Andrius Navickas. Karas prasideda širdyje

Bernardinai.lt

Kalbantis apie pašaukimą pašvęstajam gyvenimui bei pašaukimą šeimai, jaunas vyrukas, gana įdėmiai klausęsis diskusijų, replikavo, kad šiandien prasminga kalbėti tik apie vieną pašauktųjų kategoriją – šauktinius į kariuomenę. Replika sukėlė visuotinį juoką, tačiau ji gana rimta. Gyvename visuomenėje, kur mokyklose ar viešojoje erdvėje apskritai, labai retai šnekama apie svarbą to, kad jaunas žmogus įsiklausytų į savąjį pašaukimą, apmąstytų turimus talentus, tačiau visuotinai dūzgiama, kad, nepabuvus kareivėliu, neįmanoma būti garbingu ir laisvę mylinčiu žmogumi. Jaunuoliai, kurie pasidalina abejonėmis, išsako tai, kad jiems tarnavimas kariuomenėje atrodo ne kaip kilni pareiga, bet kaip lipimas ne į savo vežėčias, yra tuoj pat moraliai nulinčiuojami, paskelbiami bailiais ar net Tėvynės išdavikais.

Ar iš tiesų turėtume džiaugtis šiuo patriotizmo proveržiu ir karingos dvasios pabudimu? Prisipažįstu, toks viešo entuziazmo viesulas manęs nedžiugina. Kai girdžiu entuziastingus raginimus: nebūk bailys, būk kareivis, iš karto prisimenu psichoterapeuto A. Alekseičiko perskyrą tarp gaisrininkų, kurie mėgsta gesinti gaisrus, ir gaisrininkų, kurie moka juos gesinti. Pirmųjų visuomet būna daugiau, tačiau jie dažniausiai pridaro daugiau žalos nei naudos. Tikras gaisrininkas, kuris žino, kaip sudėtinga užgesinti gaisrą, kiek ugnis žalos gali pridaryti, pirmiausia rūpinasi tuo, kad gaisras nekiltų, meldžia Dievą, kad nereikėtų vykti į gaisravietę. Ar tokį gaisrininką taip pat galima vadinti bailiu? Tikrai ne.

Aišku, suprantu argumentą, jog šauktinių kariuomenė, skatinimas tapti savanoriškos krašto apsaugos dalyviais, tai pastanga, kad visuomenėje būtų kuo daugiau mokančių karo gaisrus gesinti jaunuolių. Tačiau nepamirškime ir to, kad klestinčiai visuomenei reikia ne tik gaisrininkų, bet pirmiausia tų, kurie kuria tai, ką turime ginti nuo gaisrų.

Ką mes šiandien giname? Drįstu sakyti, kad mes giname laisvą visuomenę, kurioje gyvena skirtingas pažiūras, pomėgius, skonius turintys žmonės. Dalis jų turi pacifistines nuostatas, kita dalis – labai karingi. Mums svarbu, kad skirtingos visuomenės dalelės jungtųsi į bendrą melodiją, tačiau išliktų savo skambesį turinčiomis natomis. Jei pradėsime visuomenėje statyti barikadas, kurti kitaminčių getus, jau būsime pralaimėję karą, nepaisant to, kad ir kokią stiprią kariuomenę mums būtų pavykę sukurti.

Kai socialiniuose tinkluose prasidėjo vajus, jog dera „pamokyti“ prieš šauktinių kariuomenę pasisakančią nedidelę grupę aktyvistų, supratau, kad būtina kaip nors tirpdyti prasidėjusią neapykantos karštinę ir sąmokslo teorijas, kad visi, kurie turi man nepriimtiną nuomonę, yra papirkti Lietuvai nedraugiškos valstybės. Jau geriau prisiimti priekaištų ugnį, jei tai padės bent kiek atsikvošėti „dorovės snaiperiams“.

Šv. Augustinas, pirmasis suformulavęs teisingo karo teoriją, teigė, kad didžiausias karo pavojus – ne žūti nuo priešo rankos, bet sugriauti save pačiam, pasidavus neapykantai. Jei būčiau Lietuvai nedraugiškos valstybės strategas, tikrai nesiųsčiau čia tankų, bet vis pakurstyčiau neapykantos gaisrus visuomenės viduje ir džiaugčiausi, kaip politikai bei žurnalistai, patys to nesuvokdami, man padeda.

Ar ne karas prieš savo visuomenę yra kasdien skelbti tik neigiamą informaciją apie tai, kas vyksta, ir nuolat ieškoti priešų užsienyje? Tai tikrai nėra įsipareigojimas tiesai, tai pasirinkimas nepastebėti to, kas gera, sąmoningas vilties daigų mindymas, nes neapykanta sutraukia didesnę auditoriją. Taip pat ir politikams šiandien derėtų neskubėti smerkti, piktintis, bet veikiau įsiklausyti į skirtingas žmonių nuomones ir kantriai aiškinti, kodėl priimami būtent tokie sprendimai Seime ar Vyriausybėje.

Šiandien populiaru šaukti, kad piliečiai turi ne tik teises, bet ir pareigas, ir viena jų – tarnauti kariuomenėje. Tačiau nepamirškime, kaip entuziastingai prieš kurį laiką buvo diegiama profesionalios kariuomenės sistema, ir tuomet buvo išsakyta daugybė argumentų, kodėl ši sistema esą pranašesnė. Tikėtina, jog anuomet politikai suklydo, tačiau kodėl tada visi turi skubėti patikėti, kad dabar politikai teisūs? Radikaliai pasikeitė geopolitinė situacija? Pasimokėme iš įvykių Ukrainoje? Mano galva, didžiausia pamoka yra tai, kad nedraugiškoms valstybėms palankiausia situacija – neteisingumas visuomenės viduje ir politikų klaidos. Kai žmonės pajunta, kad valdžia juos pamiršo, jie tampa lengvu grobiu antivalstybinei propagandai.

Ar iš tiesų stipriai Lietuvai reikia vien ginklą valdyti mokančių jaunuolių, o gal ne mažiau svarbu, kad būtume ne tiek vykdytojų, kiek kūrėjų visuomenė? Gal svarbu, kad jaunuolis ne tik išmoktų paklusti vyresniems kariniu laipsniu, bet ir turėtų galimybę mokytis iš protingesnių ir daugiau žinančių, turėti galimybę skaityti ne tik komercinę, bet ir kitokią žiniasklaidą? (Neseniai vykusiame kultūrininkų ir Kultūros tarybos susitikime pripažinta, kad pagal paramą kultūrai Lietuva gerokai atsilieka nuo kaimynų.)

Ar iš tiesų šiandien mes susiduriame su patriotų ir pragmatikų priešprieša? Ar tik pragmatikas gali kritikuoti šauktinių sistemą, ar nerimauti dėl stiprėjančio karo troškimo? Ar iš tiesų mes šiuo metu esame toje pačioje kryžkelėje, kurioje 1944 metais buvo mūsų seneliai: eiti į mišką ir priešintis okupacijai arba prisitaikyti ir stengtis susikurti patogų gyvenimą okupuotame krašte?

Istorija moko, kad garsiausiai šaukiantys patriotai, prasidėjus tikriems išbandymams, neretai neria į krūmus, o poetai, intelektualai, prieš tai atokiai laikęsi nuo ginklų, tampa drąsos ir kovingumo pavyzdžiais.

Gerbiu kiekvieną, kuris jaučia pareigą užsirašyti į krašto apsaugos savanorius, pažįstu ne vieną, kuris džiugiai ruošiasi atlikti privalomą karinę tarnybą, tačiau visuomet ginsiu tų žmonių, kuriems dabartinė situacija primena saldofoniško mentaliteto suvešėjimą, teisę išsakyti savo poziciją.

Taip pat noriu priminti dar vieną pavyzdį iš istorijos. Prieš šimtą metų JAV visuomenė buvo tvirtai nusistačiusi prieš karą ir šaipėsi iš tarpusavio rietenose panirusių europiečių. Tereikėjo, kad karas paliestų amerikiečių ekonominius interesus, ir prasidėjo precedento neturinti propagandinė kampanija už JAV įsitraukimą į karą. Po trumpo laiko absoliuti dauguma amerikiečių buvo karingi patriotai. Labai tikėtina, kad JAV įsitraukimas į Pirmąjį pasaulinį karą buvo teisingas žingsnis, tačiau vargu ar per tuos keletą metų, kai liejosi karo propaganda, amerikiečiai tapo doresni ir kilnesni žmonės. Blogiausia tai, kad politinė valdžia atrado svertų, kaip galima kreipti visuomenę norima kryptimi. Vladimiras Putinas, regis, gerai išmoko propagandos istorijos pamokas. Labai nesinorėtų, kad ir mes šiandien, kritikuodami jo politiką, veiktume labai panašiai kaip jis.

Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
20 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
20
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top