Bernardinai.lt
Kovo 1-ąją rinksime vietos valdžią ir pirmą kartą Lietuvos istorijoje – merus. Savivaldos rinkimai Lietuvoje populiarumu gerokai atsilieka nuo Prezidento ar Seimo, nors paprastai demokratinėje valstybėje jie patys svarbiausi. Juk būtent savivaldos nariai turėtų būti svarbiausi mūsų pagalbininkai sprendžiant kasdienybėje iškylančias problemas. Deja, kaip yra gražiai pasakęs profesorius Antanas Kulakauskas, Lietuvoje turime ne savivaldą, bet vietvaldą, tad nieko nuostabaus, jog parlamentarams, ministrams ar net Prezidentei žmonės pradeda skųstis dėl duobių gatvėse, prastai veikiančios ikimokyklinių įstaigų sistemos ar to, jog pernelyg daug kainuoja komunalinės paslaugos.
Tikrai nesu pats geriausias patarėjas, ne kartą klydau pasitikėdamas kuria nors nauja politine jėga, tačiau jau įpratau, jog prieš rinkimus tenka ne vienam bičiuliui atsakyti į klausimą – kaip pasirinkti?
Kiekvieno krikščionio pareiga – dalyvauti rinkimuose
Negalime paprasčiausiai nusimesti priedermės kovoti už savo įsitikinimus ir už bendrą visų gėrį. Būti aktyviais piliečiais reikalauja pamatinis artimo meilės principas. Didžiausia saviapgaulė – manyti, kad neidami į rinkimus, nesidomėdami tuo, kas dedasi valstybėje, nubausime ką nors kitą, tik ne save. Tiems, kuriems valdžia tėra įrankis savo interesams tenkinti, patogiausia, kad turintieji tvirtas moralines nuostatas paprasčiausiai nusišalintų. Tada žymiai lengviau valdyti tuos, kuriems pakanka pažadų ir pabertų trupinių.
Vienas balsas nieko nelemia? Ar tikrai? Ilgiausia kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Didžiausią jūrą sudaro maži vandens lašeliai. Kiekvienas mūsų žingsnis lydimas ne tik išorinių, bet ir vidinių padarinių. Svarbu ne vien tai, kaip rinkimai pakeičia valstybės gyvenimą, dar svarbiau – jog kiekvienas apsisprendimas yra esminis mūsų sąžinei. Tiesiog privalome visur ir visada sekti Viešpačiu, net jei neturime galimybės regėti visų savo apsisprendimo vaisių.
Dalyvauti rinkimuose nereiškia vien tik įmesti biuletenį į balsadėžę
Tai atsakingas veiksmas, reikalaujantis atidžiau pasidomėti kandidatų pasiūlymais ir sąmoningai apsispręsti. Krikščioniui tai ne tik teisė, bet ir pareiga, reikalaujanti tam tikros aukos: pirmiausia laiko, skirto įsigilinti į alternatyvas. Deja, gyvename laikais, kai dauguma žiniasklaidos priemonių ne padeda, bet veikiau kliudo sąmoningai pasirinkti, nes aplieja mus propagandiniu srautu, iškreiptai perteikia faktus, primeta vertinimus. Tokioje situacijoje suklysti lengva, tačiau geriau nuoširdžiai stengiantis suklysti, nei abejingai ar net ciniškai apsimesti, kad esą „mums per menka domėtis politika“.
Klaidos tikimybė sumažėja, jei apie alternatyvas kalbamės su kitais krikščionimis išsakydami savo abejones, pastebėjimus, drauge ieškodami optimalaus pasirinkimo. Nebijokime apie rinkimus diskutuoti savo organizacijose, bendruomenėse, Visose gyvenimo srityse privalome ieškoti atsakymo, kaip geriausia sekti mūsų Viešpačiu. Taip pat nepamirškime, kad kiekvieną svarbų apsisprendimą krikščioniui dera maldoje „aptarti“ su Dievu.
Nieko baisaus, jei galiausiai diskusijose pozicijos išsiskirs ir vienos bendruomenės, organizacijos atstovai balsuos skirtingai. Svarbiausia, kad kiekvienas sutartų su savo sąžine, nuoširdžiai siektų bendrojo gėrio ir gerbtų kito pasirinkimą, nors jam ir nepritaria.
Balsuodami galvokime apie vertybes, o ne apie reitingus
Kuo labiau mūsų pasaulyje išsižadama vertybių, tuo reikšmingesni pradeda atrodyti įvairūs reitingai. Šie vertinimai itin dažnai ne tik nepadeda pasirinkti, bet netgi tampa gundymu, kurį privalome įveikti. Aukštas kurios nors partijos reitingas gali rodyti, jog ji tikrai rūpinasi atstovaujamų žmonių reikalais, tačiau gali reikšti ir tai, kad sugeba veiksmingai valdyti žmonių nuomonę, turi įtakos populiarioms žiniasklaidos priemonėms, pataikauja madoms. Pavojinga tai, kad vertinimų lentelės dažnai paskatina mus apriboti savo pasirinkimą, nes nutyli laimėjimais įvaizdžio rinkoje pasigirti negalinčius asmenis ar politines jėgas.
Domėkimės partijų siūlymais ir aiškinkimės, kiek jais galima pasitikėti, o ne tuo, koks kurios nors partijos reitingas. Barabas buvo kur kas populiaresnis už Kristų, kai miniai Jeruzalėje teko balsuoti, tačiau mes turime balsuoti būtent už Kristų, nes Jis yra gyvenimo ir tiesos kelias.
Nebalsuokime už melagius ir kvailius
Jei kandidatas į vietos tarybą ar mero postą atkakliai žada tai, ko tikrai negalės ištesėti, nes tai ne vietos valdžios kompetencijos dalykas, jis arba meluoja, arba nesupranta, kur kandidatuoja. Nepamirškime, kad renkame vietos savivaldą, kuri neformuoja valstybės užsienio politikos, netvirtina valstybės biudžeto, neleidžia įstatymų, nereformuoja teismų. Tai jokiu būdu nereiškia, kad ji sprendžia nesvarbius klausimus, tačiau mums svarbiausia būtent tai, ką kandidatai tvarkyti miestą ar rajoną galvoja apie problemas, kurias jiems teks spręsti.
Pavyzdžiui, kaip bus sprendžiamos savivaldybėms priklausančių sveikatos apsaugos ir švietimo įstaigų problemos? Vilniuje ir iš dalies Kaune aktuali automobilių grūsčių problema, taip pat sudėtingas iššūkis – kaip padėti tų daugiabučių gyventojams, kuriuose liftai jau yra tapę avarinės būklės, o jų atnaujinimui reikia didelių investicijų. Kaimo vietovėse labai aktualus klausimas – kaip pritraukti specialistus, stabdyti emigraciją į užsienį ar į didmiesčius.
Nebalsuokime už nesąžiningus politikus
Profesorius Gintaras Aleknonis yra išsakęs naudingą patarimą rinkėjams: balsuokite už tuos, kuriems patikėtumėte pasaugoti savo piniginę. Iš sovietmečio dar likęs įsitikinimas, kad valstybės lėšų grobstymas yra kur kas mažesnis blogis nei vagystė iš piliečių, tačiau tiesa ta, kad tai yra tas pat. Bėda tik ta, kai grobstomas bendras turtas, mes menkiau pastebime ir dar politikai mus sugebėjo įtikinti, kad miesto ar rajono pinigai – tai nėra mūsų lėšos, patikėtos jiems tvarkyti, bet jų pinigai, iš kurių, dėl esą dosnios širdies, jie kažkiek atseikėja įkyruoliams.
Korupcija yra mirtina liga, kuri sunaikina valstybę iš vidaus. Netiesa, kad visi politikai vienodi. Taip, jie visi daug žada, bet pasivarginkime pasitikrinti, kaip jie iki šiol vykdė pažadus. Politikas, kuris gyvena gerokai prabangiau nei absoliuti dauguma jo atstovaujamų žmonių, nebūtinai vagis, bet tikrai įtartinas. Puiku, kai žmogus sugeba užsidirbti dėl savo talento ir darbštumo, tačiau nepavydėkime, nesižavėkime ir nepasitikėkime tais „gudruoliais“, kurie turtus krauna kitų sąskaita. Tik tada, kai jie matys, kad rinkėjai stebi jų veiksmus, reaguoja į juos, nustos elgtis kaip banditai. Tai, kad šiandien didelė dalis politikų drįsta elgtis nesąžiningai, yra ir mūsų kaltė: ar tikrai į tai atsižvelgiame balsuodami?
Nebalsuokime už tuos, kurie krikščionybę naudoja politiniais tikslais
Evangelijoje aiškiai pasakyta, kad ne tas yra Kristaus sekėjas, kuris garsiai šaukia: „Viešpatie“, bet tas, kuris vykdo Dangiškojo Tėvo valią. Krikščioniu politiku derėtų vadinti ne tą, kuris pozuoja prieš fotoaparatus ar televizijos kameras bažnyčiose, dovanoja vyskupui ar klebonui šaldytuvą, „pametėja“ labdaros. Puiku, jei politikas rūpinasi ir medžiagine Bažnyčios gerove, tačiau geriausia, kai tai daro iš savo asmeninių lėšų, o ne iš bendrų pinigų, kurie jam patikėti ūkiškai tvarkyti.
Kitas dalykas, ne dovanos ar pataikavimas kunigams, bet tai, kiek politiko veikloje išryškėja du esminiai Bažnyčios socialinio mokymo principai: solidarumas ir subsidiarumas.
Solidarumas – tai dėmesys stokojantiems ir silpniesiems. Krikščionis politikas nebando įvesti lygiavos, bet supranta, kad turtingieji sugeba verstis patys, ir valdžiai tereikia jiems netrukdyti, o silpniausiems, gyvenimo vėtrų apdaužytiems, labai reikia pagalbos atsitiesti.
Subsidiarumas – tai laisvos iniciatyvos skatinimas ir pasitikėjimo auginimas. Prasta valdžia, kuri bando viską kontroliuoti ir tvirtai laikyti savo rankose. Gera valdžia turi bendradarbiauti tiek su piliečiais, tiek su bendruomenėmis, organizacijomis ir nesikišti, jei nėra būtina. Taip pat ir pagalbos silpniausiems tikslas turi būti ne padaryti juos priklausomus nuo valdžios, bet padėti jiems sustiprėti tiek, kad patys galėtų tvarkyti savo reikalus.
Naudokimės Dievo dovanomis: protu ir sąžine
Puikiai žinau, kad dažniausiai žmonės trokšta ne tiek gairių, bet aiškios instrukcijos – už ką dera balsuoti krikščioniui? Tačiau Dievas visada tiki mūsų laisve ir ją gerbia. Mes galime patarti vienas kitam, tačiau galutinis sprendimas – tai kiekvieno žmogaus atsakomybė, kurios niekam negalima perleisti. Nepamirškime, jog Viešpats tam mus apdovanojo protu ir sąžine, kad mes šias dovanas naudotume. Nuodėmės pažeistame pasaulyje neįmanoma sukurti idealios valstybės, tačiau krikščionio pareiga – siekti teisingesnės visuomenės, padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso čia ir dabar.