuntame silpni. O gal ir esame silpni, tik to nepastebiu, nes susikūriau idealizuotą savo Tėvynės viziją.

Didingi kunigaikščiai, iš jų idealizuotų istorinių portretų sėmiausi suvokimo, kad esu didžios tautos ainis, pokario partizanai, kurie mirė vienui vieni, tačiau nepasidavė, nes negalėjo gyventi kitaip, tremtiniai, Sibire dainavę dainas apie Tėvynę, o sugrįžę blaškomi iš vienos vietos į kitą, svetimi pavergtoje valstybėje, tačiau tikresni už socrealistinę tikrovę. Iš šių „plytų“ vaikystėje stačiau savo Lietuvos viziją.

Iki šiol ausyse skamba pasakojimas apie dėdę, kuris grįžęs iš tremties pirmiausia bučiavo gimtąją žemę. Daug vėliau šis vaizdas tarsi atsikartojo. Jau buvo 1993 metai. Išlipęs iš lėktuvo, popiežius atsiklaupė ir pabučiavo mano gimtinės žemę. Man atrodo, kad tai nebuvo vien tik simbolinis gestas. Šis popiežius žino, ką reiškia Tėvynės meilė, ir veikiausiai todėl sugeba mylėti Tėvynę kiekvienoje valstybėje.

Vaikystėje godžiai gėriau pasakojimus apie kunigaikščių Lietuvą. Vėlesnius istorijos laikotarpius atradau kur kas vėliau. Dar vėliau perskaičiau svarbius Gilberto Chestertono žodžius – patriotizmas, tėvynės meilė nereiškia bandymo įrodyti, kad tavo šalis geriausia ar gražiausia, bet veikiau sugebėjimas priimti ir mylėti ją tokią, kokia ji yra iš tiesų.

Ne padavimų Lietuvą, o tą, kurioje kasdien atsibundi, mylėti tikrai nelengva. Lengviau įsimylėti tolimą ūkanotą Albioną ar ispanišką temperamentą. Juk gyvename valstybėje, kurioje kaimo kultūra visada vyravo prieš miestų kultūrą. Valstybėje, kuri dėl alergijos išorės įtakoms prarado viduramžių kultūros privalumus ir paskui turėjo mestis labiau išsivysčiusiai kultūrai į glėbį. Valstybėje, kurią reguliariai kas nors sumanydavo okupuoti, kuri jau atrodydavo susitaikė su vergija ir tik paskutinę akimirką paskelbdavo laisvės siekį. Valstybėje, kuri, gavusi laisvę, nežinodavo, ką daryti, pradėdavo viduje rietis ar žvalgytis į užsienio madas. Valstybėje, kuri išliko, nors tarsi turėjo išnykti istorijos pelkėje.

Aš myliu šią valstybę. Net tada, kai neturiu ką pasakyti tiems, kurie išvyksta ieškoti geresnio gyvenimo, kurie jaučiasi apleisti ir Tėvynės nemylimi. Tegaliu papasakoti to paties G. Chestertono parašytą istoriją apie tai, jog, ieškodami išsvajotos žemės, dažnai galiausiai pripažįstame, kad išsvajota žemė ir yra Viešpaties dovanota Tėvynė.

Aš myliu šią valstybę. Net tada, kai siuntu dėl sąžinės (o dažnai ir proto) likučius išbarsčiusių valdininkų, dėl meluojančios valdžios, dėl abejingų bendrapiliečių, dėl mūsų provincialumo, dėl parsiduoti bet kam pasiruošusios žiniasklaidos. Juk mes galėtume būti kitokie – labiau mylintys ir labiau verti meilės. Galėtume būti solidaresni.

Tačiau net tada, kai pykstu, jog gyvename būtent taip, jog Lietuva vis dar traktuojama kaip antikvarinis baldas geopolitiniame aukcione, jog prisidirbame iki ausų, bet vis vien kaltų dairomės aplinkui, aš vis vien myliu šią valstybę – vieną iš Viešpaties svajonių. Dėkoju Kūrėjui už nuostabius miškus, laukus, klonius, ežerus, marias, jūrą, už kopas, už man padovanotus bičiulius, už tai, kad čia gimė mano dukra, už tai, kad čia pirmą kartą pajutau motinos rankų šilumą.

Kai gimiau, pasaulis man prabilo lietuviškai. Kai gimiau, už lango buvo lietuviškas pavasaris. Nedidelis pasaulio lopinėlis prie Baltijos jūros tapo mano namais. Negi reikia tapti benamiu, kad suprastum tikrąją namų vertę?

Šiandien nesinori svaidytis metaforomis ar kurti odę savo Tėvynei. Paprasčiausiai žinau, kai prisikaupia rūpesčių ir papiktinimų, kai norisi keikti pasaulį, kuris atrodo vis mažiau suprantamas ir svetingas, reikia sustoti ir į viską pabandyti pažvelgti kitomis akimis. Sustoti ir nesigėdyti prisipažinti, jog myli, nors dažnai ir pyksti… Gal dėl to ir pyksti, kad myli ir žinai, jog tai, dėl ko pyksti, nėra tikrasis veidas.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
12 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Vanduo

Mūsų Tėvynė Danguje. Kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinąjąm gyvenimui.
Kristaus sekėjai nepriklauso pasauliui ir juo labiau nėra jo piliečiai svarbiausiąja prasme. Mylėk Dievą ir mylėk artimą. Žemiškosios „tėvynės” yra tik velnio įvarytas pleištas tarp Dievo ir artimo.

Navickai

Nežinau kut tavo tėvynė, bet Lietuva konservatoriams nebuvo tėvyne niekada.

vėdaras

Storas, riebus melagis, veidmainis koncervas. Netikime nei vienu žodžiu, kiek ponulis bečiulbėtų. Fu.

Senajame Testamente

yra padavimas apie Babelio bokštą.Apie kalbų atsiradimą religiniu požiūriu,nes taip norėjo Dievas.Reiškia tai aksioma ir bandymai nuvertinti kalbas,o ir tautas, yra pasmerkti žlugti.Kiek kančių tai kainuos?

Oho,

kokie faini Neosovietijos kadrai, uzurpavę, pasisavinę, prichvatizavę meilę Lietuvai.

$+$

Ar ši „etiketiška” Prunskienės kaliausė tikrai turi būti čia reklamuojama?!
⤵⤵⤵

„Su Ministerija [Žemės ūkio] iš anksto suderintos informacinės medžiagos rengimo ir publikavimo interneto

– svetainėje http://www.bernardinai.lt
Viešoji įstaiga ‘Bernardinai.lt’ 120 000 Lt, sutarties trukmė: 2007-11-21 — 2009-12-31;

K. Prunskienė gali sulaukti interpeliacijos
http://www.lrt.lt/news.php?strid=5042&id=3852365

Pradėtas interpeliacijos K. Prunskienei procesas
http://www.lrt.lt/news.php?strid=5042&id=3864320

Užsakomieji straipsniai – it sunki priklausomybė
http://www.lrt.lt/news.php?strid=5042&id=3875025

Alter ego

Gaila autoriaus. Reikia atidirbti konservatoriams. Žmogaus tragedija, ne kitaip. Pamačius Demokratinės politikos instituto jaunuosius konservatorius, supranti, kad jie perspjovė visus komjaunuolius kartu sudėjus. Macaičiui, linkevičiui, remeikai, reikėtų mokytis. O autorius nekvailas, mato, kas darosi, tai bando sąžinę apraminti

Dzeikas

Kokiame cia zanre pons Navickis saviraiska daro? Kyba striptyzas? Na kad nesiderina, striptyza soka smuklese, ant kuolo, o cia Seimas ir veliavos kotas(speju su Lietuvos respublikos valstybine veliava)…
Ai, supratau!
Smuklese mergos soka kuno striptyza, o Navickis Seime dvasini striptyza, todel ir anturazas atatinkamas.
Smukleje dera paploti merginai ir ikist banknota uz apatiniu,o Navickui is Seimo lozes paplot uz pasirodyma galima, taciau banknota ikist problemiska.

tiek

kaip galima viešoj erdvėj platinti tokį….(net nežinau kaip pavadint) Autorius -grynaveislė koncervų žiurkė:( puikiai suprantanti ,kas kaltas dėl milijono išvarytųjų tautiečių.

Politikos klounai

ir demagogai myli Lietuvą – mes tuo neabejojame. Tikrai mylite savo kišenę ir VIP meilužes pagal tą kišenę.

Tiksliau

partizanai, tremtiniai dainavo apie Tėvynę, o ne apie VALSTYBĘ su jos valdovais, valdininkais, bankininkais, antstoliais ir panašiais „angelų pulkais”.
Popiežius atsiklaupė ir pabučiavo … mano gimtinės žemę. Įsidėmėk Andriau, jis bučiavo ne Tavo, o savo žemę. Bobelėms skirta „Marijos žemės” formulė reiškia, kad mūsų „didysai valdovas” mainais už karūną Lietuvos žemę (su visais jos gyventojais) paskelbė Romos katalikų Bažnyčios nuosavybe.

Labai

prasmingos ir gilios mintys.Kai kas cia mano turintys monopoli Tevynes meilei.Skirstyti meile Tevynei i konservatoriska ir i kazkokia isskirtinai teisinga, yra nyku ir zema.Sugebekime atskirti politikas, politikavimus, korupcijas, pedofilijas, valdininku gobsuma ir abejinguma nuo Tevynes, jos istorijos ir meiles jai.Kitaip, svaidymasis ivairiais epitetais, kaip tik ir yra politikavimas.Neturintis nieko bendro su meile Tevynei.

Andrius Navickas. Aš myliu savo Tėvynę

bernardinai.lt

„Ateitis“, 2011 m., Nr. 6

Kosmopolitizmas ir patriotizmas

Krikščionis yra pasaulio pilietis. Esame tik keleiviai šiame pasaulyje, ir nėra nė vienos geografinės erdvės, kurią būtų galima laikyti krikščioniškesne už kitas. Katalikų Bažnyčia nuolat ragina visus mus būti jautrius migrantams, primindama, kad ir Šventajai šeimai teko migranto dalia. Kita vertus, krikščioniškas kosmopolitimzas jokiu būdu nėra priešprieša patriotizmui ir Tėvynės meilei. Tai, kad kiekvienas žmogus yra sesuo ar brolis Kristuje, nereiškia, jog neturiu Viešpačiui dėkoti už man padovanotą Tėvynę. Bažnyčios Tėvai ne kartą yra pabrėžę, kad tas, kuris nemyli žmogaus, esančio šalia, negali mylėti Dievo, kurio akys nemato ir ausis negirdi. Lygiai taip pat galima sakyti, kad tik tada, kai myli savo tautą, savo Tėvynę, gali mylėti ir kitas tautas bei visą pasaulį.

Man skaudu, jog tiek daug žmonių palieka Lietuvą, tačiau didžiausia kvailystė būtų juos smerkti ar moralizuoti. Žmonės emigranto dalią renkasi dėl labai skirtingų motyvų. Neretai apgaulingai vildamiesi, kad kitur visada geriau. Tačiau dažnai ir dėl to, jog savoje Tėvynėje jaučiasi svetimkūniai. Tai nėra vien valstybės institucijų darbo brokas, kaip dažniausiai esame linkę manyti, tai taip pat ir kiekvieno iš mūsų nejautrumo ar solidarumo stygiaus kaltė.

Vis dėlto šiandien noriu kalbėti ne tiek apie tuos, kurie emigravo, bet tuos, kurie pasilieka, – mūsų vis dar beveik trys milijonai. Šiandien įprasta kalbėti apie tai, kokių pretenzijų turime savo Tėvynei, jog esą ji ne tokia, už kurią kovojome, apie kurią svajojome. Man labiau norisi prisipažinti meilę tam kraštui, kurį man Viešpats padovanojo. Viešai apie šią meilę kalbu, nes, mano galva, nenormalu, kai dažnas žmogus gėdijasi vadintis patriotu, kai Tėvynės meilė supainiojama su neapykanta kitokybei.

Myliu, nors dažnai ir pykstu

Aš myliu savo Tėvynę. Man gera gyventi Lietuvoje, man patinka lietuvių kalba ir net kaprizingas klimatas man mielas, nors jau seniai nebesuprantu, kada prasideda žiema ar vasara ir kada jos baigiasi. Gal tai paprasčiausias prisirišimas? Tiesiog pripratau per 40 metų, be to, ir už gimtinės sienų nedažnai svečiavausi. Nežinau. Žinau tik tai, kad, jei galėčiau rinktis dar kartą, ir vėl pasirinkčiau Lietuvą.

Tikrai ne todėl, kad kažkada Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė driekėsi iki Juodosios jūros. Nebuvau prie tos jūros, ir man brangiausia yra Baltija. Nors meluočiau, jei sakyčiau, jog pasakojimai apie senovę nėra mano Lietuvos dalis. Juk vaikystėje godžiai gėriau pasakojimus apie paskutinius Europos pagonis, kurie gyveno aukštai iškėlę galvas, Beje, didesnį įspūdį man darė žodis „paskutiniai“ nei „pagonys“. Man patiko, kad mano protėviai turėjo kietą stuburą ar bent kaktą ir nebijojo būti kitokie. Augusiam sovietmečiu man sunku buvo patikėti „krikščionių okupantų“ teze. Krikščioniškos bažnyčios, kurių apsuptyje gyvenau Vilniaus senamiestyje, man atrodė pagonių kovos už savitumą ir laisvę tęsėjos. Jos taip pat išdidžiai stovėjo ir nelenkė galvos prieš tuos, kurių pusėje buvo jėga.

Ta senovės padavimų Lietuva ir krikščionybė man ir negalėjo būti priešingybės, nes juk Šv. Mikalojaus bažnyčioje atrasdavau didingą Vytauto Didžiojo biustą. Man atrodė, kad bažnyčia yra geriausi namai tokiems didžiavyriams.

Gimiau ir užaugau kosmopolitiškame Vilniuje. Gal todėl esu kiek alergiškas nacionalistinei retorikai. Visada jaučiausi lietuvis, net ir tada, kai tekdavo su kaimyne kalbėti rusiškai, klausytis rusiškos muzikos ar skaityti knygas rusiškai. Būti lietuviu man visada reiškė būti įaugusiam į tą dirvą, kurią Viešpats padovanojo, o ne įrodinėti savo pranašumą prieš kitus. Iki šiol įtariai žiūriu į garsiai rėkiančius lietuvybės propaguotojus. Rėkti pradedame tada, kai pasijuntame silpni. O gal ir esame silpni, tik to nepastebiu, nes susikūriau idealizuotą savo Tėvynės viziją.

Didingi kunigaikščiai, iš jų idealizuotų istorinių portretų sėmiausi suvokimo, kad esu didžios tautos ainis, pokario partizanai, kurie mirė vienui vieni, tačiau nepasidavė, nes negalėjo gyventi kitaip, tremtiniai, Sibire dainavę dainas apie Tėvynę, o sugrįžę blaškomi iš vienos vietos į kitą, svetimi pavergtoje valstybėje, tačiau tikresni už socrealistinę tikrovę. Iš šių „plytų“ vaikystėje stačiau savo Lietuvos viziją.

Iki šiol ausyse skamba pasakojimas apie dėdę, kuris grįžęs iš tremties pirmiausia bučiavo gimtąją žemę. Daug vėliau šis vaizdas tarsi atsikartojo. Jau buvo 1993 metai. Išlipęs iš lėktuvo, popiežius atsiklaupė ir pabučiavo mano gimtinės žemę. Man atrodo, kad tai nebuvo vien tik simbolinis gestas. Šis popiežius žino, ką reiškia Tėvynės meilė, ir veikiausiai todėl sugeba mylėti Tėvynę kiekvienoje valstybėje.

Vaikystėje godžiai gėriau pasakojimus apie kunigaikščių Lietuvą. Vėlesnius istorijos laikotarpius atradau kur kas vėliau. Dar vėliau perskaičiau svarbius Gilberto Chestertono žodžius – patriotizmas, tėvynės meilė nereiškia bandymo įrodyti, kad tavo šalis geriausia ar gražiausia, bet veikiau sugebėjimas priimti ir mylėti ją tokią, kokia ji yra iš tiesų.

Ne padavimų Lietuvą, o tą, kurioje kasdien atsibundi, mylėti tikrai nelengva. Lengviau įsimylėti tolimą ūkanotą Albioną ar ispanišką temperamentą. Juk gyvename valstybėje, kurioje kaimo kultūra visada vyravo prieš miestų kultūrą. Valstybėje, kuri dėl alergijos išorės įtakoms prarado viduramžių kultūros privalumus ir paskui turėjo mestis labiau išsivysčiusiai kultūrai į glėbį. Valstybėje, kurią reguliariai kas nors sumanydavo okupuoti, kuri jau atrodydavo susitaikė su vergija ir tik paskutinę akimirką paskelbdavo laisvės siekį. Valstybėje, kuri, gavusi laisvę, nežinodavo, ką daryti, pradėdavo viduje rietis ar žvalgytis į užsienio madas. Valstybėje, kuri išliko, nors tarsi turėjo išnykti istorijos pelkėje.

Aš myliu šią valstybę. Net tada, kai neturiu ką pasakyti tiems, kurie išvyksta ieškoti geresnio gyvenimo, kurie jaučiasi apleisti ir Tėvynės nemylimi. Tegaliu papasakoti to paties G. Chestertono parašytą istoriją apie tai, jog ieškodami išsvajotos žemės, dažnai galiausiai pripažįstame, kad išsvajota žemė ir yra Viešpaties dovanota Tėvynė.

Aš myliu šią valstybę. Net tada, kai siuntu dėl sąžinės (o dažnai ir proto) likučius išbarsčiusių valdininkų, dėl meluojančios valdžios, dėl abejingų bendrapiliečių, dėl mūsų provincialumo, dėl parsiduoti bet kam pasiruošusios žiniasklaidos. Juk mes galėtume būti kitokie – labiau mylintys ir labiau verti meilės. Galėtume būti solidaresni.

Tačiau net tada, kai pykstu, jog gyvename būtent taip, jog Lietuva vis dar traktuojama kaip antikvarinis baldas geopolitiniame aukcione, jog prisidirbame iki ausų, bet vis vien kaltų dairomės aplinkui, aš vis vien myliu šią valstybę – vieną iš Viešpaties svajonių. Dėkoju Kūrėjui už nuostabius miškus, laukus, klonius, ežerus, marias, jūrą, už kopas, už man padovanotus bičiulius, už tai, kad čia gimė mano dukra, už tai, kad čia pirmą kartą pajutau motinos rankų šilumą.

Kai gimiau, pasaulis man prabilo lietuviškai. Kai gimiau, už lango buvo lietuviškas pavasaris. Nedidelis pasaulio lopinėlis prie Baltijos jūros tapo mano namais. Negi reikia tapti benamiu, kad suprastum tikrąją namų vertę?

Šiandien nesinori svaidytis metaforomis ar kurti odę savo Tėvynei. Paprasčiausiai žinau, kai prisikaupia rūpesčių ir papiktinimų, kai norisi keikti pasaulį, kuris atrodo vis mažiau suprantamas ir svetingas, reikia sustoti ir į viską pabandyti pažvelgti kitomis akimis. Sustoti ir nesigėdyti prisipažinti, jog myli, nors dažnai ir pyksti… Gal dėl to ir pyksti, kad myli ir žinai, jog tai, dėl ko pyksti, nėra tikrasis veidas..

Šaltinis: bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
6 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
grumstas

Čia kas : konkursas rašiniui : Aš myliu savo Tėvynę?'”
Vienas rėkauja dainoje deklamuodamas „Aš myliu Lietuvą’ ,kitas prisipažįsta beatodariškoje Meilėje.
Tier kurie emigravo, mylėjo Tėvynę ne ką mažaiau ,negu mes. Tačiau meilė negali būti vienpusiška; Aš tokuios Tėvynės nemyliu; myliu ir gerbiu tik dorus jos žmones, kuriems skauda širdį matant ,kad toke Tėvynėje lieka , seni, ir 8 procentai socialiai aprūpintų didžturčių, valstybės tarnautojų su riebiomis algomis, kurioems neskauda širdies dėl didėjančios socialinės atskirties. Man nėra kada prisipažinti meilėje tėvynei,nes kiekviena diena man ir mano vaikams – kova už išgyvenimą, už egzistavimą be atostogų , be Kanarų, be Palangos, stebint PC kasdien didėjančias kainas

grumstui

Pritariu ir pasirašau po kiekvienu tavo žodžiu. Suprantu, kad norisi išsisakyti, išsilieti, na, gal tuo metu ir palengvėja, bet patikėk tai ne išeitis, tai tik savęs guodimas ir kova su vėjo malūnais. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu – lietuviai ne ta tauta, kuri gali kažką pakeisti. Užtenka paskaityti komentarus ir tai matosi. Gerai yra pasakęs A. Patackas – esame nusmurgėliai, sutinku ir su tuo, kad esame savinaikos tauta. Gi lietuvis lietuviui priešas – jus raskite nors vieną kitą šalį, kur tautietis taip nekęstų tautiečio. Tad brolau, kiek bekeiktum valdžią, jos tikrai nepakeisi – kiek bekeiktum gyvenimą, tik keikdamas jo nepakeisi. Taigi lieka viena išeitis – tik pats sau dirbdamas, sunkiai dirbdamas, gali savo būvį pakeisti. Neišeina uždirbti Lietuvoje, mauk į… Skaityti daugiau »

Irena

„Valstybe, kuri gavusi laisve, nezino ka daryti, pradeda rietis viduje arba zvalgosi i uzsienio madas”…(autorius raso butuoju laiku, o as rasau esamuoju).Gaila, kad mes tokie.Gaila, kad mes neimam pavyzdzio is drasiu graiku.Tikrai gaila.

simbolinis gestas

„… 1993 metai. Išlipęs iš lėktuvo, popiežius atsiklaupė ir pabučiavo mano gimtinės žemę. Man atrodo, kad tai nebuvo vien tik simbolinis gestas.”
Tikrai ne simbolinis.
1252 Mindaugas popiežiui atidavė Lietuvos žemę su visais jos gyventojais. Nuo tada Lietuva tapo Marijos žeme t.y. Romos katalikų Bažmyčios nuosavybe. Įsidėmėkit šį faktą. Mainais Mindaugas gavo „teisę” dalinti Marijos žemę (su žmonėmis – pagal Dekalogą vergais) Romos dvasiškiams ir vienuolynams, o kas liks – savo prieteliams, vasalams.
To meto lietuviams trūko vienybės ir supratimo, kad apgintų savo laisvę.
Tačiau kai tik žmonės suprato, kad už tą Mindaugo karūną visi jie gaus tik privalomas lotynų mišias, privalomą dešimtinę Bažnyčiai ir baudžiavą, Mindaugo ne tik neliko. Jis buvo užmirštas.
O Jūs žinojote?

gestui

Žinau tik tai, kad nei tada, nei dabar pas lietuvius vienybės nebuvo ir nebus.
Kad ir dabar, paistote kas į galvą šauna, gailite savęs ir vis laukiate, kol ateis geras dėdė ir kažką pakeis. Tad dar palaukite, tik noriu priminti, kad „išradingieji” nelauks. Kaip sakoma, šikančių traukinys nelauke.

Antanas

„Mūsų nejautrumo ar solidarumo stygius….” „tapti benamiu”… (benamiais netampama-padaroma ) Ką aš padariau nejautraus emigrantui, jeigu už jį kovoju nuo motinos įsščių, kai naktį į namus įsiverždavo stribai ir motina krūptelėdavo. Susigūždavau ir aš, o suaugęs visą gyvenimą laisvės maratone…O koks solidarumas mano su emigrantais? Kvailas kad nuo Sausio 13 barikadų neemigravau. Tada straipsnių rašytojai mane „glostytų” ir pasikvietusi kokiai televizija paprašytų gyvu žodžiu pasakyti kaip Lietuva gerai gyvena „ekonomiškai”? Ar reikia tokių ilgų straipsnių,kad parodytum mylintis Lietuvą? Nušluostyk verkiančio ašaras ir parodysi, kad myli Lietuvą. To ką negali padaryti žodžiu ar darbu dėl Lietuvos – padaryk savo auka.

6
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top