Bernardinai.lt
Šiame tekste diskusiją apie tai, ką reiškia būti krikščionimi šiandien, noriu pakreipti politikos link. Mano įsitikinimu, klausimas – koks turėtų būti krikščionio santykis su politika? – šiandien ypač aktualus. Šiame tekste aptariamas tik vienas jo aspektų.
Šiandien žodis „politika“ yra virtęs keiksmažodžiu. Absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų įsitikinę, kad politika – tai drabstymosi purvais, rietenų ir savanaudiškumo erdvė, nuo kurios vertėtų laikytis kuo atokiau.
Prieš kurį laiką skaičiau krikščionių auditorijai paskaitas, kuriose teko prabilti ir apie krikščionio prievoles politiniame gyvenime. Mačiau, kaip žmonių, kurie iki tol įdėmiai klausėsi, uždavė klausimų, veidai, išgirdus žodį „politika“, apsiniaukia. Tiesa, išgirdau kelis klausimus, tačiau jie veikiau priminė viešbučio gyventojų skundus, kad niekas netvarko jų kambarių, nekeičia patalynės, o ne tikrą rūpestį dėl viešųjų reikalų tvarkymo. Keli paskaitų klausytojai pripažino, jog veikiausiai turėtų daugiau laiko skirti politikai, tačiau vis jo neatranda. Kai paklausiau, ką reiškia skirti laiką politikai, nedrąsiai paaiškino, kad tai esą žiūrėti daugiau politinėmis vadinamų laidų, atidžiau sekti naujienas, domėtis tuo, kas vyksta politinėse partijose.
Tačiau toks „domėjimasis politika“ turi tiek pat bendro su artimo meilės praktikavimu viešajame gyvenime, kiek, pavyzdžiui, žurnalas „Žmonės“ su kasdieniu realių žmonių gyvenimu. Tad nenuostabu, jog vis daugiau krikščionių teigia, kad yra kur kas svarbesnių reikalų, nei gilintis į politikos „muilo operas“.
Gyvename pasaulyje, kuriame labai daug kas yra virtę karikatūromis. Labai dažnai, kai girdžiu krikščionybės kritikus, norisi atsakyti labai trumpai: „Aš irgi netikiu tuo Dievu, kuriuo tu netiki. Tačiau visa tai neturi nieko bendro su krikščionybe.“ Panašiai norisi reaguoti, kai girdžiu ką nors emocionaliai aiškinant, jog visiškai nusivylė politika, ar dūsaujant, jog viešoji erdvė pernelyg politizuota. Kas šiuo atveju vadinama politika? Tas realybės šou iš Seimo ar kitų valdžios institucijų?
Natūralu, jog mes nusivylėme tuo, kad politikais vadinami žmonės neretai yra savanaudžiai, riejasi tarpusavyje, problemų nesprendžia, bet bando jas palaidoti po žodžių srautu. Tačiau ar rietenos, kovos dėl postų ir yra politika? Ar nėra taip, jog ne politika išpurvina visus, kurie į ją įsitraukia, bet mes patys ją nučiupinėjame purvinomis rankomis ir paverčiame kone pamazgų duobe? Ar politika gali būti kitokia?
Neskubėkime atsakyti. Šioje situacijoje labai praverstų kiek daugiau kantrybės. Tikrai verta įdėmiau pažvelgti į tai, kaip sąvoka, reiškusi kilniausią žmogaus užsiėmimą, ilgainiui tapo keiksmažodžiu, ir tik tada svarstyti, kaip mes, krikščionys, šiandien galėtume keisti politinį gyvenimą.
Politika yra Vakarų kultūros kūdikis, ji atsirado senovės Graikijoje. Antikinė agora (turgaus aikštė), kurioje gimė politika, nebuvo vien nuomonių turgus, tai buvo diskusijų, ieškant geriausio sprendimo, vieta. Tai buvo alternatyva principui –stipresnis visada teisus. Politika atsirado iš įsitikinimo: jei mes nenorime, kad politinė valdžia bendruomenę valdytų kaip savo nuosavybę, nepaisydama skirtingų piliečių interesų, būtina, kad piliečiai turėtų galimybę dalyvauti aptariant bendrus reikalus, siūlyti savo sprendimus ir kartu ieškotų būdų siekti bendrojo gėrio.
Politika visų pirma buvo suvokiama kaip diskusija, kurioje nugalėtoju tapdavo tas, kuriam pavykdavo įtikinti, kad jo siūlomas sprendimas geriausiai atitinka visos politinės bendruomenės poreikius. Tikruoju laimėtoju jausdavosi visa politinė bendruomenė. Visi piliečiai (čia vėlgi nepamirškime, kad antikos laikais į šią kategoriją nepateko moterys, vergai ir svetimšaliai) kartu buvo ir politikai. Politika buvo suvokiama kaip bendrų reikalų svarstymas, o ne kaip atskiro visuomenės sluoksnio – valdančiojo elito – reikalas.
Tiesa, ilgainiui būtent šis elitas pradėtas vadinti politikais. Tačiau išliko nuostata, kad tie, kuriems tenka valdyti valstybę, privalo rūpintis visos bendruomenės nauda, ir tai reiškia, jog buvimas valdžioje jiems suteikia ne tiek daugiau galių primesti savo valią kitiems, kiek reikia pasiaukojimo ar net askezės.
Graikai buvo įsitikinę, kad politikui būtinos dorybės, taip pat kaip atletui treniruotas kūnas, o gydytojui – gydymo meno išmanymas. Būtinomis politikos prielaidomis vadintos išmintis ir drąsa. Išmintis būtina tam, kad sudėtingoje situacijoje būtų atrastas geriausias sprendimas. Politinių sprendimų priėmimas buvo suvokiamas ne kaip automatinis abstrakčių principų taikymas, bet jų priderinimas konkrečiai situacijai, kiekvieną kartą apmąstant, kaip sudėlioti akcentus.
Drąsa politikoje reikalinga įveikti polinkį elgtis savanaudiškai ir priimti reikalingą, nors ir nepatogų ar nepopuliarų sprendimą. Tikras politikas yra ne tas, kuris siekia tik minios aplodismentų, bet tas, kuris sugeba įtikinti kitus paremti sprendimą, kuris labai svarbus, bet jo vaisiai bręsta ilgai.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad antikoje brėžtos aiškios perskyros tarp politiko, pirklio (verslininko) ir amatininko profesijų. Pirklys ir amatininkas tobulina savo įgūdžius ir pirmiausia siekia pelno. Jų profesionalumo ir darbo veiksmingumo matu gali būti tai, ar jų veikla jiems padeda klestėti. Tačiau ar politiko materialinė gerovė yra jo darbo kokybės įrodymas? Vargu. Politinė veikla – tai aukojimasis, tam tikra askezė. Kur kas geriau nei bendrapiliečiai gyvenantys politikai – ženklas, kad toje valstybėje tikrai ne viskas gerai.
Dar vienas svarbus dalykas, kurį akcentavo vienas iš politinės filosofijos pradininkų Aristotelis – žmogus iš prigimties bendruomeniška būtybė, jam reikia kitų žmonių. Vadinasi, bendra veikla yra ne tiek savęs suvaržymas, kiek išsiskleidimas – visavertiškas žmogaus gyvenimas – tai politinis gyvenimas drauge su kitais žmonėmis.
Krikščionių mąstytojai daug ką perėmė iš antikinės politinės filosofijos. Pirmiausia – bendrojo gėrio idėją. Taip pat tai, kad teisingumas yra kiekvienos valstybės pamatas. Pasak žymios šventojo Augustino frazės, valstybė be teisingumo yra ne kas kita kaip plėšikų gauja. Politinės valdžios prievolė – siekti teisingumo ir bendrojo gėrio.
Tiesa, atsirado ir kelios iš esmės naujos idėjos. Pirmiausia – nelygstamo žmogaus orumo, kuris nepriklauso nuo socialinio statuso ar politinio aktyvumo. Antikoje bendruomenės interesai visada atrodė svarbesni nei atskiro piliečio, o krikščionybė įveda kiekvieno socialinio darinio asmens pirmumo sampratą. Valstybė egzistuoja žmogaus labui, o ne atvirkščiai. Be to, žmogus pradedamas suvokti pirmiausia kaip Dangaus Karalystės pilietis, ir būtent šis lojalumas turi būti svarbiausias.
Kartu atsiranda abejonė, ar žemiškoje valstybėje įmanoma pasiekti tobulą harmoniją. Tol, kol žmonijos istorijoje veikia nuodėmė, tol neišnyks įtampa tarp asmens ir valstybės, todėl ir politiką turėtume suvokti realistiškai – ne kaip idealių problemos sprendimų atradimą, bet kaip kompromisų meną, mažesnio blogio rinkimąsi.
Tai nenuvertina politinės veiklos svarbos ar kilnumo. Tuo labiau kad krikščionybė ypač pabrėžia, jog kiekviena tvarka neatsiejama nuo autoriteto pripažinimo, politinė valdžia turi būti suvokiama kaip autoritetas, padedantis struktūruoti bendruomenės gyvenimą. Tačiau autoritetas krikščionybėje labai aiškiai siejamas ne tiek su galios svertais, kiek su tarnyste ir pavyzdžio rodymu, taip pat ir politika pirmiausia suvokiama kaip nuoseklus artimo meilės priesako išplėtimas.
Jau gerokai vėliau Vakaruose atsirado ir kita politikos samprata. Vis svarbesniu uždaviniu joje tampa priemonių, kurios padeda išlaikyti valdžią ir pasiekti kitų žmonių lojalumą, aptarimas. Taip pat ir politinės bendruomenės, kaip harmoningo organizmo, vaizdinį išstūmė valstybės, kaip tarpusavyje konkuruojančių grupių kovos arenos, samprata.
Politika pradėta suprasti ne tiek kaip tarnystė bendruomenei, bet kaip specifinis amatas. Beje, politikos be vertybinių principų simboliu dažnai vadinamas Nicollo Machiavelli buvo įsitikinęs, kad valdovas veikia ne savanaudiškai, bet dėl valstybės tikslų. Jis plėtojo valdžios, kaip būtino autoriteto sampratą, tačiau pastarąjį jis siejo ne su politinėmis dorybėmis, bet veikiau sugebėjimu išlaikyti valdžią. Prabanga, kurioje gyvena politinis elitas, nustoja stebinti. Politika pradedama sieti ne su askeze ir pasiaukojimu, bet su galia ir privilegijomis.
Dar viena politikos supratimo transformacija prasidėjo po Prancūzijos revoliucijos ir ypatingą pagreitį įgavo XX amžiuje, kai naujuoju politinės santvarkos idealu tapo demokratija ir labai padidėjo pilietines teises turinčių žmonių skaičius. Teigiama, kad politikas turi atstovauti jį delegavusiems žmonėms, pradeda veikti valdžios institucijų tarpusavio kontrolės mechanizmai. Tarsi vėl grįžtama prie antikinių idealų. Tačiau tikrovėje matome, jog politiko svarbiausiu uždaviniu tampa siekis patikti potencialiems rinkėjams. Politiko populiarumas, labai dažnai besiremiantis ne jo sugebėjimu atrasti visiems skaudžių problemų sprendimus, bet pasinaudoti žiniasklaidos priemonių teikiamomis galimybėmis kurti norimą įvaizdį, tampa svarbiausiu jo kompetencijos matu. Nuoseklus kitas žingsnis – sėkmingos politinės veiklos pamatu tampa ne politikų dorybės, bet veiksmingi viešieji ryšiai.
Svarbu įsisąmoninti, kad tos reikšmės, kurias šiandien priskiriame „politikos“ sąvokai, yra pirmiausia mūsų apsisprendimas. Mes apsisprendžiame, ar politikoje tik kovosime su oponentais ir rūpinsimės, kaip išlaikyti turimus galios svertus, ar valstybę suvoksime kaip bendrojo gėrio siekiančią bendruomenę ir stengsimės derinti pozicijas, sieksime teisingumo.
Daug kas priklauso net nuo to, kokias metaforas vartosime politiniam gyvenimui apibūdinti. Pavyzdžiui, įdėmiau pažvelkime į nūdienos politikos komentatorių, žurnalistų, o ir pačių politikų kalbėjimo apie politinius procesus būdą.
Įprasta apie politiką kalbėti tarsi apie savitą sporto šaką, vartojant tokias sąvokas, kaip „komanda“, „lyderis“, „įveikė oponentus“, „išmintingas taktinis ėjimas“, „legionieriai“ etc.
Jei politiką kasdien vaizduojame bei įsivaizduojame tik kaip sporto šaką, kurioje politinės komandos kaunasi dėl prizo – valdžios, – tai neturėtume stebėtis ir politinių perbėgėlių gausa partijose ar Seimo frakcijose. Pažvelkime, pavyzdžiui, į šių laikų krepšinį. Po kiekvieno sezono (ar net sezono metu) daugumos komandų sudėtis labai pasikeičia. Krepšininkai ieško pelningiausių kontraktų, o komandos svarsto, kokiose pozicijose žaidžiančių žaidėjų joms labiausiai reikia.
Klausimą, ką konkretus asmuo veiks parlamente ar kitose politinėse institucijose, sudarant rinkimų sąrašus paprastai keičia kitas – kiek jis gali pridėti paramos visam sąrašui? Esą svarbiausias partijos uždavinys yra ne ugdyti narių politinę kompetenciją, parengti valstybės tvarkymo viziją, bet įveikti priešininkus per rinkimus.
Politikos komentatoriai apie rinkimus taip pat neretai kalba kaip apie savotišką turnyrą ar arklių lenktynes. Į juos, kaip į savotiško totalizatoriaus galimybę, žvelgia ir verslininkai. Visiems kitiems lieka sirgalių vaidmuo. Mes galime mojuoti partijos, kuriai simpatizuojame, vėliavėle, stengtis didinti jos gerbėjų skaičių.
Paskui rinkimai baigiasi, ir prasideda santykinė tarpsezoninė ramybė. Tiesa, dar prieš tai laimėtojai išsidalija prizus, surūko pergalės cigarą. Laimėtojų komandos gerbėjai džiaugiasi, kitų komandų gerbėjai tūžta. Paskui aistros aprimsta, ir lieka pripažinti, jog iš esmės nieko naujo neįvyko – politinėse institucijose vyrauja jau gerai pažįstami veidai, Vyriausybės programoje kiek pakoreguojama retorika, kartais net prasideda pertvarka. Tačiau paprastai ji menkai atitinka laimėjusią komandą parėmusių žmonių lūkesčius.
Jei politika iš tiesų tebūtų tokio pobūdžio sporto varžybos, kur pagrindiniai dalyviai vertinami tik pagal efektingus triukus ir mokėjimą sukelti publikai malonių emocijų, o ne pagal sugebėjimą spręsti viešojo gyvenimo problemas, tai vargu ar sugebėčiau atrasti bent vieną argumentą, galintį tirpdyti šiandien vyraujantį nusivylimą politika.
Juk tikrai dažnai atrodo, kad politinėse varžybose laimi tik patys jų dalyviai, gal dar komentatoriai (jie kitaip neturėtų darbo) ir, aišku, verslininkai, žaidžiantys politiniame totalizatoriuje. Visiems kitiems tuomet lieka emocijų dulkės ir noras užsimiršti spoksant į svetimus gyvenimus televizijos ekrane. Juk nuo to, kad A valdžioje pakeičia B, keičiasi tik šių dviejų ponų bei jų aplinkos, bet ne visos politinės bendruomenės gyvenimas.
Tačiau pabandykime atidėti į šalį sporto žodyną ir prisiminti, jog Senovės Graikijoje politika buvo lyginama ne su olimpinėmis varžybomis, bet su gydymo menu. Pabandysiu pastarąją analogiją kiek išplėtoti.
Gydytojo tikslas yra kuo tikslesnė diagnozė. Jei nustatoma kokia nors liga, gydytojas bando ją gydyti. Taip pat jo pareiga pasiūlyti būdų užkirsti kelią galimoms ateities ligoms bei rekomenduoti sveikiausią gyvenimo būdą. Politikos atveju pacientas yra politinė bendruomenė. O politiko veiksmai turėtų būti vertinami ne pagal jo gebėjimą apžavėti pacientą, bet pagal tai, ar jis sugeba šalinti visuomenės gyvenimo problemas, t. y. dirbti savo darbą.
Priėmus politikos kaip gydymo meno vaizdinį, politinės partijos gali būti vertinamos kaip skirtingi gydytojai, siūlantys savą gydymo programą. Kiekviena tokia programa remiasi kiek skirtinga ligos, kurią reikia gydyti, samprata, ar bent jau savita gydymo metodika. Taip pat labai daug kas priklauso nuo to, kaip suvokiamas siekinys – sveika (teisinga) valstybė. Pavyzdžiui, vienas gydytojas gali sakyti, jog reikia siekti, kad žmogus būtų sotus, gyventų prabangoje, o dvasinė sveikata – kiekvieno paciento asmeninis reikalas. Kitas gydytojas tvirtina, jog daugelis ligų kyla dėl depresyvios nuostatos ar kitų psichinių sutrikimų. Jo nuomone, pradžioje turime stengtis atkurti dvasinę pusiausvyrą, o tada imtis gydyti pažeistas kūno dalis. Dar kitas gydytojas įsitikinęs, kad organizmas pats turi kovoti su iškilusiomis problemomis, ir gydytojo pareiga paprasčiausiai užtikrinti, kad niekas paciento netrikdytų. Visi minėti gydytojai sutinka, jog svarbiausia – žmogaus gerovė, tačiau skirtingai suvokia, kokią būseną galima vadinti gerove.
Taip suvokiama politika turėtų prasidėti ne nuo abstrakčių šūkių (svarbiausia – ar žmogus nusipelnė gyventi geriau) formulavimo, bet nuo esamos situacijos įvertinimo. Įvairios politinės organizacijos turėtų pateikti savą diagnozę ir ja remdamosi išplėtoti gydymo planą. Diagnozė pateikiama remiantis konkrečia „normalumo” ir „ligos“ samprata. Mes visi per rinkimus turėtume įvertinti ir pasirinkti vieną iš siūlomų gydymo programų. Taip pat ir po rinkimų stebėti, kiek nuosekliai sprendžiamos aktualiausios problemos, ar būtent toks jų sprendimo būdas sunokina žadėtus vaisius.
Politikoje idėjų kova turėtų būti svarbesnė nei politinio veikimo technikos šlifavimas. Svarbu turėtų būti ne tai, jog valdžią gavo „savi“, bet tai, kad mes tikime, jog tam tikri problemų sprendimo būdai yra veiksmingesni nei kiti. Todėl mes juos ir remiame, todėl ir oponuojame kitiems, kurie siūlo savo gydymo programas.
Mūsų tikslas politikoje tikrai nėra vien tik nugalėti oponentus, bet veikiau mes siekiame gauti galimybę spręsti problemas, kurių sprendimas svarbus visai politinei bendruomenei.
Yra dar vienas svarbus politikos panašumas į gydymo meną. Abi veiklos yra labai atsakingos, ir kiekviena klaida labai brangiai kainuoja. Paprastai gydytojų klaidas lengviau įžvelgti nei politikų. Pastarieji dėl savo nesėkmių paprastai apkaltina oponentus. Tačiau, deja, vienas ar kitas netinkamas veiksmas ar sprendimas politikoje dažniausiai turi ilgalaikių padarinių. Todėl didelė bėda, kai politikai mąsto tik rinkimų rėžiais ir iš esmės net nespėja susimąstyti apie tai, kokiomis sąlygomis teks gyventi jų vaikams ir anūkams.
Kita vertus, sunku įsivaizduoti, pavyzdžiui, operaciją, kurios metu chirurgai stumdosi, kuris gali geriau ją atlikti. Tai gerokai sumažintų paciento galimybes išgyventi. Tikrai nesakau, kad politikoje nereikalinga opozicija ar nėra svarbu kontroliuoti tai, ką daro valdžia, tačiau esu įsitikinęs, jog tą akimirką, kai iš akiračio prarandamas bendrojo gėrio siekis, politika virsta karikatūra bei politinių gaujų karu.
Šiandien turėtume ne keikti politiką, bet savęs paklausti: Ar mes ne per daug pripratome prie jos atvaizdo, pamatyto kreivų veidrodžių karalystėje? Politika gali būti kitokia, ji gali ir net privalo tapti artimo meilės ir bendrystės sklaidos erdve. Politinės erdvės „atkerėjimas“ yra svarbi mūsų, krikščionių, misijos dalis. Maža to, krikščionys imtis atsakomybės turi ne tada, kai tai patogu. Mes turime eiti į sceną kaip tik tada, kai publika susierzinusi, spektaklis žlunga ir norisi bėgti iš politikos teatro.
Tačiau – ką šiandien reiškia „eiti į sceną“? Ar tai reiškia, kad visi krikščionys privalo stoti į partijas, siekti politinių postų? Tikrai nebūtinai. Tačiau privalome nebūti abejingi tam, kas vyksta šalia mūsų, turime prisiimti atsakomybę už visuomenės problemų sprendimą. Jei norime, kad į politiką sugrįžtų pagarba žmogui, solidarumas ir teisingumo ilgesys, pirmiausia mes patys turime įauginti tai į savo gyvenimus.
Krikščionio įsitraukimas į politinį gyvenimą neturi nieko bendro su įsijautimu į beprasmes politines „muilo dramas“ bei gerokai „prarūgusios politinės grietinėlės“ tarpusavio rietenų stebėjimu televizoriaus ekrane. Dažna Lietuvos šeima šiandien daug mažiau laiko skiria tarpusavio bendravimui nei spoksojimui ir piktinimuisi, ką sako politikas X, kaip rengiasi aukštas pareigas einantis Y, kokio šokio figūros patinka Z. Ar normalu, kad apie besidarkančių TV ekranuose politikų gyvenimą, jų pomėgius ne vienas žinome daugiau nei apie savo sutuoktinio, vaikų ar tėvų planus ir rūpesčius? Tikrai ne.
Garsiai nuogąstaujama dėl emigracijos į Angliją ar Airiją, tačiau ne mažiau reikėtų nerimauti dėl didžiosios visuomenės daugumos emigracijos į televizorių ekranus. Televizijos šalies piliečiai visas problemas sprendžia pultelio paspaudimu. Jiems tereikia pramogų ir dirgiklių. Tačiau ką tai turi bendro su autentišku dalyvavimu politikoje, su įsitraukimu į diskusiją, ieškant geriausio būdo, kaip suderinti skirtingus interesus, spręsti skaudžias problemas?
Šiandien svarbiausias krikščionių uždavinys politiniame gyvenime ne užimti įtakingiausius postus valstybėje, bet į politiką sugrąžinti elementarią dorovinę gramatiką, be kurios ji tėra visų karas su visais.
Šaltinis: „Laiškai plaukiantiems prieš srovę“, Vilnius, 2011.