bernardinai.lt
Pirmojoje teksto dalyje pradėjau nagrinėti argumentus, kurie man buvo išsakyti vieno TS-LKD nario ir kurių esmė – Gabrielius Landsbergis yra geresnis kandidatas į partijos primininkus nei Irena Degutienė. Gerbiu tokią nuomonę, bet tie argumentai, kurie pateikiami, man atrodo dirbtini ir nepakankamai svarūs. Šiame tekste aptarsiu tik du svarbius argumentus.
Argumentas: G.Landsbergis yra vienintelis kandidatas, kuris gali sutelkti TS-LKD, nes tik jį remia Andriaus Kubiliaus ir Vytauto Landsbergio tandemas.
Rimtas argumentas. Tiesa, jis sunkiai dera su teiginiu apie partijos atsinaujinimą. Veikiau galima kalbėti apie buvusios politinės strategijos užkonservavimą. Strategijos, kurią prieš porą metų griežtai kritikavo V. Landsbergis, tačiau dabar, kai A. Kubilius padarė gudrų ėjimą ir iškėlė į lyderius jo anūką, profesoriui telieka tapti politinio tandemo dalimi.
Galima kelti klausimą – kodėl A. Kubiliui taip svarbu įvardinti savo įpėdinį? Nes I. Degutienės tapimas partijos pirmininke iš tiesų reikštų dabartinio pirmininko epochos pabaigą, o G. Landsbergis tikrai neišsiverstų be A. Kubiliaus globos. Ar ne puiki galimybė pakeisti pirmininką nieko daugiau nekeičiant? Juk galima išlaikyti visą dabartinę partinę nomenklatūrą, kuri galėtų vadovauti jaunam, nepatyrusiam pirmininkui.
G.Landsbergis turi tikrai stiprų politinį užnugarį. Tačiau netiesa teigti, kad jis galėtų būti ta asmenybė, kuri sutelkia partiją. Priešingai, jei TS-LKD pirmininku būtų išrinktas šis jaunas politikas, iškiltų rimta grėsmė, jog partijoje esantiems krikdemams nebeliktų ką joje veikti.
Aišku, A. Kubilius taip pat yra tolimas krikščioniškai demokratijai ir tai kėlė vidinę trintį. Ji neįsiliepsnojo nemaža dalimi ir dėl to, kad yra tokių politikų, kaip I. Degutienė, kuri yra svarbi jungiamoji grandis partijoje tarp konservatizmo ir krikščioniškosios demokratijos.
Man nuoširdžiai patinka, kad G. Landsbergis sąžiningai deklaruoja savo pažiūras ir neapsimetinėja, jog jam krikščioniškoji demokratija rūpi bent per pusę tiek, kiek pasakojimai apie ginklus ir įvairios geopolitinės lygtys. Gali būti, kad per pastaruosius metus TS-LKD tiek pasikeitė, kad daugumai jos narių moderni vadyba jau rūpi labiau nei vertybinis stuburas. Tokiu atveju galima bus sakyti, kad A. Kubiliaus vizija galutinai nugalėjo.
Paradoksalu tai, kad prieš porą metų V. Landsbergis ryžosi dar kartą kovoti dėl pirmininko posto, nes tvirtino, kad partija praranda savastį. Spėju, kad jam dabar tenka spręsti sunkią dilemą: ar garbinga pavardė ir geri anūko norai gali kompensuoti, restauruoti partijos tapatybę?
Argumentas: G. Landsbergis galėtų užkirsti kelią partijos radikalizacijai ir „krikščioniško talibano“ įsigalėjimui.
Pradėsiu nuo to, kad netikiu radikalizmo nauda. Radikalais vadinu tuos, kurie atmeta racionalaus dialogo su kitą nuomonę turinčiais galimybę, nes yra įsitikinę, kad šie, geriausiu atveju, yra įklimpę į klaidą, blogesniu – turi piktų kėslų. Yra daug pavyzdžių istorijoje, kai politinės partijos virsdavo politinėmis sektomis, kurių svarbiausia žinia visuomenei būdavo: aplink vien priešai, tik mes galime pasiūlyti radikalų išsigelbėjimo planą.
Kiek tokio pobūdžio suradikalėjimas gresia TS-LKD? Tokių tendencijų esama. Tačiau jų priežastis, skirtingai nei neretai teigiama, ne esą per didelis kliovimasis vertybių galia, bet bejėgiškumo jausmas. Kai tam tikra žmonių grupė jaučia, jog nėra išklausoma, jog kiti neįsiklauso į jos abejones, nuogąstavimus, ji paprastai pradeda elgtis agresyviai, nes nemato kitos alternatyvos. Ji pradeda nebepasitikėti kitais, įžvelgia visur klastą.
Taigi, jei TS-LKD nariai nori, kad jų partija išliktų kūrybiška vienovė įvairovėje, svarbu išrinkti tokį pirmininką, kuris ne vien dalintų direktyvas, skelbtų monologus, bet, svarbiausia, įsiklausytų į savo partijos narių džiaugsmus ir rūpesčius.
Nelabai žinau, kiek tai sugeba G. Landsbergis. Noriu tikėti, kad jis, kaip diplomatinės patirties turintis jaunuolis, sugeba išklausyti kitokią poziciją. Tačiau daug kartų turėjau galimybės įsitikinti, jog I. Degutienė moka klausytis ir išgirsti kitą. Jos tikrai negaliu vadinti radikale. Ne kartą man netgi atrodė, kad ji elgiasi pernelyg nuosaikiai, galėtų būti griežtesnė. Kita vertus, „motiniškas“ stilius politikoje turi savo jėgą. Jis suteikia visiems bendruomenės nariams pasitikėjimo ir didesnio saugumo jausmą. Tai taip pat labai svarbus priešnuodis nuo radikalizmo.
Dar vienas labai svarbus dalykas – kokią žinią partijos viduje skelbia I. Degutienės ir G. Landsbergio politinės karjeros?
I. Degutienė buvo partijoje tiek sunkiomis, tiek džiaugsmingomis akimirkomis. Ji parodė, kad moka pralaimėti, sugeba priimti didžiulę atsakomybę ir yra komandos narys.
G. Landsbergis galėtų būti puikus pavyzdys jaunam žmogui, galvojančiam apie politiko profesiją. Tiesa, yra vienas svarbus „bet“.
Kiekviena partija turi savo jaunimo skyrius, kurie vadinami būsimų partijos lyderių kalve. Ten galima atrasti daug gabių žmonių. Tačiau ne kuris nors iš šios kalvės, bet žmogus, kuris nedalyvavo partinėje veikloje, tapo kandidatu į partijos pirmininkus. Ar tai nėra žinia partijos nariams, kad tradicinė partinė politinė karjera nebeturi prasmės?
Nieko nėra keisto, kai sudarant rinkimų sąrašus, pasitelkiami bendražygiai, formaliai nepriklausantys partijai, bet artimi savo politinėmis vertybėmis ir galintys duoti svarbų postūmį. Tačiau, kai „legionieriai“ pasitelkiami per partijos pirmininko rinkimus, tai reiškia nepasitikėjimo partijos nariais žinią.
Atskirai tenka kalbėti apie „krikščioniškąjį talibaną“. Nesu tikras, bet Lietuvoje šią sąvoka, regis, pirmasis pasiūlė Vladimiras Laučius. Vėliau ji išpopuliarėjo ir tapo retorine kuoka, kurią mėgstama talžyti visus, kurie priešinasi principui – viskas tinka.
Paprastai pravardėse būna dalis tiesos, tačiau kur kas daugiau melo. Sutinku, kad negalima sulieti religijos ir politikos sričių ir reikalauti, kad visi piliečiai laikytųsi krikščioniško gyvenimo būdo. Gyvename pasaulietinė valstybėje ir turime ginti religijos laisvės principą. Net ir nuo tų uolių krikščionių, kurie inventorizuoja krislus kitų žmonių akyse pamiršdami apie rąstą savojoje.
Kita vertus, absurdiška teigti, jog piktinimasis tuo, kad ginama teisė gyventi be patyčių, taip pat ir iš krikščionių, yra talibaniškas užmojis. Nesutinku ir su tuo, kad įsitikinimas, jog šeima – tai heteroseksualių asmenų santuoka – yra talibaniškas. Kaip ir noras riboti alkoholio industrijos propagandą regint, kokią skaudžią kainą už jos klestėjimą moka visa visuomenė. Nemanau, kad talibaniška yra reikalauti, kad šeimai būtų suteikta galimybė ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus, arba teigti, kad egzistuoja dvi lytis, net jei visi šūkauja, jog nemodernu taip kalbėti.
Apibendrinsiu. Tikrai nemanau, kad I. Degutienė, kaip pirmininkė, gali radikalizuoti partiją. Taip pat tikiu, kad jai užteks išminties ir drąsos išlaikyti partijoje vidinę įvairovę, tiesti susikalbėjimo tiltus, o ne statyti priešpriešos barikadas.
(Bus daugiau)