Bernardinai.lt
Šių svarstymų priešistorė
Pradėsiu nuo teksto gimimo aplinkybių. Turiu pažįstamų ar net bičiulių įvairiose Lietuvos partijose, taip pat ir TS-LKD. Tiesa, pastarieji ne kartą man priekaištavo, kad šiai partijai esu reiklesnis nei kitoms. Jie tikrai teisūs. Pats kurį laiką buvau šios partijos narys ir pasitraukiau ne protestuodamas, bet pradėdamas dirbti darbą, kuriam partinė priklausomybė tikrai nepadeda. Iki šiol esu įsitikinęs, kad didžioji TS-LKD narių dauguma yra puikūs, pilietiški ir pasiaukojantys žmonės, siekiantys bendrojo gėrio. Tad ir iš TS-LKD pradedu reikalauti, jog ji būtų kur kas daugiau nei viena iš politinių gaujų.
Nesu politinio konservatizmo entuziastas ir įvardiju savo politines pažiūras kaip krikdemiškas. Puikiai suprantu, kad partijoje, kur turi sugyventi konservatoriai ir krikdemai, užprogramuota tam tikra politinė įtampa. Tačiau, mano galva, ji gali būti net svarbus kūrybiško politinio veikimo šaltinis. Pavyzdžiu šiuo atveju galėtų būti Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga, kuri telkia tiek konservatorius, tiek krikdemus, tiek tuos liberalus, kurie neneigia krikščioniškų vertybių.
Ne kartą viešai išsakiau abejones, kad TS-LKD eina visai kitu keliu nei vokiečių KDS, tai orientuojasi į JAV neokonservatorius, tai tampa viena iš genetiškai modifikuoto technokratinio liberalizmo atmainų. (Kodėl „genetiškai modifikuoto“? Nes europietiška liberalizmo tradicija savo esme nėra technokratinė – ji gimsta iš meilės laisvei, o ne pinigams).
Būtent su pasirinkta technokratine politine strategija esu linkęs sieti ir tai, kad TS-LKD netapo tikra solidarumo ir subsidiarumo principų gynėja Lietuvoje. Pažįstu labai daug žmonių, kurie kažkada balsavo už TS-LKD, o pastaraisiais metais jaučiasi išduoti, nusivylę. Kai apie tai sakau savo pažįstamiems TS-LKD partijos nariams, jie dažnai atšauna, kad pernelyg sutirštinu spalvas ir esą esu vienas iš tų, kurie nori matyti blogus, o ne gerus dalykus TS-LKD veikloje. Ką padarysi – rūpestį nesunku supainioti su piktdžiuga.
Po akivaizdžiai TS-LKD pralaimėtų savivaldos rinkimų, bandžiau, kiek įmanoma švelniau, diagnozuoti situaciją, rašydamas, kad tai TS-LKD sutemos, kuriose yra ir pragiedrulių, ir dabar daug kas priklauso nuo partijos vadovybės: kokią analizę ji atliks, kokias priežastis įvardins ir kokių veiksmų imsis.
Deja, netrukus visi išgirdome dabartinio partijos primininko ir jo aplinkos vertinimus, kas visos problemos kyla tik dėl to, kad suteikta galimybė savivaldos rinkimuose dalyvauti taip pat ir visuomenininkams. Kitaip sakant: „mes viską darėme gerai, kalta tik aplinka“.
Kažkur girdėta?
Dar po kelių dienų driokstelėjo Andriaus Kubiliaus pareiškimas, kad jis nedalyvaus netrukus vyksiančiose partijos pirmininko rinkimuose. Nustebino, tačiau, kai apmąsčiau šį sprendimą, negaliu nesutikti, kad jis logiškas. Nepasitenkinimas partijoje A. Kubiliaus vadovavimo vis augo. Net jei būtų pavykę išlaikyti pirmininko pareigas apeliuojant, kad Rusijos grėsmės akivaizdoje nevalia keisti pirmininko, Seimo rinkimai nieko gero nežadėjo.
A. Kubilius teisus – TS-LKD turi šansą iš esmės pakeisti savo vaidmenį politiniame gyvenime tik tokiu atveju, jei bus pasiųsta žinia, kad partija keičiasi. Tačiau mane labai nustebino antroji A. Kubiliaus pareiškimo dalis. Jis paskelbė, kad turi įpėdinį ir juo yra europarlamentaras Gabrielius Landsbergis.
Tikrai nepažįstu tiek šio jaunuolio, jog galėčiau juo žavėtis ar piktintis. Jo tėtis tikrai talentingas kūrėjas, senelis – vienas didžiausių šių laikų Lietuvos politikų. Jis pats buvo labai aktyvus rinkimų kampanijoje į EP. Tiesa, mane nemaloniai nustebino, kai jis įteikė Delfi.lt vyr. redaktorei pompastiškame šio portalo gimtadienio šventime naują „Charlie Hebdo“ žurnalo numerį kaip žodžio laisvės simbolį. Tai, kad G. Landsbergis žavisi Delfi.lt, – jo asmeninio skonio reikalas. Tačiau jei jis žavisi skandalingo prancūzų žurnalo darbo stiliumi, man sunku įsivaizduoti, kaip jis ras bendrą kalbą su dauguma TS-LKD žmonių.
Tačiau dar labiau mane nustebino tai, kad partijos pirmininku visai rimtai siūlomas žmogus, kuris visiškai nepažįsta procesų šios partijos viduje. Jis įsijungė į partiją tik prieš EP rinkimus, o paskui išvažiavo darbuotis į Briuselį.
Svarbiausia, kad jaunas? Na, yra toks jaunas Seimo narys Liutauras Kazlavickas. Jauna politikė Agnė Bilotaitė vadovauja vienam didžiausiam TS-LKD skyriui. Pagaliau, jauna politikė Radvilė Morkūnaitė turi jau solidų partinio darbo stažą.
Apie visa tai užsiminiau Facebook paskyroje dar pridurdamas, kad A. Kubilius bando gražinti į politiką abejotiną nepotizmo tradiciją. Abejotina man pasirodė ir tai, kad savo įpėdinius paprastai siūlo tie, kurie pasitraukia iš politikos dėl garbaus amžiaus ar yra išnaudoję statute ar Konstitucijoje leidžiamą kadencijų skaičių. A. Kubilius, kiek suprantu, traukiasi dėl to, kad partija pralaimi, o ne dėl to, kad jo vadovavimas buvo ypač sėkmingas, bet jis pats nusprendė, jog reikia trauktis, kol esi šlovės zenite.
Netrukus sulaukiau labai piktos reakcijos. Man buvo viešai paaiškinta, kad aš nusenau ir nebesuprantu, kaip svarbu jauniems žmonėms suteikti galimybę politikoje. Taip pat man buvo paaiškinta, kad esu krikdemiško „talibano“ gerbėjas. Pagaliau, vienas pažįstamas TS-LKD aktyvistas man išsakė net septynias priežastis, kodėl esą G. Landsbergis kur kas geresnis kandidatas nei I. Degutienė. Išklausiau. Skambėjo įspūdingai, bet nė vienas iš jo argumentų man neatrodė tikrai solidus.
Deja, kai bandžiau atsakyti, jis jau nesiklausė. Politiniai monologai yra tapę įprastu mūsų laikų politinės komunikacijos būdu. Tad man nieko neliko, kaip viešai atsakyti į visus septynis teiginius, kodėl esą G. Landsbergis būtų kur kas geresnis TS-LKD pirmininkas nei I. Degutienė.
Septyni G. Landsbergio šalininkų argumentai, kodėl jis būtų geresnis partijos pirmininkas nei viena iš dabartinių partijos lyderių I. Degutienė:
a) jis kur kas geriau moka užsienio kalbas;
b) jis jaunesnis;
c) jį remia galingas A. Kubiliaus ir V. Landsbergio tandemas;
d) jis užkirstų kelią partijos radikalizacijai ir virtimui lietuvišku „talibanu“;
e) jis patrauktų paskui save didesnę visuomenės dalį per Seimo rinkimus;
f) jis lengviau sugebėtų pritraukti verslininkų paramą;
g) jis būtų ryžtingesnis partijos vadovas.
Turiu vilties visus šiuos argumentus išanalizuoti kelių tekstų cikle.
I. G.Landsbergis lenkia I. Degutienę užsienio kalbų žiniomis.
Neabejoju, kad G. Landsbergis, ilgai dirbęs Užsienio reikalų ministerijoje, kur kas geriau kalba angliškai nei I. Degutienė. Netgi spėju, kad jis geriau gaudosi tarptautiniuose procesuose, yra labiau išnagrinėjęs svarbius užsienio politikos klausimus. Mano galva, tai viena iš priežasčių, kodėl Gabrielius kandidatavo į Europos Parlamentą, o Irena – ne.
Jei manęs paklaustų, kas iš šių dviejų politikų gali sėkmingiau dirbti EP, neabejodamas atsakyčiau, kad Gabrielius. Jo kandidatūrą rinkčiausi, jei vyktų bet kurios partijos tarptautinio sekretoriaus rinkimai. Jis galėtų būti tikrai neprastas Užsienio reikalų viceministras. Tiesa, ministro poste norėčiau matyti kiek labiau patyrusį, turintį daugiau politinės patirties ir didesnį autoritetą visuomenėje politiką.
Tačiau ar anglų kalbos žinios yra iš tiesų vienas svarbiausių kriterijų, renkantis partijos, kuri turi ambicijų vadovauti Lietuvos politiniam gyvenimui, vadovą? Mano galva, kur kas svarbiau jau sukauptas socialinis kapitalas, patirtis ir Lietuvos žmonių gyvenimo realijų išmanymas. Jei vadovautumėmės šiais kriterijais, kandidatus sunku net lyginti. I. Degutienė buvo Socialinės apsaugos ir darbo ministre, ne vienerius metus vadovavo Seimo socialinių reikalų komitetui, pagaliau, buvo Seimo pirmininkė.
Sutinku, kad nė vienas žmogus nėra tobulas, visi politikai daro klaidas, tačiau neteko girdėti, kad I. Degutienė prastai atliko pareigas, kurias užėmė.
Net tobulas anglų kalbų mokėjimas nepadės susikalbėti su kitos partijos atstovu sudėtingose derybose, jei neturi derybininko talento, autoriteto ir trūksta gilaus politinių procesų pažinimo.
Beje, ar I. Degutienei kas nors galėjo prikišti, kad prastos užsienio kalbų žinios jai trukdė sėkmingai atlikti Seimo pirmininkės pareigas? Trukdymų iš tiesų buvo daug, tačiau dauguma jų, deja, kilo iš pačios I. Degutienės partijos, iš žmonių, kuriems nepatiko, jog jos reitingai pernelyg dideli, gerokai didesni nei partijos pirmininko.
II. I.Degutienė yra vyresnė nei G. Landsbergis.
Sutinku, kad šis argumentas gali būti populiarus jaunimo kultą išpažįstančioje visuomenėje. Kitas dalykas, kiek tokio kulto išpažinimas dera su TS-LKD vertybėmis? Kas kitas, jei ne konservatoriai, turėtų žinoti, kad nauja – nebūtinai geriau nei sena? Katalikų Bažnyčia labai sena institucija ir tikrai nemanau, kad ji prastesnė už kurią nors neseniai susikūrusį New age grupę.
Nuo Antikos laikų patirtis buvo suvokiama kaip labai svarbus bet kurio politiko privalumas. Tačiau lietuviškojo konservatizmo (ar genetiškai modifikuoto liberalizmo?) atstovai, regis, išrado teoriją, kad atsinaujinimas (labai svarbus kiekvienos gyvybingos politinės partijos bruožas) yra ne kas kita kaip atsijauninimas.
Kiekvienoje partijos paprastai egzistuoja įvairovė, konkuruoja įvairios politinės strategijos, Kai viena iš jų patiria politinį bankrotą, labai svarbu, kad tai nesunaikintų partijos, bet pastaroji atrastų jėgų pasiūlyti atnaujintą politinę strategiją.
Jau daugiau nei dešimtmetį Tėvynės sąjungą bandyta paversti liberalizmui draugiška politine jėga. Nors per tą laiką Tėvynės sąjunga susijungė su Lietuvos krikščionimis demokratais, tačiau vyraujanti politika buvo liberali politika su konservatyvios retorikos padažu.
Dabar TS-LKD nariai turi įvertinti, kiek tokia strategija juos tenkina. Savivaldos rinkimai sukėlė ypač daug abejonių dėl jos gyvybingumo. Kodėl žmonės turi balsuoti už TS-LKD, jei yra Liberalų sąjūdis, turintis aiškesnę visuomenės viziją? Kol atrodė, kad TS-LKD sugeba pretenduoti į liberalių rinkėjų balsus, sakyta, kad ši partija elgiasi gudriai, tačiau, kai pasirodė, jog Liberalų sąjūdis subrendo duoti stiprų atkirtį ir perėmė didmiesčių politinę kontrolę, iškilo natūralus klausimas – ką į tai gali atsakyti TS-LKD?
Tarsi natūraliai piršosi variantas – suteikti galimybę partijos viduje puoselėjamai krikdemiškai politinei strategijai. Tai būtų tikrasis partijos atsinaujinimas. Aišku, kiekvienas atsinaujinimas yra sudėtingas ir rizikingas procesas, bet kartais jis tiesiog būtinas. Paradoksalu tai, kad dabartinis partijos pirmininkas A. Kubilius, pripažinęs, kad rinkimai partijai nebuvo sėkmingi, nusprendė, kad pakaks vadovybės atjauninimo, išlaikant tą pačią politinę strategiją.
Beje, paradoksalu, bet labai panašiai, kaip A. Kubilius, po rinkimų kalbėjo ir Darbo partijos lyderis Viktor Uspakich. Jis taip pat sakė, kad svarbiausia atjauninti partiją. Na, Darbo partija niekada negarsėjo turinti vertybinį turinį, tad ten telieka perstatinėti lyderių kėdes. O kaip su TS-LKD?
Ar iš tiesų tai, kad G. Landsbergis neturi partinio darbo patirties, yra privalumas?
Nemanau, kad Andrius Kupčinskas Kaune pralaimėjo vien dėl to, kad yra jaunas politikas, tačiau faktas tai, kad jaunystė nebuvo pakankamas politinis koziris rinkėjams ir jis pralaimėjo gerokai vyresniam V. Matijošaičiui.
Ar M Majausko jaunystė buvo jo privalumas kovoje dėl Vilniaus mero posto? Šalia taip pat jauno Remigijaus Šimašiaus jis atrodė kaip mokinukas politikoje. Vien dėl to, kad R. Šimašius turi daug kartų didesnę politinio veikimo patirtį. Beje, prisiminkime, kad dar prieš ketverius ar daugiau metų liberalams Lietuvoje sekėsi kur kas prasčiau. Iš dalies ir dėl to, kad jų lyderiui Eligijui Masiuliui reikėjo sukaupti politinę patirtį.
I. Degutienė buvo tikrai ne jauniausia Seimo pirmininkė, bet, bent jau mano įsitikinimu, geriausia per visa atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį.
Jei TS-LKD nariai iš tiesų nori atsinaujinimo, tai svarbu ne tik pakeisti pirmininką, bet ir pakeisti dabartinę politinę nomenklatūrą, atsakyti į klausimą – ar nepribrendo pokyčiai tuose skyriuose, kurie itin prastai pasirodė Savivaldos rinkimuose? Pagaliau, būtina akcentuoti atsinaujinimą ir partijos programoje ir tai tikrai ne tas pats, kas pareikšti, jog būtiną viską daryti moderniau.
(Bus daugiau)