Bernardinai.lt
Spėju, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Andrius Kubilius, užsakydamas laiką spaudos konferencijai trečiadienio rytą, tikėjosi padėkoti bendrapartiečiams už pasitikėjimą ir priimti sveikinimus, dar kartą nugalėjus partijos pirmininko rinkimuose.
Tiek Lietuvos ryto, tiek Delfi, tiek LRT apžvalgininkai unisonu giedojo lengvos pergalės giesmę A.Kubiliui. Esą net V.Landsbergio įsitraukimas į rinkimų kovą nieko nepakeis, nes „neįmanoma atsukti atgal politinio gyvenimo laikrodžio“, o V.Stundys esą apskritai tėra statistas, neturintis jokių galimybių.
Tai, kad Lietuvoje politologai dažnai supainioja esamą ir norimą, jau turėtume priprasti. Tačiau vis vien lieka klausimas – kas nutiko, jog tos žiniasklaidos priemonės, kurios ne kartą TS-LKD vadino teroristų ar fanatikų šutve, šiandien tiek nerimauja dėl šios partijos ateities, tvirtindamos, kad tik A.Kubilius gali užtikrinti šviesią TS-LKD ateitį? O gal tai klastingas ir negeranoriškas A.Kubiliaus oponentų taktinis ėjimas, suprantant, jog nemažai daliai TS-LKD narių Lietuvos ryto rekomendacija yra geriausia antireklama?
Trečiadienio ryte A.Kubiliui vietoj pergalės teko paskelbti apie antrąjį turą, kuriame jis varžysis su V.Landsbergiu, prieš dešimtmetį jam, kaip patikimam įpėdiniui, perleidusiam vadovavimą partijai. Nors A.Kubilius pirmajame ture surinko daugiau balsų nei konkurentai, tačiau vargu ar toks rezultatas jį nuteikia optimistiškai, nes atotrūkis nuo antroje vietoje likusio V.Landsbergio nelabai didelis. Labai tikėtina, kad didžioji dauguma tų, kurie balsavo už V.Stundį, antrajame ture palaikys ne A.Kubilių, bet V.Landsbergį (juk tiek V.Landsbergis, tiek V.Stundys kandidatavo su „permainų“ šūkiu), ir tai reikštų A.Kubiliaus pralaimėjimą.
Tiesa, vadinti kurį nors kandidatą antrajame ture favoritu, nėra pagrindo. Štai ir V.Stundys, paklaustas, ką ketina remti antrajame ture, išsisuko nuo vienareikšmiško atsakymo. Jis teigė, jog reikia dar pagalvoti, tačiau labai tikėtina, kad jis viešai neparems nei A.Kubiliaus, nei V.Landsbergio.
Tikėtina, kad panašią poziciją užims ir didelį autoritetą partijoje turinti Irena Degutienė. Primenu, jog vienas iš jos atsisakymo kandidatuoti rinkimuose motyvų buvo tai, kad, jos nuomone, partijoje dar nėra susiformavusi kritinė masė žmonių, norinčių realių permainų. Beje, būtent I.Degutienės pasitraukimas iš rinkimų kovos tapo dar vienu akstinu kandidatuoti V.Landsbergiui. Vis dėlto nelabai tikiu, kad I.Degutienė ryšis paskelbti viešą pareiškimą apie tai, jog remia būtent V.Landsbergio kandidatūrą.
Dar vienas klaustukas – ar V.Landsbergiui pavyks mobilizuoti bent jau ne mažiau rėmėjų antrajame rinkimų ture? Galimi du priešingi scenarijai. Galbūt dalis TS-LKD narių balsavo už V.Landsbergį, nelabai tikėdami realia jo sėkme, bet tuo išreikšdami jam pagarbą, ir dabar juos bus stengiamasi paveikti argumentais apie itin garbų politikos patriarcho amžių, apie tai, kad neįmanoma antrą kartą įlipti į tą pačią politinio gyvenimo upę, ir, be to, – kažkaip nemandagu išstumti A.Kubilių iš pirmininko posto, kai jį taip giria įvairūs užsienio politikai.
Kitas scenarijus – tie, kurie nebalsavo už V.Landsbergį, nes manė, kad jo kandidatavimas tėra politinis triukas, jog jis galiausiai pareikš, kad remia A.Kubilių, ir tiek, turėjo galimybę įsitikinti, kad V.Landsbergis vis dar turi daug politinių kozirių, dar neišvaistė viso politinio parako, ir tai gali paskatinti paremti jo kandidatūrą antrajame ture.
Tiesa, dera pripažinti, kad ir kaip baigtųsi rinkimų turas, jau dabar TS-LKD daug laimėjo. Pirmiausia parodė politinės demokratijos pavyzdį kitoms Lietuvos partijoms. Galima kalbėti apie tai, kad ir ši rinkimų sistema nėra tobula, palieka landų manipuliacijoms, tačiau ji atrodo gerokai pranašesnė už tas, kurias naudoja kitos Lietuvos partijos, kurių pirmininkų rinkimai tampa partinio elito politinių šachmatų partija.
Partijos lyderio rinkimai – puiki proga mobilizuoti partijos narius, įtraukti juos į diskusijas. Ne mažiau svarbu ir tai, kad tai proga be papildomų investicijų įgyvendinti veiksmingą viešųjų ryšių kampaniją. Pastarosiomis savaitėmis TS-LKD pirmininko rinkimai buvo tapusi svarbia Lietuvos žiniasklaidos tema. Tuo metu, kai žurnalistai stebėjosi, kaip socialdemokratas premjeras nesusikalba su savo partijos bičiule ministre, kaip nuo teisėsaugos išsisukinėja Darbo partijos elitas, kaip į politinę komą pateko „Drąsos kelio“ partija, TS-LKD vidinės diskusijos atrodė kaip vaizdas iš aukštesnės politikos lygos. Labai tikėtina, kad netrukus pamatysime ir to vaisius – padidėjusius TS-LKD reitingus.
Teigiamu pirmojo rinkimų turo rezultatu, mano galva, turėtume vadinti solidų V.Stundžio pasirodymą, kuris sugebėjo surinkti daugiau nei šeštadalio TS-LKD narių balsus. Tai rimta paraiška ateičiai ir viltingas signalas, kad TS-LKD turi solidų lyderių potencialą, tik reikia jį išnaudoti, vidinę įvairovę suvokiant ne kaip problemą, bet kaip puikią galimybę.
Tiesa, verta atkreipti dėmesį ir į ne tik viltingą pačiai partijai lyderio rinkimų pusę. Pirmiausia, palyginti su 2011 metais įvykusiais rinkimais, jų dalyvių skaičius sumažėjo beveik 600 žmonių. Tai rimtas signalas, kad per pastaruosius dvejus metus partija ne augo, bet traukėsi.
Kitas dalykas – vidinis TS-LKD susiskaldymas. 2011 metais A.Kubilius konkurentę I.Degutienę nugalėjo tik po labai atkaklios ir ne visada džentelmeniškos kovos. Abu kandidatai siūlė savitas partijos ateities vizijas, tačiau žvelgiant iš šalies takoskyra tarp šių kandidatų neperaugo į politinių barikadų statymą partinės bendruomenės viduje.
Šių metų rinkimai jau daugiau primena „šaltąjį karą“. Pakanka prisiminti neįvykusius viešus debatus, atskleidusius, kad rinkimai nėra labai bičiuliški. Kita vertus, jau pats V.Landsbergio sprendimas įsitraukti į kovą dėl TS-LKD pirmininko posto – tai jo verdiktas, jog dabartinis kelias, kuriuo eina TS-LKD, veda į aklavietę. A.Kubiliui iššūkį meta ne naujos kartos atstovas, siekiama ne natūralaus partijos atnaujinimo per kartų kaitą, bet siūlomas partijos gelbėjimo planas, ir jį siūlo žmogus, kuris kažkada A.Kubilių pavadino patikimu įpėdiniu, tačiau, regis, dabar nėra dėl to tikras.
Pažvelgus į TS-LKD skyriuose vykstančius debatus, panašu, kad A.Kubiliaus ir V.Landsbergio rėmėjai jaučiasi kaip tikrame kare, kuriame aidi šūkiai: jei mūsų remiamas kandidatas pralaimės, tai bus Lietuvos katastrofa. Ar ši vidinė priešprieša sunyks, kai tik bus paskelbti antrojo rinkimų turo rezultatai?
Tikrai nemanau, kad derėtų pernelyg sureikšminti TS-LKD lyderio rinkimus. Nei šios partijos, nei tuo labiau Lietuvos tikrai neištiks katastrofa, jei A.Kubilius nebevadovaus TS-LKD. Lygiai taip pat naivios yra kalbos, kad pakanka partijos pirmininku išrinkti V.Landsbergį, ir partijos kelias bus rožėmis klotas. Taip, nuo partijos lyderio priklauso daug. Tačiau tiesa ir tai, kad partijos tikroji stiprybė – tai eiliniai nariai ir jų vertybinės nuostatos. Joks lyderis negali priversti partijos narius labiau pamilti krikščioniškas ar patriotines vertybes. Lygiai taip pat negali ir priversti jų išsižadėti.
Kita vertus, kad ir kas taptų partijos pirmininku, pirmutinis jo uždavinys turėtų būti sutelkti visus partijos narius bendrai veiklai, akcentuojant tai, kas jungia, o ne tai, kas skiria. Priešingu atveju partija prasmegs vidinių kovų pelkėje.
Nesu nei TS-LKD, nei kurios nors kitos partijos narys. Tačiau tikrai norėčiau, kad Lietuvoje būtų bent viena stipri partija, kurios pavadinimas atitiktų jos turinį. Jau kuris laikas krikščioniškos druskos ir šviesos TS-LKD man trūko, bet gal šios partijos nariams gerai taip, kaip yra?