Andrius Navickas | Bernardinai.lt
Pirmiausia parašiau apie pralaimėjusiuosius. Dabar bandau sudaryti nugalėtojų penketuką. Aišku, jis subjektyvus. Pavyzdžiui, LLRA pasirodymą galima vertinti dvejopai. Taip pat ir TS-LKD rezultatu, kaip jau rašiau, šios partijos lyderiai, regis, patenkinti.
Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linija
1. Daugiausia džiaugsmo rinkimų rezultatai sukėlė Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui. Jie galutinai parodė, jog yra lietuviškojo liberalizmo prekės ženklo savininkai. Netikiu, kad artimiausiu metu dar kam kils abejonė, jog galbūt Artūras Zuokas ar dar kas nors gali pasiekti rimtesnių laimėjimų su „liberalizmo“ vėliava.
Vytauto Grubliausko ir Remigijaus Šimašiaus pergalės antrame ture užbaigtų sėkmingą pasirodymą.
Tiesa, gali pradėti kaltis naujos problemos daigai: tiek klaipėdietis Eligijus Masiulis, tiek vilnietis Gintaras Steponavičius šiandien nusileidžia politine charizma ir V. Grubliauskui, ir R. Šimašiui. Ar tai reiškia, kad pribrendo partijos politinės vadovybės kaita?
Na, bet kol kas euforija po rinkimų ir džiaugsmas, kad praktiškai laimėtas ir svarbus politinis „derbis“ – pralenkta TS-LKD. Jau Europos Parlamento rinkimai parodė, kad liberalai atrado veiksmingą politinės komunikacijos būdą, leidžianti praplėsti elektoratą. Dabar jiems telieka įtvirtinti savo sėkmę Seimo rinkimuose.
Jei TS-LKD ir toliau bandys konkuruoti su LRLS politinio įvaizdžio srityje, o ne grąžins į politinių debatų darbotvarkę socialinio teisingumo klausimą, liberalai turi visus šansus ilgam tapti dominuojančia jėga politinio spektro dešinėje.
Nuotraukos autorė Inga Juodytė/BFL © Baltijos fotografijos linija
2. Lietuvos socialdemokratai gali ramiau atsikvėpti. Nors po Europos Parlamento rinkimų, po euro įvedimo šios partijos vadovybė bijojo galimo politinio kryčio, tačiau to neįvyko. LSDP ne tik surinko daugiausia balsų per Savivaldos rinkimus, bet, panašu, turės gausiausią merų komandą. Ji gali siekti net trečdalį visų Lietuvos merų.
Tiesa, iki tikro triumfo kiek pritrūko. Pirmiausia tenka konstatuoti, kad trys didžiausi Lietuvos miestai lieka socialdemokratams neįmenama mįsle. Na, Kaunas tradiciškai dešiniųjų bastionas, tačiau pralaimėjimai patirti taip pat Vilniuje ir Klaipėdoje. Nepavyksta sustiprėti ir Panevėžyje. Akivaizdu, kad tai miestai, kur LSDP būtina atrasti naujų populiarių lyderių, ir tai būtų gerai padaryti dar iki Seimo rinkimų.
Dar vienas dalykas – nepamirškime, kad LSDP per šiuos rinkimus gavo daugiausia, bet visgi 3 nuošimčiais mažiau balsų nei 2011 metų rinkimuose. Nepaisant to, socialdemokratams tikrai yra ko džiaugtis – jie įsitikino, kad turi tvirtas pozicijas daugumoje Lietuvos regionų. Telieka tai išmintingai panaudoti, artėjant Seimo rinkimams. Tai, kad LSDP į juos ves A. Butkevičius, po Savivaldos rinkimų nebekelia abejonių.
Rytis Račkauskas
3. Nepartiniai sąrašai parodė, kad alternatyva didžiųjų partijų dominavimui stiprėja. Ypač įspūdinga Vytauto Grigaravičiaus pergalė Alytuje. Jam pavyko sutelkti didžiąją miestiečių dalį, suburti darbščią komandą. Dabar tik nuo naujojo Alytaus mero politinės išminties ir ambicijų priklauso, ar Alytus turės stabilią daugumą ne vieną kadenciją ir bandys parodyti, kad visuomenininkai gali tvarkytis net sėkmingiau nei partijų atstovai.
V. Matijošaičio sėkmė Kaune kiek kitokio pobūdžio. Šiuo atveju tenka daugiausia kalbėti apie du svarbius veiksnius politikoje: pinigus ir sugebėjimą reaguoti į žmonių nuotaiką. Nesu situacijos Kaune žinovas, tačiau ne iš vieno kauniečio girdėjau, jog norisi pokyčių, nes dabartino mero komanda neva jau parodė savo galimybių ribą. Kitos politinės partijos nesugebėjo veikti kaip gyvybinga alternatyva, ir atėjo milijonieriaus verslininko valanda. Nepakanka turėti daug pinigų, dar reikia juos išmintingai panaudoti. V. Matijošaitis pasistengė surinkti komandą, kurioje netrūksta charizmatiškų žmonių. Pavyzdžiui, legendinis muzikantas, architektas, visuomenės veikėjas A. Kaušpėdas.
Tiesa, kol kas V. Matijošaitis laimėjo tik pirmą svarbų mūšį. Dar laukia mažiausiai vienas rimtas išbandymas – antrasis turas. Ar A. Kupčinskui pavyks įrodyti kauniečiams, jog miesto ir verslo įmonės valdymas nėra tas pat. Šioje vietoje tenka konstatuoti, kad patys politikai kalti, jog jų veikla tiek pradėjo priminti politinį verslą, kad žmonėms kilo natūralus klausimas – o gal geriau šį verslą patikėti patirtį turintiems verslininkams?
Dar kitokia situacija Panevėžyje, kur pirmame ture geriausiai pasirodė nepartinis Rytis Račkauskas, palaikomas per praėjusius Seimo rinkimus Panevėžyje išrinkto Povilo Urbšio. R. Račkauskas negalėjo pasigirti nei pinigais, kuriuos gali investuoti į rinkimų kampaniją, nei didele administravimo patirtimi. Pamenu, kai prieš porą metų Panevėžio miesto politikai dar šaipėsi iš pilietinio judėjimo KARTU, vadindami jį marginalų sambūriu, kuriame nėra nė vieno televizijos išpopuliarinto veikėjo.
Aišku, veikiausiai tokio proveržio R. Račkausko ir P. Urbšio komandai nebūtų pavykę pasiekti, jei ne nesibaigiančios Panevėžio politikų pjautynės. TS-LKD elitas šiame mieste aršiai kovoja tarpusavyje, liūdna situacija ir Panevėžio socialdemokratų gretose. Piliečiams tenka imti miesto valdymo vadžias į savo rankas.
Antrajame ture R. Račkauskui teks grumtis su TS-LKD kandidatu Maurikijumi Grėbliūnu. Nelabai tikiu, kad pastarajam gali pavykti rimčiau pasipriešinti architekto išsilavinimą turinčiam R. Račkauskui. Pastarojo pergalė būtų visiškai naujas puslapis Panevėžio miesto istorijoje. Noriu tikėti, kad įdomus ir prasmingas.
Beje, atviras lieka klausimas – kiek pergales pasiekę visuomeniniai judėjimai bendraus tarpusavyje ar net bendradarbiaus? V. Grigaravičiaus bei R. Račkausko judėjimų aljansas gali būti perspektyvus pagrindas, formuojant naują politinę jėgą. Tiesa, lygiai taip pat galimas scenarijus – šių judėjimų integracija į dabar egzistuojančią partinę sistemą, jei tik pastaroji būtų atvira atsinaujinti.
Europarlamentaras V. Tomaševskis ir EP labiausiai rūpinasi Lietuvos lenkų klausimu.
4. Lietuvos lenkų rinkimų akcija nenustebino netikėtais laimėjimais, bet dar kartą parodė, kad sugeba mobilizuoti žmones, valdo atskirus Lietuvos regionus ir turi neblogų šansų ir po kitų rinkimų išlikti parlamentine partija.
Tiesa, tvirta šios partijos įtaka išliko tik Vilniaus rajone ir Šalčininkuose. Pavyzdžiui, Trakų, Varėnos, Švenčionių ar Širvintų rajonuose patirtos skaudžios nesėkmės.
Teigti, kad jų politinė stiklinė veikiau puspilnė nei pustuštė, po šių rinkimų skatina geras rezultatas Vilniuje. Taip, Voldemarui Tomaševskiui nepavyko patekti į antrą turą, tačiau 10 vietų sostinės taryboje (t. y. penktadalis visų vietų) yra tikrai rimta paraiška. Bent jau į stiprią opoziciją.
Dr. Darius Kuolys (E. Levin nuotr.)
5. Politinė jėga „Lietuvos sąrašas“. Jei neklystu, tai buvo pirmieji rinkimai, kuriuose kaip kandidatas dalyvavo didžiulę politinę patirtį turintis Darius Kuolys. Rizika pasiteisino su kaupu, ir Lietuvos sąrašas gali skaičiuoti pirmus politinius laimėjimus. Keturios vietos Vilniaus taryboje – tikrai geras debiutas. Tiesa, lieka atviras klausimas – o kas toliau?
Aišku, dera pripažinti, kad „Lietuvos sąrašas“ šiuo atveju naudojosi Naglio Puteikio politiniu įdirbiu per Prezidento rinkimus. Jei ne N. Puteikio kandidatavimas į Vilniaus merus, vargu ar Lietuvos sąrašui būtų pavykę patraukti miestiečių dėmesį. Tuo labiau kad pinigų jiems pavyko surinkti tik vieno rinkimų laikraščio tiražui. Tiesa, galima pagirti tuos, kurie dėliojo šios politinės organizacijos taktinius žingsnius per rinkimus. Su ypač mažais resursais pasiektas didžiausias įmanomas rezultatas. Tuo labiau kad šiuo metu būtent „Lietuvos sąrašui“ priklauso „auksinis balsas“ Vilniaus miesto taryboje. TS-LKD ir Liberalų sąjūdis jau paskelbė, kad formuoja koaliciją. Abi partijos turi 23 tarybos narius. Daugumai reikia bent dar trijų. Pasirinkimas nėra didelis, nes abi partijos pažadėjo nesudaryti koalicijos su LLRA ar A. Zuoko šalininkais. Lieka tik „Tvarka ir teisingumas“, socialdemokratai ar „Lietuvos sąrašas“. Kitaip sakant, jei D. Kuolio partija nuspręstų pasukti į kairę, dešiniųjų koalicija gali likti net opozicijoje.
Nelabai tikiu tokiu scenarijumi. Tiesą pasakius, įdomiau tai, kokią taktiką pasirinks N. Puteikis, ruošdamasis Seimo rinkimams. Akivaizdu, kad jis formuos politinę jėgą. Tačiau lieka neatsakytas klausimas: kas bus jo svarbiausia atrama? Kiek galimas tokio pobūdžio politinis trikampis: „Lietuvos sąrašas“ – judėjimas KARTU ir V. Grigaravičiaus visuomeninis judėjimas?
O gal įmanomas N. Puteikio ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos politinės jungtuvės? Pagaliau, ar visai atmestinas variantas apie tai, kad N. Puteikis gali aplink save suburti ne tik visuomenininkus, bet ir gana gausius TS-LKD vadovybės kritikus šios partijos viduje?
Šiandien klausimų dar kur kas daugiau nei atsakymų. Tačiau, prisipažįstu, man asmeniškai smagu, kad tie, kuriuos pašiepiamai vadino „paišytojais kreidelėmis“, tampa politine jėga, kurios balso nebus galima ignoruoti.