Šis tekstas – tai fragmentas iš 2011 metais išleistos A. Navicko knygos Laiškai plaukiantiems prieš srovę.
Dar keleri metai, ir bus prabėgęs šimtmetis nuo Vasario 16-osios deklaracijos paskelbimo. Neabejoju, jog pasistengsime surengti iškilmingą ir skambų paminėjimą. Tačiau labai tikėtina, jog jis kartu taps ir savotiška antkapine šios šventės lenta.
Laikai, kai Vasario 16-oji tapdavo savotiško apsivalymo ir apsisprendimo atnaujinimo diena, liko kažkur praeityje. Nebėra ir to širdies virpulio, išvydus ant mokyklinės lentos kreida užrašytus žodžius: Lietuva bus laisva. Jie, kaip ir paaugliško protesto smulkmenos: tądien ypač žibančios bičiulių akys, nusigandę mokytojų veidai, piktas direktoriaus pavaduotojas, akimis skenuojantis kiekvieną smulkmeną – visa tai atsikartodavo kiekvienų metų vasarį.
Tądien itin jausdavome, kad už anapus pilkos, melo siūlais adytos kasdienybės yra kažkas tikra, šviesa, kurios nepaslėpsi po jokiais gaubtais, neužgesinsi jokiais grasinimais.
Paradoksalu, bet sovietmečiu švęsti Vasario 16-ąją buvo paprasčiau nei šiandien. Laisva Lietuva buvo kaip Pažadėtoji žemė, šviesi alternatyva kasdieniam absurdui, nepritekliui, neteisybei. Ši alternatyva vienijo ir teikė jėgų, padėjo išlikti žmonėmis aplinkoje, kurioje patogiau buvo tapti totalitarinės sistemos kontroliuojamos bandos dalimi. Pakakdavo gesto, šventinės šypsenos, netikėčiausiose vietose „pražydusios“ Trispalvės, ir sovietinis griozdas krūpteldavo. Vasario 16-oji sovietmečiu dar kartą patvirtindavo, jog jokia tamsa neužgoš šviesos. Okupantai silpni, jie bijo, nes žino, kad galiausiai pralaimės. Melas, išdavystė, pyktis visada pralaimi. Tai dėsnis, kurį pernelyg dažnai pamirštame šiandien.
O kokia nuostabi sovietmečiu atrodė Trispalvė. Tarsi Rojaus švytėjimas pilkumos terorizuojamoje kasdienybėje.
O dabar?
Atėjo laisvės metas. Kartu su daugybę pamokų, Viena iš jų, jog nėra paprasta būti laisvu žmogumi, kuris atsako už save, savo klaidas. Vergus kartu laiko šeimininko bizūnas, pagaliau ir grandinės, sujungiančios į grupę. Kas vienija laisvus žmones? Kaip turėtų būti kuriama bendrystė?
Vasario 16-oji vis labiau tapo dar vienu laisvadieniu, „valdiškų“ žodžių porcija. Tuo labiau kad su „laisve“ susijusių datų kalendoriuje atsirado itin daug. Tuo labiau kad „laisvė“ jau nebebuvo šviesi ir šildanti alternatyva, bet erškėčiais apaugęs kelias, kuriuo tenka eiti čia ir dabar.
Mano tėvai, kol sveikata leisdavo, kasmet tądien išsiruošdavo į minėjimą prie istorinio balkono, Pilies gatvėje, Vilniuje, prie namo, kuriame buvo pasirašyta istorinė deklaracija. Jiems tai buvo tarsi laisvės mišios – tikrumas, kurio neužgožia bėdos dėl menkų pensijų ar kitų kasdienybės problemų.
Būtent susibūrimas Pilies gatvėje, mano galva, yra išsaugojęs daugiau laisvės dvasios nei visi iškilmingi valdiški minėjimai didelėse salėse. Vien jau dėl to, kad jame labiausiai jaučiamas tas laisvės trapumas, kurį baigiame pamiršti. Tiesa, ir čia, klausant politikų kalbų, ima atrodyti, kad laisvė yra ne dovana, bet medalis, kurį jie norėtų nešiotis, pasikabinę ant krūtinės.
Man asmeniškai valstybinių švenčių vertė, jų atgaiva devalvavosi, kai jų organizatoriais ir oratoriais tapo tie, kurie andai drebėdami ir putodami pykčiu plėšė trispalves, siuntė žmones į klaikias KGB kameras, užsirašinėjo tų, kurie vaikšto į bažnyčią, vardus, kalbėjo partiniuose plenumuose, pripildydami erdvę bereikšmių žodžių mase. Pamenu, kai kartą, klausydamas, kaip Vasario 16-ąją liaupsina politikas, ilgą laiką tarnavęs okupantų sukurto politinio marionečių teatro svarbiausiąja marionete, pajutau, jog negaliu atsispirti slogiam jausmui, kad jaučiuosi apvogtas, Pajutau, jog iš mūsų pavogta pati gražiausia valstybinė šventė, o gal net ir pati Tėvynė.
Tik vėliau supratau, kad ir vėl pakliuvau į Piktojo spąstus. Supratau, kad vis dar galvoju kaip vergas, o ne kaip laisvas žmogus. Laisvė ir neviltis, laisvė ir tūžmastis – nesuderinami dalykai. Laisvė išauginama širdyje, ir niekas negali paversti žmogaus vergu, jei jis su tuo nesutinka. Niekas iš manęs negali pavogti šventės, nes jos esmė – ne politikų kalbos, iškilmingi minėjimai ar įstatymo numatyta tvarka privalomai keliamos vėliavos.
Man ir šiandien Vasario 16-oji brangiausia tuo, kad byloja apie laisvės trapumą. Daug kalbame apie įvairias krizes, grėsmes, pavojus, apie tai, jog sunku mažai tautai išlikti globaliame pasaulyje. Veikiausiai tai tiesa, tačiau tiesa ir tai, jog laisvė visada yra trapi, visada balansuoja ant bedugnės ribos, nors ji logiškai neturėtų išlikti, Dievo malone turėtume vadinti tai, kad ji išlieka. Bent jau kaip ilgesys, prasiskverbiantis pro subanalėjusią kasdienybę.
Prisiminkime, Nepriklausomos Lietuvos atsiradimas agresyvių Rusijos, Vokietijos, Lenkijos pašonėje 1918 metais – tikra Viešpaties dovana. Tereikėjo mažyčio tarptautinės situacijos kryptelėjimo į kurią nors pusę, ir Europos istorija būtų kitokia.
Nenoriu jokiu būdu sumenkinti Vasario 16-osios deklaracijos. Tai buvo žodžiai, kurie virto kūnu. Tai buvo malda, kurią Viešpats išklausė. Tie, kurie ją ištarė, yra verti didelės pagarbos. Tačiau noriu pabrėžti būtent tai, jog laisvė nėra racionalus projektas, šachmatų partija, kurioje galima numatyti daug ėjimų į priekį – tai malda, kreipimasis, apsisprendimas. Tai pirmiausia – vidinis judesys, kuris neretai atrodo beviltiškas, pasmerktas, tačiau būtent tokie judesiai, o ne ekonomika, interesai kuria istoriją.
Katalikas rašytojas J. R. R. Tolkienas žymiojoje trilogijoje „Žiedų valdovas“ yra aprašęs ateities numatymo rutulį, kuris esą yra labai pavojingas laisvei. Šiame rutulyje galima išvysti ateities galimybių. Čia žmogus mato aklavietes ir nepaprastą blogio galią, mato visus pavojus, su kurias teks susidurti. Šis vaizdas paralyžiuoja valią, tirpdo viltį. Vienintelis būdas atgauti laisvę – atitraukti akis nuo ateities galimybių buhalterijos ir elgtis taip, kaip privalai, remtis vertybėmis, o ne tikimybių skaičiavimu.
Laisvės byla tęsiasi, ir kiekvieną dieną ją mums reikia ginti. Nėra garantijų, jog kada nors nepritrūksime jėgų, kad nebūsime suvilioti tuščių pažadų, tačiau čia ir dabar turime galvoti ne apie tai, kas įmanoma, o kas ne, bet apie tai, dėl ko apsisprendžiame.
Tie, kuriems neteko Vasario 16-osios švęsti sovietmečiu, sunkiai gali suprasti, kodėl šiandien dar turime dairytis į beveik šimtmečio senumo istoriją, kodėl nepakanka Kovo 11-osios. Nemanau, kad turėtume sielvartauti, jog jaunosios kartos įkvėpimo ieško kitur ir savaip dėlioja istorijos akcentus. Šventės taip pat turi savo gyvenimo ciklą – jaunystę, brandą, senatvę.
Svarbiausia, jog, emociniu lygmeniu atsisveikindami su Vasario 16-ąja, išsaugotume širdyje įsitikinimą, kad laisvė verta tiek, kiek už ją esame pasirengę paaukoti, jog niekas mūsų nepavergs tol, kol elgsimės taip, kaip privalome elgtis, o nesidairysime į kitus pritarimo ar kartosime – kam stengtis, jei vis vien nepavyks.