Bernardinai.lt | 2009 m. gegužės 8 d.
Tiesos.lt siūlo prisiminti Bernardinai.lt redaktoriaus Andriaus Navicko mintis apie socialinį solidarumą ir teisingumą. Nors išsakytos prieš puspenktų metų, jos vis dar aktualios. Ir nors pastaraisiais metais politikai pamėgo kalbėti apie socialinį teisingumą ir solidarumą, pastarieji Konstitucinio Teismo ir Seimo sprendimai dėl ekonominio sunkmečio sumažintų teisėjų, politikų, valstybės tarnautojų algų bei motinystės išmokų rodo, jog savo pačių sotesniu gyvenimu besirūpinančiai politinei ir teisinei nomenklatūrai visos šios kalbos tėra figos lapelis savo nuogam interesui pridengti.
Premjeras Andrius Kubilius šią savaitę ragino kultūrininkus prisiminti socialinio solidarumo prievolę ir sunkmečiu nereikalauti išskirtinių sąlygų. Esą, jei valstybė neužtvenks vos sruvenančio investicijų upelio į kultūrą, „Sodra“ nebegalės vykdyti savo įsipareigojimų pensininkams. Labai panašiai premjeras reagavo į policininkų bei gaisrininkų dejones dėl nepakeliamos finansinės sausros ar į mokytojų neviltį, jog sprogo valdžios pažadų burbulas, esą reikia radikaliai keisti mokytojų socialinį statusą kelis kartus didinant atlyginimus.
Viena vertus, dabartinę valdžią galima suprasti. Valstybės biudžete švilpauja vėjai. Tai reiškia, jog nėra finansinių galimybių spręsti įsisenėjusias problemas. Kultūra valstybės podukra buvo nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo laikų. Mokytojus, valstybinėse gydymo įstaigose dirbančius medikus, kultūros ar socialinių įstaigų darbuotojus naujosios politinės tvarkos architektai sutartinai priskyrė žemesniajai lygai, aukštesniąją palikdami teisėjams, politikams, juos aptarnaujantiems funkcionieriams, su energetika ar transporto paslaugomis susijusių valstybinių įstaigų vadovams.
Pabrėžiu, jog šiuo atveju kalbu išskirtinai apie valstybinį sektorių. Privačių įstaigų savininkai darbuotojams atlyginimus moka atsižvelgdami į šių įstaigų veiklos pelningumą, kitas aplinkybes. O į ką atsižvelgiant atlyginimai nustatomi valstybės sektoriuje? Tipinis atsakymas – tai priklauso nuo valstybės biudžeto galimybių. Jei surenkama daugiau mokesčių, tai valstybė gali būti dosnesnė, jei biudžete pinigų sumažėja, tai tenka imtis nepopuliarių sprendimų. Tačiau kyla klausimas: kodėl būtent taip įvertinta atskirų profesijų svarba valstybei, kiek dabar galiojanti atlyginimų valstybiniame sektoriuje sistema yra teisinga? Mano įsitikinimu, ji neteisinga, ir jau seniai pribrendo būtinybė iš esmės ją peržiūrėti. Kol tai nėra padaryta, valdžios apeliavimai į socialinį solidarumą skamba ciniškai.
Taip – solidari visuomenė gerokai lengviau įveikia sunkmetį nei susiskaldžiusi, susipriešinusi. Tačiau jei norime sukurti prielaidas stiprėti socialiniam solidarumui, politikai turi prisiminti socialinio teisingumo, o ne socialinių klasių kovos žodyną. Tikrai pabodo gąsdinimai, jog didėjant medikų, mokytojų ar policininkų atlyginimams, kentės kitos socialinės grupės, pirmiausia – pensininkai.
Keistas solidarumo skatinimo būdas – priešinti vienus su kitais. Daug sąžiningiau būtų pasakyti – šiandien tenka spręsti sudėtingas problemas. Viena vertus, trūksta pinigų valstybės prisiimtiems įsipareigojimams įgyvendinti. Kita vertus, didžiąją politinės energijos dalį tenka skirti papildomų įplaukų paieškai, todėl nelieka pakankamai jėgų esminei struktūrinei pertvarkai. Tenka apsiriboti tik Saulėlydžio komisijos pastangoms griauti galiojančią apribojimų verslui sistemą bei karpyti valdymo išlaidas. Tačiau „kreivo“ sistemos stuburo tai tikrai neištiesins.
Apmaudžiausia tai, jog politikai šio „kreivumo“ net nenori matyti, nors absoliučiai daugumai Lietuvos žmonių dėl jo nekyla nė menkiausios abejonės.
Keliasdešimties metų stažą turinti aukštos kvalifikacijos gydytoja, dirbanti valstybinėje įstaigoje, „į rankas“ gauna mažiau nei du tūkstančius litų. Keliasdešimt kartų mažiau nei gydytoja kurioje nors Vakarų Europos valstybėje. Nenuostabu, jog aukštos kvalifikacijos medikai migruoja, o Vakarų medicinos įstaigos didelius honorarus moka „skautams“, sugebantiems atrasti gydytojų legionierių Lietuvoje. Mūsų gydytojų profesinis parengimas tikrai aukšto lygio, tik visiškai neaišku, kaip išlaikyti gerą specialistą grašius tesugebančioje mokėti valstybinėje įstaigoje. O štai, pavyzdžiui, teisėjų algos kur kas didesnės. Kai anuometinis premjeras Gediminas Vagnorius kėlė teisėjams algas, buvo aiškinama, jog tai vienintelis būdas išlaikyti gerus specialistus ir kartu kovoti su korupcija. Gal ir taip, tačiau neaišku, kodėl tokia pat logika negalioja kitų sričių specialistams? Kodėl valstybės leidžiamo leidinio „Valstybės žinios“ redaktoriui mokamas kelis kartus didesnis atlyginimas nei iškiliausio profesoriaus alga? Neseniai kilo triukšmas, jog universitetų rektoriai esą gauna labai didelius atlyginimus. Disproporcijos, vertinant situacijos švietimo sistemoje požiūriu, šiuo atveju tikrai esama. Tačiau graudu, jei priimama kaip norma tai, jog valstybės įsteigtų transporto ar energetikos bendrovių vadovai uždirba mažiausiai kelis kartus daugiau nei rektoriai.
Apie apgailėtinus Lietuvos mokytojų atlyginimus taip pat daug kalbėta. Kaip ir apie problemą, jog vis mažiau jaunų žmonių renkasi šią profesiją. Pakalbėta, konstatuota, kad reikia permainų, o paskui pasiūlyta džiaugtis, jog sunkmečiu atlyginimai nemažėja. O valstybės įsteigtoje bendrovėje „Leo LT“ mažėja ir net šešiais nuošimčiais. Dabar šios bendrovės stebėtojų tarybos narys uždirbs tik keliolika kartų daugiau nei eilinis mokytojas. Normalu?
Socialinio teisingumo erozijos pavyzdžių galima vardyti ir vardyti. Blogiausia tai, kad tiesinti sistemos stuburą – nedėkingas darbas. Tektų įveikti didžiulį pasipriešinimą tų, kurie priprato prie privilegijų ir išskirtinio statuso. Kita vertus, kol to nebus bandoma realiai daryti, kol socialinės sistemos nesuvoksime kaip daugiau ar mažiau teisingos, valdžios apeliavimas į socialinį solidarumą nenokins vaisių.