Bernardinai.lt
Jau trečiasis ir jau paskutinis tekstas, skirtas palyginti du kandidatus į TS-LKD pirmininkus.
Toliau tęsiu argumentų, jog esą G. Landsbergis vertingesnis partijai kandidatas analizę.
Argumentas: G.Landsbergis sugebėtų patraukti kur kas platesnę visuomenės dalį.
Tikrai sutikčiau su šiuo argumentu, jei balsuoti galėtų tik tie Lietuvos piliečiai, kurie aktyviai naudojasi socialiniais tinklais. G. Landbergis yra kur kas labiau patyręs įvaizdžio kūrėjas moderniomis priemonėmis nei I. Degutienė. Be to G. Landsbergį aktyviai palaiko grupė jaunuolių, kurią Vincentas Vobolevičius labai taikliai yra pavadinęs – trolibanu (aršūs, bet, deja, nebrandūs jaunuoliai, interneto erdvėje komentuojantys politikos įvykius ir dergiantys pasirinktus kritikos objektus).
Socialiniai tinklai labai talkino G. Landsbergiui per Europos parlamento rinkimus. Tiesa, tai erdvė, kurioje gana aršiai tenka konkuruoti su liberalais.
Dar vienas Gabrieliaus koziris – pavardė – labiau veikia partijos viduje nei anapus jos ribų. Nei jo senelis, nei dabartinis TS-LKD pirmininkas A. Kubilius nėra visuomenėje populairūs politikai. Sutinku, kad nemaža dalimi šiuo atveju kalta politinių oponentų, toil gražu ne visada teisinga, kritika, tačiau faktas tas, kad vien skambios pavardės, kas bebūtų išrinktas naujuoju partijos pirmininku, tikrai nepakaks.
Aišku, galima sakyti, kad G. Landsbergis gali siūlyti visuomenei pradėti nuo švaraus lapo. Neabejoju, kad tai energingas ir atkaklus politikas, Tačiau ar realu tikėtis, kad jam pavyks susigrąžinti bent jau tradiciškai už TS-LKD ankčiau balsavusius gydytojus, mokytojus, kitus inteligentus?
Drįstu teigti, kad TS-LKD prarado nemažą dalį simpatikų ir todėl, kad neturėjo noro, o gal ir drąsos, išklausyti, kaip gyvena paprasti žmonės, kuriuos žeidžia politinio leito susvetimėjimas. Partijos kuria politines programas, kalba apie visuomenės modernizaciją, tačiau daugelis žmonių neatpažįsta šiose programose tos tikrovės, kurioje gyvena.
Šiandien daug kalbama apie nedraugiškos kaimybės grėsmę, tačiau, kaip taikliai pastebėjo trumpa į tėvynę užsukęs jau daug laiko užsienyje besidarbuojantis kunigas Rolandas Makrickas, didžiausias mūsų valstybės silpnumas šiandien net ne neprognozuojami kaimynai, bet tai, kai didelė dalis žmonių prarado pasitikėjimą savo valstybe ir viltį, jog kuri nors valdžia drąsiai sieks socialinio teisingumo.
Taigi, svarbiausiu naujojo TS-LKD pirmininko uždaviniu bus sutelkti žmones, grąžinti viltį, jog galimos teigiamos permainos. Tik tokiu būdu galima statyti benrystės tiltus su tomis visuomenės grupės, kurios šiandien nebetiki jokiomis partijomis arba vis dar negali atleisti kurio nors, jų įsitikinimu, neteisingo, TS-LKD vadovybės sprendimo.
Dabar paklauskite savęs – ar G. Landsbergis, ar I. Degutienė turi daugiau galimybių, patirties formuoti politinę santalką? Nemanau, kad šiandien pakanka su Lietuvos žmonėmis kalbėti apie geopolitiką ir šauktinių kariuomenės privalumus.
Dar vienas svarbus dalykas – santykiai su kitų partijų lyderiais. Prieš keletą dienų kilo šurmulys, kai socialdemokratas Gediminas Kirkilas, beje, seniau ne kartą reiškęs simpatijas ir Andriui Kubiliui, pareiškė, kad I. Degutienė daug stipresnė kandidatė nei G. Landsbergis. Tokie pareiškimai tikrai nepadeda I. Degutienei, nes G. Kirkilas tikrai nėra autoritetas TS-LKD nariams. Kita vertus, socialdemokrato politiko žodžiai tik primena tai, ką matėme, kai I. Degutienė buvo Seimo pirmininkė – ji puikiai sugebėjo rasti bendrą kalbą su kitų partijų lyderiais. Jie ją gerbė ir išlaiko pagarbą iki šiol.
Labai tikėtina, kad po kurio laiko ir G. Landsbergis užsitarnaus politinį autoritetą. To jam linkiu, tačiau iki Seimo rinkimų liko tik daugiau nei metai ir vargu ar tai tinkamiausias metas drastiškiems eksperimentams.
Argumentas: G. Landsbergis sėkmingiau galėtų pritraukti verslo pasaulio paramą TS-LKD.
Šį argumenta svarstyti sudėtinga, nes reikia išmanyti TS-LKD finansinius reikalus. Tad apsiribosiu tik tuo, ką gali įžvelgti prašalaitis.
Pirmiausia, nemanau, kad TS-LKD labai gerai tvarko finansinius reikalus. Teko girdėti, kad jau ne vienerius rinkimus partija įbrenda į skolas. Toli gražu ne visi TS-LKD nariai patenkinti, kaip panaudojami rinkimų kampanijos pinigai. Akivaizdu, kad kai kurie kandidatai iš partijos pinigų yra reklamuojami gerokai intensyviau nei kiti.
Dar vienas simptomas, kad ne viskas dabar gerai, kalbant apie partijos pinigus – skandalas Vilniuje, kai Mykolas Majauskas išreiškė abejonių, jog Mantas Adomėnas racionaliai ir sąžiningai naudojo Vilniaus Sueigos lėšas.
Labai norisi, kad TS-LKD jaustų įsipareigojusi tik bendrajam gėriui, o ne kuriais nors ją parėmusiai verslo grupei. Man asmeniškai būtų kur kas ramiau, jei žinočiau, kad TS-LKD nėra remiama alkoholio ar tabako industrijos ir todėl galės, spręsdama priklausomybės prevencijos klausimus, galvoti apie žmonių sveiaktą, o ne apie šios industrijos pelną.
Tikiu, kad Lietuvoje yra pakankamai socialiai atskaingų verslininkų, kurie pasiryžę paremti politinę jėgą, stiprinančią šeimos institutą, bendruomenes, savivaldą.
Tikėtina, kad yra galingos verslo grupuotės, su kuriomis lengviau galėtų tartis G. Landsbergis. Tačiau po tokių susitarimų partijos degraduoja iki politinių gaujų, aptarnaujančių oligarchų interesus.
Argumentas: G. Landsbergis būtų ryžtingesnis, tvirtesnę poziciją turintis vadovas.
Mums sunku kalbėti apie G. Landsbergio vadovavimo stilių, nes neteko matyti, kaip jis elgiasi, kai tenka išbandymas atsakingomis politinėmis pareigomis. Jis surinko tikrai darbšią ir lojalią padejėjų komandą Europos parlamente, tačiau tai viska, ką žinome. Tiesa, dar galime spėti, kad , jei būtų išrinktas partijos pirmininku, G. Landsbergis jaustusi dėkingas Andriui Kubiliui ir būtų jo globojamas.
Apie I. Degutienės vadovavimo stilių žinome kur kas daugiau. Ji buvo ministrė, Seimo pirmininkė, ilgą laiką buvo partijos vicepirmininkė. Pamenu, pries skiriant I. Degutienę Seimo pirmininke, nebuvau tikras, kiek jai pasiseks. Man atrodė, kad reikia ryžtingesnio žmogaus, tačiau netrukus buvau maloniai nustebintas ir turėjau keisti požiūrį į tai, kokios savybės būtinos, vadovaujant visam Seimui.
I. Degutienė tikrai nėra žmogus, kuriai būdingas polinkis “tvirtai rankai”. Ji yra lyderė, kuriai reikalingi bendražygiai. Viena iš šios politikės problemų pastaraisiais metais buvo tai, kad ji jautė skepsį iš partijos nomenklatūros pusės. I. Degutienė puikiai randa kalba su partijos skyriais, tačiau A. Kubilius ir jo aplinka visa laiką bandė parodyti, kad ji per menkai moderni ir pragmatiška.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad I. Degutienė gali sutelkti partija, padidinti elektoratą, tačiau tik tuo atveju, jei jaus palaikymą partijos viduje ir bus bendražygiai. Ji kur kas mažiau nei G. Landsbergis tinka radikalaus kritiko, išsakančio kandžias replikas, vaidmeniui.
I. Degutienė tikrai nėra neklystanti politikė. Esu ne kartą ją kritikavęs už, mano įsitikinimu, netinkamą sprendimą. Tačiau man kur kas svarbiau, kad ji nebijo pripažinti klaidas ir jas taisyti. Būtent šios savybės labiausiai trūksta dabartiniam partijos pirmininkui A. Kubiliui. Nors jis ne kartą viešai sakė suklydęs, bet buvo sunku patikėti, kad tai nuoširdu, o ne viešųjų ryšių žaidimas, nes po klaidų išpažinimo nebūdavo jokios pastangos jas ištaisyti.
Per kelias dienas, kai rašiau šį tekstų ciklą, buvo paskelbtas ne vienas tekstas, kuriame visai kitaip vertinama situacija. Tiesą pasakius, šie tekstai tik dar kartą patvirtino mano įsitikinimą, kad šiuo metu TS-LKD yra vertybinėje kryžkelėje. Nesąžininga būtų sakyti, kad vienas pasirinkimas absoliučiai geras, o kitas blogis.
TS-LKD renkasi tarp vokiškos Krikščionių demokratų sąjungos ir JAV neokonservatorių. Svarbiausia, kad po šios partijos pirmininko rinkimų daugiau aiškumo bus ir visiems mums.