Andrius Švarplys. Apie valstybės prigimtį

Kažkoks bukaprotis sudainavo visišką nesąmonę, bet … kaip puikiai atsiskleidė valstybės prigimtis!

Mes dažnai nesusimąstom, kad valstybė egzistuoja dėl tokio pat pobūdžio reiškinio kaip ir religija. Kadaise, 17 amžiuje, išstūmusi religiją (popiežiaus valdžią), valstybė pati tapo religija. Valstybė neatpažįsta laisvės, saviraiškos, racionalumo, moralės, kurie nėra jos. Valstybė pripažįsta tiktai tai, ką ji leidžia. Būdama legitimiu prievartos monopoliu, valstybė priversta bet kokį racionalumą, kurio ji neatpažįsta, traktuoti kaip iracionalumą ir jį pažaboti. Bet kokią kitokią moralę traktuoti kaip amoralią (iškrypimą).

Valstybė visuomet veikia realistiniu režimu (panašiai kaip ir bet kokia religija). Ji rimtai tiki į savo egzistavimą. Ji rimtai tiki į Dievą ir šėtoną – tik pastarieji yra jos pačios įsteigta tvarka. Viskas, kas egzistuoja, turi būti jos jurisdikcijoje. Valstybė yra ontologinė. Ji nesupranta, kada iš jos tyčiojamasi, ji nesupranta hiperbolės, metaforos, humoro, protesto, meno, ką jau bekalbėti apie laisvę, jeigu visa tai veda prie ribos jos nusistatytai tvarkai. Valstybė nepakenčia savo pabaigos – bet kokia ribinė situacija, kuri bet kokia forma kvestionuoja valstybės jurisdikciją, yra didžiulė grėsmė jai.

Religininkai, mojuojantys tiesos ir moralės vėzdu ir siekiantys pastatyti į vietą kitaminčius, elgiasi kaip subvalstybė valstybės viduje. Jie veikia tuo pačiu ontologiniu, realistiniu Tiesos režimu, tik neturi valstybės galios.

Valstybė yra Dievas – ji žino Tiesą ir yra pasiruošusi iki paskutiniųjų ją apginti. Kas netiki šituo politiniu (teritoriniu, prievartiniu) Dievu, tampa eretiku ir jo laukia skaistykla – kalėjimas – arba ekskomunika – mirties bausmė. (Dėl humanistinių priežasčių civilizuotos valstybės dovanoja laiko – pratęsia bausmę iki gyvos galvos).

Dėl šios priežasties yra iš principo neįmanomas valstybės ir laisvos visuomenės egzistavimas kartu. Arba yra viena jurisdikcija ir… viena tvarka, arba yra kẽlios, iš principo nebendramatės tvar̃kos ir… nėra valstybės. Jeigu laisvė yra egzistencinė kategorija, tai ji iš principo nesuderinama su (valstybės) prižiūrima laisve.

Žinoma, kad pateisintų save kaip vienintelę Tiesą, tiksliau, kad paslėptų savo religinę (absoliutinę) prigimtį, valstybė apsišarvuoja laisvės, pliuralizmo, įvairovės, nesikišimo, žmogaus teisių, socialinio kontrakto, teisės viešpatavimo, lygybės principais. Juk tam ir buvo duotas pažadas pakeičiant tradicinę religiją, kad bus gerbiama kiekvieno laisvė ir įvairovė. Bet buvo skaudžiai pameluota (nutylėta), kad visa tai bus gerbiama tol, kol bus paisoma Jos viršenybė. Nekontroliuojamos laisvės valstybėje nėra ir būti negali, net jeigu ji nė iš tolo negrasina kito nosiai.

Todėl kontrolė yra valstybės prigimtyje, ji egzistuoja ir tuo atveju, kai nėra konkrečiai realizuojamas legitimus prievartos monopolis, kai yra džiaugiamasi laisve ir kai yra garantuojama laisvė.

Laisvės ir Tautos pažadai yra tam, kad valstybė įgautų kuo didesnį legitimumą ir atitolintų savo ribas. Todėl, kad ji yra religija, valstybė taip puoselėjo savo simbolius ir ritualus. Vėliavos ir himno išniekinimas yra baudžiamosios teisės dalykas. Kiti eilėje: pilietybė, valstybės istorija, valstybės institucijos, fundamentalios religinės (praeityje), kultūrinės ir geopolitinės valstybės kryptys. Valstybė itin puoselėja savo moralę. Galioja savaime suprantamas nerašytas kodeksas, kaip reikia kalbėti viešumoje tiems, kas nori kilti karjeros laiptais valstybės tarnyboje ar tiesiog gauti naudos iš valstybės institucijų savo gyvenimui.

Jokia visuomenė, jokia revoliucija, jokios jėgos negali susprogdinti valstybės. Net jeigu taip įvyktų, senosios vietoje tiesiog atsirastų kita valstybė. Pernelyg reikšmingi išpuoselėti galios ir valdžios mechanizmai, kad jais nebūtų pasinaudota. Kosmopolitinė visuomenė, globali demokratija, postnacionalinė demokratija yra valstybės religijos atavizmai naujais pavidalais. Galima vadinti kaip nori, bet esmė nesikeičia.

Turbūt net nereikia sakyti, kad valstybė nemėgsta laisvės, bet mėgsta kontrolę; nemėgsta tiesos, bet mėgsta įstatymus; nemėgsta teisingumo, bet mėgsta teisėtumą; nemėgsta saviraiškos, bet mėgsta moralinę drausmę; nemėgsta radikalaus meno, bet mėgsta nusistovėjusias meno formas; nemėgsta akivaizdaus protesto, bet mėgsta nustumti problemas į latentinius procesus; nemėgsta principinio atvirumo, skaidrumo, viešumo, bet mėgsta apsistatyti viešumoje reikiama versija; nemėgsta laisvų piliečių, bet mėgsta politines gaujas, kurios įsisavina valstybės galios mechanizmus; nemėgsta jausti savo ribas, bet mėgsta demonstruoti savo jėgą. Valstybė yra būtinumas, žmogus yra laisvė.

Egzistuoja fundamentali praraja tarp valstybės realybės ir tautos (piliečių), išskyrus tuos trumpus istorinius epizodus, kai prie valstybės mechanizmų atsiduria aristokratai, t.y. jaučiantys atsakomybę už bendrapiliečius, už tautą. Kurie nevagia ne todėl, kad bijo būti pagautais, bet nevagia iš principo.

Valstybė yra amžina, nes ji prisitaiko prie ją griaunančių jėgų. Jeigu ateityje valstybės bus priverstos paklusti viršnacionaliniams politiniams centrams, tai pastarieji bus tos pačios valstybės – tik didesniu lygmeniu. Ir, žinoma, realiai tai neturės nieko bendra su demokratijos, žmogaus teisių, civilizacijos, soft power lozungais.

Valstybę gali atnaujinti tik dvasios aristokratai – žmonės, kurie atmeta valdžią iš principo, kurie moka tarnauti.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
11 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
nutukę paršai - valstybė?

orwelo „gyvulių ūkis” ir jos riebūs paršai – kolaborantai, pedofilai – tai čia yra valstybė?

Beta

Nejaugi po vakarykštės Janutienės laidos žmonės ir toliau tylės?

ruta

Vien tai , kad taikioms demonstracijoms / kad ir keliems zmonems /reikia valdzios leidimo , jau parodo demokratijos butaforija .Sudetinga vienytis , kai dauguma turi rupintis , kaip isgyventi kiekviena diena , nors atrodytu , stai bendros bedos , bet , matomai, dauguma nuo tokios vegetacines busenos praranda vilti , nora , stiprybe .Atrodytu nera ka prarasti , bet ziurint ,kaip vertinti kiekvienu atveju , kas vienam nyku , kitam visiskai normalu , na ir amzinas laukimas – ateis geras caras ir viska sutvarkis . Taip ir numirsta karta po kartos , bet nereikia uz tai save varginti visokiais eretineis klausimais – kiek dar nieksai valdys Lietuva , kodel pirmaujame ES pagal korupcija , kodel tokia milziniska socialine atskirtis ,… Skaityti daugiau »

ar tai realu Lietuvose?

Ar yra dvasios aristokratų Lietuvoje? Jei ir rastųsi pavieniai žmonės, tai kaip jiems „prasimušti” iki valstybės valdymo?

Taigi

Papilstė vandenėlio ir pabaigoje sakinys iš pasakų knygos. Suprantama – rinkimai artėja.

arvis

bet buvo tų dvasios aristokratų ..Lietuvoje,,,prieškario,kai ministrai neėmė algos,kai per trumpą laiką pakėlė kraštą iki europinės šalies lygio…o dabartiniai -viską „išbazarino”-gamyklas,elektrinę,moralę,teisingumą….fuu

to: Taigi -

a.a.mociute sakydavo: ,,daugelis zmoniu skaito knyga, bet suvokia tik spyga”. SUPRATAI, DVASIOS UBAGE?! Neduota Tau Dievulio ne per nago juodyma proto ir, tuo paciu, mastymo! Gyveni tik vykdydamas nuorodas.

Taigi arviui

Pieškaryje buvo viskas taip idealu, tik buvo korupcija, neteisingumas, moralinis nuopolis, skurdas, dėl ko nemažai Lietuvos gyventojų laukė Raudonosios armijos.

Taigi to 17:14

Geriau papasakok, kurioje savivaldybėje Švarplys kandidatuos.

Kritikas Pikčiurna

Autoriaus požiūris nuspalvintas niūrių mūsų laikų valstybės pavyzdžių. Sisteminiu požiūriu valstybė yra vienas iš daugelio kūnų sistemų kolektyvinių darinių, užtikrinančių sąlyginiai laisvą disponavimą gyvybine erdve – teritorija, jos ištekliais, tame tarpe jos piliečių ir gyventojų iniciatyva bei kuriama kultūra plačiąja prasme ir užtikrinantis visuomenės tęstinumą. Taip kaip lėkščių stirta (stekas) jau nėra lėkštė, taip ir valstybė nebėra asmuo, tai filosofinė abstrakcija, suasmeninta kolektyvinės veiklos atstojamoji, nesugebanti, kaip subjektas, savarankiškai nei veikti, nei galvoti, todėl tas funkcijas atlieka įgalioti ASMENYS – pagal kraujo liniją paveldėję sostą arba kokiu nors KITU būdu parinkti ar užgrobę jos galias įgaliotiniai. Negalima sutapatinti valstybės, kaip kolektyvinio subjekto su jį atstovaujančių ASMENŲ veikla bei rezultatais. Fizikinis tokios kolektyvinės abstrakcijos pavyzdys gali būti masių centras. Kad tokia… Skaityti daugiau »

Kritikas Pikčiurna

P.S.
Taip, kaip biologiniam tęstinumui užtikrinti reikalinga vienas kitą papildantis bei rungtyniaujantis moteriškasis ir vyriškasis pradai, taip ir visuomenės gyvybiniam bei kultūriniam tęstinumui užtikrinti būtini valstybinis (administracinis) ir tautiškasis (kultūrinis), vienas kitą papildantys pradai bei nuolatinės jų rungtynės.

11
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top