Jūsų dėmesiui siūlome Andriaus Švarplio repliką bendravardžiui Navickui, socialiniuose tinkluose išplatinusiam versiją, jog kritika ir abejonės dėl kai kurių kandidačių kompetencijos radosi iš seksistinių paskatų (daugiau skaitykite ČIA).
Kokia Lietuvos institucija išreiškė pasipiktinimą ar abejonę dėl kandidatų į ministrus dėl lyties?
O gal visuomenės organizacijos? Kuri nors viešoji medija – laikraštis, TV, interneto saitas?
Tai iš kur konservatorių partijos aktyvistas Andrius Navickas ima tą visuotinį seksizmą – ar tik ne iš facebooko?
Facebooko marginalai, kaip ir žymieji delfi komentarai, yra tam tikras visuomenės barometras, tačiau jis nėra visaapimantis ir nėra politinis.
Politiškai lietuviai buvo išrinkę moterį Prezidente, nematė jokių problemų dėl moters Seimo pirmininkės poste (ne vieną kartą) ir ministrių. Nemato problemos, kai moterys ekspertės komentuoja valstybės gyvenimą viešojoje erdvėje, užima verslo įmonių, NVO ir institutų vadovių pareigas.
Gal partiniams aktyvistams, visur regintiems priešus ir norintiems prastumti savus kandidatus, vertėtų kartais išeiti iš Facebook’o ir pasižiūrėti į realų gyvenimą?
Ta pati partija rinkimuose užėmė pirmą vietą nemaža dalimi vien dėl to, kad sąrašą vedė moteris! Be 5 minučių premjerė.
Pagrindinis priekaištas kandidatams yra dėl kompetencijos, o ne dėl lyties.
(Visuomenėje egzistuojantis seksizmas, homofobija, neapykanta, agresija yra daugmaž pastovi konstanta visose valstybėse, svarbu ar ji nenulemia platesnių socialinių, kultūrinių ir politinių tendencijų).
Jaunas amžius nėra joks privalumas, greičiau trūkumas dėl tos pačios kompetencijos (patirties). Tuomet yra papildomas standartas jauniems – perspektyvumas, vizija, programa, siekiai.
„Padaryti auditą ir sužinoti“ (žr., pavyzdžiui, ČIA) – nėra nei vizija, nei programa. Juolab tai nėra Prezidento nurodytas neatidėliotinų darbų algoritmas.
Raidė W ir translytiškamas irgi nėra vienareikšmė politikos darbotvarkė – greičiau priešingai, tai itin kontraversiška ir daugumos lietuvių lūkesčių neatitinkanti nuostata.
Tad ar A.Navicko triukšmingas teiginys nėra daugiau šventeiviška poza – surasti „nuskriaustuosius“ ir iškilmingai, oficialiai juos paremti? – kas jau ne kartą buvo būdinga šiam politikui.
Progresyviosios, Kairiosios (komunistuojančios) krikščionybės bruožas yra tas, kad ji kovoja ne prieš tikrovėje egzistuojančią nelygybę ir juo labiau ne už krikščioniškas sampratas, bet imasi ginti politinėje madoje pirmaujančias ideologines sampratas.